„Bankrotas kaip bankrotas, daug džiaugsmo, matyt, niekam neteikė. Kaip ir visą laiką sakiau, tą ir dabar galiu pakartoti: tikrai tikėjomės geresnio scenarijaus, tikėjomės, kad banką pavyks išsaugoti, o scenarijus bus „geras – blogas“ bankas, bet, deja, pasirodė blogiau, nei padarę tyrimus diagnozavo daktarai“, - sprendimus dėl „Snoro“ prisimena Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.
Pernai lapkritį Lietuvos banko valdyba nusprendė „Snorą“ pripažinti nemokiu ir kreiptis į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, visam laikui atšaukti banko licenciją.
„Kadangi bankroto procesas vyksta, tikėtis greitų rezultatų, matyt, būtų naivu, tai labiausiai nervina, bet antra vertus, kitko bankrote tikėtis ir negalima. Savaime suprantama, kad vyksta taip pat ir paraleliniai procesai: viena - tai bankroto procedūra, antra – ginčai su įvairiais kreditoriais dėl jų reikalavimų. Aš tai vertinu kaip normalius teisinius procesus: žmonės, ūkio subjektai, investuotojai gina savo interesus, o teismas pasakys, ar jie buvo apgauti ir, ar gali pretenduoti papildomai patekti į indėlių draudimo sferą, ar negali“, - dėsto V. Vasiliauskas.
Teisininkai skaičiuoja, jog ginčai su kreditoriais galėtų pasibaigti 2013-2014 m., o iki 2014 m. pabaigos laukiama Konstitucinio Teismo sprendimo, tad „Snoro“ bankroto procedūros gali baigtis ne anksčiau nei 2014 m. Panašias prognozes pateikia ir bankrutuojančio banko "Snoras" administratoriaus Neilo Cooperio komanda: ginčas Konstituciniame Teisme turėtų būti išspręstas per dvejus metus, o ginčai su kreditoriais – per artimiausius dvylika mėnesių.
“Yra daug nenustatytų ir neišsiaiškintų aplinkybių net konstituciniu lygmeniu. Ypatingai didelis kreditorių skaičius taip pat sunkina bankroto procesą. Didžioji dalis kreditorių yra smulkieji, kurie jaučiasi esantys blogesnėje padėtyje prieš stambiuosius kreditorius ir valstybę, dėl to ieško būdų kaip apginti savo interesus. Smulkiesiems kreditoriams sukilus dėl galimai neteisingai Bankų įstatyme nustatytos kreditorių eilės, šis klausimas pasiekė ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Tokie procesai tikrai nepaspartina bankroto proceso, tačiau negalima paneigti ir šių procesų prasmingumo teisės doktrinos formavimo prasme. „Snoro“ valdytojams pareikšti įtarimai, turimo turto paieškos taip pat stabdo procesą. Dėl to objektyviai įvertinti, kiek laiko galėtų truktų „Snoro“ bankroto procesas būtų ypatingai sudėtinga. Galima sakyti, kad „Snoro“ bankroto procesas dar tik prasideda, o apie pabaigą kalbėti dar anksti“, - sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokatas partneris Egidijus Langys.
Bankrutavus „Snorui“ pinigus atgavo smulkieji indėlininkai, banke laikę ne daugiau nei 100 tūkst. eurų (345 tūkst. litų), nes tokį draudimo mechanizmą numato Lietuvos įstatymai, tačiau pirkę „Snoro“ indėlių sertifikatus jaučiasi apgauti, nes draudimas jiems netaikomas.
Smulkieji kreditoriai laukia teismų sprendimų
Konstitucinis Teismas nagrinės, ar gyventojams indėlius iki 100 tūkst. eurų grąžinusi valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra teisėtai pagal Konstituciją pirmesnė kreditorių eilėje atgauti pinigus, palyginti su kitais kreditoriais.
Be to, „Snoro“ smulkieji kreditoriai ketina teismuose iškovoti, kad įsigiję indėlių sertifikatus, taip pat galėtų gauti draudimą, taikytą indėliams iki 100 tūkst. eurų.
„Ruošiame ieškinį dėl indėlių sertifikatų, kadangi turime precedentą, kai teismas patenkino vieną ieškinį. Taip pat mes turime Europos Sąjungos direktyvą pagal kurią yra labai aiškiai akcentuojama, kad indėlis yra indėlis, kaip jis bebūtų vadinamas: ar indėlio sertifikatu, ar sertifikatų sertifikatu - jis turi būti draudžiamas. Su obligacijomis yra kita situacija, bet su sertifikatais mes visgi suradome tokį Europos Sąjungos dokumentą, kuriame tai yra nedviprasmiškai pasakyta, tačiau išlieka koalizija su Lietuvos įstatymais“, - pasakoja Danas Arlauskas Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius ir „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas.
Jis sako, kad jei nepavyks įrodyti indėlių sertifikatų draudimo būtinumo Lietuvoje, bus kreipiamasi į aukštesnes Europos Sąjungos institucijas ir siekiama ginti kreditorių interesą. Skaičiuojama, kad žmonių, įsigijusių indėlių sertifikatų yra apie 15 tūkst.
D. Arlauskas viliasi, kad įvykių eigą „Snoro“ istorijoje pakeis naujasis Seimas: anot jo, jau yra įregistruotas įstatymo projektas, kurio tikslas sulyginti kreditorių teises, t.y. „Indėlių ir investicijų draudimo“ ir tų, kurie buvo investavę daugiau nei 100 tūkst. eurų.
„Toks įstatymo projektas yra užregistruotas ir mes viliamės, kad būsimi politikai kitaip pažiūrės į visą šitą procesą ir sugrįš prie Seimo komisijos, kuri nebaigė iš esmės savo darbo bei grįš prie jo“, - dėsto D. Arlauskas.
Šiemet Seime veikė nacionalizuoto ir bankrutuojančio banko „Snoras“ žlugimo aplinkybes tirianti parlamentinė komisija, kuri turėjo patvirtinti galutines išvadas, kodėl bankas buvo priverstas nutraukti veiklą. Tačiau komisijos išvados nebuvo patvirtintos.
Pasigenda žinių iš potencialaus „Finastos“ pirkėjo
Nors šią vasarą buvo skelbta, kad rasti investicinio banko „Finasta“, įmonių „Finasta Holding“ bei „Snoro lizingo“ pirkėjai, Lietuvos bankas sako, jog praėjus keliems mėnesiams į Lietuvos bankinio sektoriaus priežiūros instituciją potencialūs pirkėjai oficialiai dar nesikreipė.
„Mums, kaip priežiūros institucijai, labai rūpi „Finastos“ klausimai, esame nusivylę, kad kol kas neturime nei vieno kreipimosi į mus, nes keičiant „Finastos“ savininką, reikės suderinimo su mumis. Deja, kol kas nieko neturime, tai tiesiog kelia nuostabą“, - sako Lietuvos banko valdybos pirmininkas.
Jis nesiima svarstyti, ką galėtų reikšti tai, jog iki šiol į Lietuvos banką nesikreipė potencialus „Finastos“ ir „Snoro lizingo“ pirkėjas.
„Galiu pasakyti tiek, kad dar vasaros pradžioje mūsų priežiūra buvo susitikusi su tais potencialiais pretendentais, kalbėjosi su visais, jie pateikė savo vizijas, verslo planus ir taip toliau. Mes tikrai tikėjomės, kad jau turėsime būsimą pirkėją, bet kol kas šiai dienai nieko nėra“, - teigia V. Vasiliauskas.
Pasak jo, šiuo metu turto vertintojai atlieka bankrutuojančio banko įkeisto turto Lietuvoje vertinimą ir tikimasi, kad jis bus pradėtas pardavinėti per artimiausius 12 mėnesių.
„Mes nežinome, kodėl potencialus investuotojas nesikreipė į Lietuvos banką – galbūt kažkam yra naudinga simuliuoti procesą, kad nebūtų jokio pardavimo, o per tą laiką ponas Cooperis leistų gaunamus pinigus ir mes net neturime ketvirtinės ataskaitos, kas su visu turtu vyksta, - svarsto D. Arlauskas. - Susidaro įspūdis, kad kreditorių komiteto galimybės yra labai mažos.“
D.Arlauskas sako, jog kreditoriai skeptiškai vertina ir kito „Snoro“ turto, t.y. „Snoriukų“ pardavimą „Lietuvos paštui“.
„Visi mūsų pasiūlymai, kuriuos mes teikėme, pavyzdžiui, kad būtų atnaujinta banko veikla, buvo ignoruojami – asociacija negavo jokio išaiškinimo, kad mūsų pasiūlymas nelogiškas arba netinkamas. O tie, kas turi įgaliojimų, rėmėsi savo sukonstruotais sprendimais, pavyzdžiui, parduoti „Snoro“ kioskus. Mes matome, kad iš esmės tie kioskai vis tiek bus integruoti į finansines operacijas, t.y. per juos bus vykdomi Lietuvos pašto mokėjimai. Mes siūlėme, kad būtent „Finastos“ ir „Finastos lizingo“ pagrindu būtų atkurta normali banko veikla ir, mūsų supratimu, kai „Finasta“ ir „Finastos lizingas“ buvo ruošiami pardavimui, sąlygos pardavimui turėjo būti susietos su banko veiklos atnaujinimu, o kioskus buvo galima įdėti į bendrą paketą“, - primena D. Arlauskas.
Vardija pamokas iš „Snoro“
Paklausti, kokius procesus „Snoro“ istorijoje būtų galima įvertinti teigiamai, pašnekovai pirmiausiai primena indėlių grąžinimą smulkiesiems akcininkams.
„Manau, esminis pozityvus dalykas yra tas, jog buvo parodyta, kad suveikė indėlių draudimo sistema ir tą mes matome iš rekordinių indėlių pastaruoju metu: nors indėlių palūkanos yra rekordiškai žemos - pasitikėjimas akivaizdžiai yra grįžęs. Aš manau, kad tai pozityvus dalykas, nors „dėkui“ už galimybę pasitikrinti praktikoje, - vardija V. Vasiliauskas. - Kitas dalykas, tai tarptautinių rinkų reakcija. Susidūrėme su tarptautinio masto bankrotu, o rinkų reakcija šiandien, manyčiau, yra puiki, tarpbankinė palūkanų norma žemumose, valstybės rizikos palūkanos yra žemumose, tarptautinis vertinimas yra puikus, tad, manau, su krize, galima pasakyti, buvo susidorota laiku ir vietoje.“
Jis vardija ir daugiau iš „Snoro“ atvejo išmoktų pamokų, tai – bankų priežiūros operatyvumo būtinybė, tinkama vadyba, kad būtų išvengta informacijos nutekėjimo, o susiklosčius krizinei situacijai - kuo platesnis komunikavimas.
N. Cooperis teigia, jog svarbu ne tik paminėti, jog smulkiesiems indėlininkams pagal įstatymą buvo grąžinti indėliai, bet ir tai, kad pavyko įšaldyti apie 1,7 mlrd. litų buvusių „Snoro“ akcininkų turto iš kurio vėliau gali būti išieškoma bankui padaryta žala, surinkta apie 740 mln. litų paskolų aptarnavimo mokėjimų administruojant „Snoro“ paskolų portfelį, o 180 bankrutuojančio banko darbuotojų išnagrinėjo 28,5 tūkst. kreditorių prašymų, dėl kurių buvo pasiektas susitarimas. Jis taip pat primena, jog buvo suformuotas „Snoro“ kreditorių komitetas, kuris turi teisę priimti esminius sprendimus. Tačiau kalbėdamas apie „Snoro“ banko finansus, jis primena neteisėtus finansinius veiksmus, kurie buvo pastebėti tik bankui paskelbtus bankrotą.
„Iš atliktų tyrimų tapo aišku, kad prieš „Snoro“ žlugimą įvairus turtas, įrašytas į "Snoro" finansinę apskaitą, kaip banko valdomas turtas, iš tikrųjų buvo perkeltas iš banko nuosavybės, daugeliu atveju per sudėtingas lengvatinio apmokestinimo struktūras užsienyje, „Snoro“ pinigai ir turtas buvo pateikti trečiųjų šalių bankams kaip užstatas už paskolas bendrovėms, kurios, manoma, gali būti susijusios su svarbiausias „Snoro“ asmenimis, tačiau tai nebuvo pažymėta finansinėse ataskaitose. Kai „Snorui“ paskelbtas bankrotas, trečiųjų šalių bankai pareikalavo užstato, taip sukeldami didelių nuostolių, be to, dalis banko turto buvo įsigyta už daug didesnės nei rinkos vertes iš bendrovių, kaip manoma, taip pat susijusių su svarbiausiais „Snoro“ asmenimis, o tai lėmė pernelyg teigiamus banko balanso vertinimus“, - dėsto N. Cooperis.
„Šiandien kaip ir nėra atsakingų asmenų: yra Antonovas ir Baranauskas, o iš jų mes juk nieko neatgausime. Bet jeigu veikla yra licencijuojama ir labai griežtai prižiūrima, taip pat ir audituojama, tada turi atsakyti arba audito kompanija, arba, galų gale, Lietuvos bankas, konkretūs pareigūnai, kurie buvo atsakingi už priežiūrą. Manau, kad turi būti įtvirtinta ir asmeninė atsakomybė“, - sako D. Arlauskas.
Jis svarsto, jog galbūt administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė paskatintų atsakingus asmenis atidžiau stebėti finansų sektorių.
„O antra, mes turime labai aiškiai matyti mechanizmą, kaip konkrečiai elgiamasi tokiose situacijoje, nes šiuo atveju valstybė sureagavo labai greitai ir, aišku, tam reikėjo politinio ryžto, bet akivaizdu, kad buvo galimi ir kiti sprendimo būdai, bet mes jiems nebuvome pasiruošę“, - mano D. Arlauskas.
„Kol kas yra labai sunku spręsti ar Lietuva ko nors pasimokė. Teisingiau būtų sakyti, kad Lietuva kol kas dar mokosi. Kita vertus, labai daug politinio “prieskonio” šioje visoje situacijoje. Taip pat labai daug neatsakytų klausimų, į kuriuos atsakymų niekas nežino arba nenori žinoti. Skaidrumas būtų didžiausia vertybė šiuo atveju, nes jo trūksta nuo pat pradžių, kai tik pasirodė pirmieji pavojaus ženklai dėl „Snoro“ veiklos“, - svarsto E. Langys.
„Iki šiol liko eilė neatsakytų klausimų – dėl paties bankroto sprendimo, dėl administratoriaus parinkimo ir atlygio, dėl įtarimų dėl neteisėtos „Snoro“ veiklos įrodymų. Suprantama, kad tokio sudėtingo proceso patirties Lietuvoje trūksta, tačiau, mano manymu, skaidrumą padidintų daugiau informacijos, - sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ekspertas Marijus Kalesinskas. - Manau, didžiausia pamoka turėtų būti, kad priežiūros institucijos turėtų būti ryžtingesnės ir spręsti panašias problemas finansų sektoriuje žymiai ankstesnėje stadijoje – tuomet galbūt pavyktų išvengti tokių drastiškų procesų apskritai. Be abejo, daugybė specialistų, dalyvavusių „Snoro“ banko veiklos sustabdymo ir bankroto procesuose įgijo labai vertingos patirties – tai padėtų, jei vėl prireiktų spręsti panašų atvejį ateityje.“
Vilniaus apygardos teismas šiemet rugpjūtį pripažino, kad pernai lapkritį nacionalizuotas „Snoro“ bankas yra bankrutavęs ir bus likviduojamas.
Skaičiuojama, kad „Snoro“ banko grynoji turto vertė pernai lapkričio viduryje buvo 2,756 mlrd. litų mažesnė už jo įsipareigojimus, todėl bankas buvo paskelbtas nemokiu. Jo grynasis turtas lapkričio 16 dieną buvo 4,416 mlrd. litų, tuo tarpu įsipareigojimai siekė 7,172 mlrd. Litų.
Buvusiems „Snoro“ akcininkams Raimondui Baranauskui ir Vladimirui Antonovui yra pareikšti įtarimai dėl maždaug apie 1,7 mlrd. litų vertės banko turto pasisavinimo. Lietuvos prokurorai yra pateikę Europos arešto orderį dėl jų suėmimo. Pernai lapkričio 16-ąją nacionalizuotam bankui „Snoras“ bankroto byla iškelta gruodžio 7-ąją.