Tai įvyko Lietuvos pareigūnams išsiaiškinus, jog iš penkto pagal dydį Lietuvos banko „Snoras“, kurio didžioji dalis akcijų ir priklausė šiai porelei, dingo daugiau nei 290 mln. eurų (1,00131 mlrd. Lt) vertas turtas.
Europos arešto orderyje, kurį Lietuvos generalinė prokuratūra V. Antonovui ir R. Baranauskui išdavė 2011 metų lapkričio 23 dieną, teigiama: „Jie įtariami turto iššvaistymu stambiu mastu ir dokumentų klastojimu. Pareikšti įtarimai grindžiami kaltinimais juodąja buhalterija, dokumentų klastojimu, piktnaudžiavimu užimamomis pareigomis, turto iššvaistymu, pinigų plovimu ir kitais finansiniais nusikaltimais, kuriuos vykdė bankas „Snoras““.
Prieš minėtųjų asmenų areštą, Baltijos šalyse kai kas nutiko. Lapkričio 15 dieną didžiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos rytas“ paskelbė straipsnį, kuriame kalbama apie valdžios ketinimus sužlugdyti lietuviškus bankus. Kitą dieną Latvijos finansų įstaigų priežiūros tarnyba - Finansų ir kapitalo rinkos komisija (FCMC) - paskambino Lietuvos banko ekonomikos departamento direktoriui Mindaugui Leikai. FCMC jis sakė, jog iš „Snoro“ prapuolė milijonai vertybiniais popieriais. Lapkričio 21 dieną FCMC nurodė nutraukti visas operacijas Latvijos banke „Krajbanka” – ir šiame banke pasigesta milijonų eurų verto turto. „Krajbanka“- šeštąjį pagal dydį Latvijos banką indėlių prasme (2011 rugsėjį jame buvo laikoma 835 mln. eurų (2,883 mlrd. Lt), 5.2 proc. visos rinkos) – per pagrindinį banką „Snoras“ taip pat kontroliavo V. Antonovas.
Paleidžiant už užstatą buvo numatyta sąlyga, jog V. Antonovas privalo gyventi ir nakvoti savo namuose Notinghile ir atiduoti savo pasą. Be prabangaus būsto vakarinėje Londono dalyje, kuris Žemės registro vertinamas daugiau nei milijonu svarų (daugiau nei 4,3 mln. Lt), V. Antonovui taip pat priklauso nekilnojamasis turtas kaimyniniame Bromlyje, pietryčių Londone, kurį 2004 metais už 1.6 mln. svarų (6,90 mln. Lt) įsigijo Džersyje registruota bendrovė „Griffon Properties“. Abu namai – didžiuliai, su erdviais sodais, svečių namais ir baseinais po stogu. V. Antonovui taip pat priklauso nekilnojamojo turto Latvijos Jūrmalos kurorte bei 14 itin prabangių automobilių. Tarp jų ir „Aston Martin”, “Maserati Grand Sport”, “BMW Alpina Roadster V8”, “Alfa Romeo Competizione” bei keli “Ferrari”. Automobiliai registruoti Latvijoje, Lietuvoje ir Šveicarijoje, o vertinami daugiau nei milijonu eurų (daugiau nei 3,45 mln. Lt). Buvęs „Krajbanka“ vadovas Ivaras Prieditis prisimena V. Antonovo aistrą prabangiems automobiliams, kurie stovėdavo pagrindinės banko būstinės Rygoje vidiniame kieme. Juos vairuodavo tik V. Antonovas – kai būdavo mieste. Iš „Krajbanka“ verslininkas paveldėjo ir asmeninį vairuotoją. Jauną latvį, kuris šeimininkui šiuo metu dirba Londone. 2011 metų pabaigoje Latvijos policija jo turtą ir automobilius nusavino – taip buvo atgauta dalis lėšų, išplautų per „Krajbanka“.
Būdamas vos 36 metų, V. Antonovas sugebėjo sukurti tikrą verslo imperiją, besidriekiančią nuo Rusijos iki Panamos ir Dominikos, užsukančią ir į Baltijos šalis, Italiją, Nyderlandus ir net Jungtinę Karalystę. Bet kas jis toks? Kaip jam pavyko visame pasaulyje įsigyti mažiausiai 21 banko ir bendrovės kontrolinius akcijų paketus? Ir kodėl viskas tarsi kortų namelis 2011 metų pabaigoje sugriuvo?
V. Antonovas – kas jis toks?
V. Antonovo istorija prasidėjo Navojyje, Uzbekistane, kur 1975 metų birželio 20 dieną garsių mokslininkų šeimoje gimė sūnus. Jo senelis buvo vienas iš mokslininkų, kurie pirmieji analizavo pirmojo atominio sprogimo padarinius. V. Antonovo tėvas Aleksandras pats visą gyvenimą išdirbo urano sodrinimo gamyklose. Leningrado aviacijos prietaisų inžinerijos institute Aleksandras apsigynė mokslų daktaro laipsnį – tuomet ir persikėlė į Navojį. Iš karto po Vladimiro gimimo šeima persikėlė į Čikalovską Tadžikistane, kur A. Antonovo uošvis vadovavo gamyklai. Navojyje ir Čikalovske buvo urano kasyklų ir perdirbimo gamyklų, priklaususių Sovietų Sąjungos energetikos ministerijai. Sovietų Sąjungai žlugus, A. Antonovas pasitraukė iš branduolinės energijos sektoriaus ir įsteigė inžinerinių konsultacijų bendrovę, kuri ir sumokėjo už jo sūnaus mokslus.
Manoma, jog būtent už šiuos pinigus 1999 metais, būdamas vos 24 metų, jis įsigijo pirmąjį banką – nuostolingai dirbusį „Akademchimbank“ V. Antonovas sumokėjo 156 tūkst. eurų (538 tūkst. Lt). Bankas dėl likvidumo krizės buvo atsidūręs ant bankroto slenksčio, o verslininkas galėjo trumpam pasiūlyti grynųjų, pritraukti naujų indėlininkų ir restruktūrizuoti banko valdymo aparatą. Kai 1998 metais Antonovo vyresniojo konsultacijų bendrovė bankrutavo, jis pats pradėjo dirbti „Akademchimbank“. V. Antonovas šiame banke dirbo iki 2002 metų –jis buvo ir investicijų bei plėtros departamento vadovas, ir valdybos pirmininkas. Atrodo, jog būtent tuomet tėvas ir sūnus padėjo pamatus didžiulei verslo imperijai.
2002-2008 metais V. Antonovas dirbo „Conversbank“ – sparčiai lipo karjeros laiptais. Pabuvojo ir valdybos pirmininko dešiniąja ranka, ir stebėtojų tarybos pirmininku. „Conversbank“ – finansinė grupė, veikianti per įvairias dukterines bendroves Europoje. Įkurta 1989 metais Maskvoje, ji teikia bankininkystės ir finansų rinkos paslaugas, tarp kurių ir valiutos keitimas, brokerių paslaugos, finansinės konsultacijos, pagalba verslui, didelėms bendrovėms ir pavieniams asmenims. Grupės būstinė Maskvoje, tačiau filialai veikia ir Baltarusijoje, Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Per šešerius metus, praleistus „Conversbank“, V. Antonovas prižiūrėjo šios finansų grupės valdymą ir kelių itin stambių klientų finansų projektus.
Vienas iš svarbiausių veiksnių buvo tas, jog bankas turėjo tarptautinę licenciją, leidusią jam pirkti bankus užsienyje. Per metus minėtoje finansų institucijoje V. Antonovas įsigijo kelis itin stambius pirkinius. Neįminta mįslė, kaip jis taip greitai kilo karjeros laiptais ir galiausiai į savo rankas perėmė visą „Conversbank“.
2003 metais jis įsigijo 68 proc. Lietuvos banko „Snoras“ akcijų, o 2005 metais, per tą patį „Snorą“, įsigijo 94,2 proc. Latvijos „Krajbanka“ akcijų. 2006 metais nusipirko „Pointon York“ (vėliau pervadintą „Conversbank UK“) – Lesteryje įsikūrusią bendrovę, turinčią Jungtinės Karalystės bankininkystės licenciją; tai buvo labai svarbus žingsnis mezgant visą Europą apraizgysiantį bankininkystės voratinklį. Apie V. Antonovo veiklą su „Pointon York“ žinoma labai nedaug.
Kai „Snoras“ 2007 metų gruodį savo filialą panoro atidaryti Jungtinėje Karalystėje, šalies bankų sistemos ombudsmenas – Finansinių paslaugų tarnyba (FSA) – atsisakė išduoti licenciją, argumentuodama, jog „panašu, kad „Snoras“ nepajėgia atvirai bendradarbiauti su Finansinių paslaugų tarnyba“. „Snoras“ tokį tarnybos sprendimą apskundė, ji buvo priversta aiškintis, nes šis Lietuvos bankas pareiškė esąs diskriminuojamas. Finansinių paslaugų tarnybos advokatai per bylos svarstymą sakė, jog paprieštaravo „Snoro“ atėjimui į rinką, nes turėjo įtarimų esą jo valdyba „tiesiai neatsakė į konkrečius klausimus“ apie reikalus su Rusijos finansų priežiūros tarnybomis. 2008 metų vasarį paviešintame Finansinių paslaugų tarnybos pareiškime aiškiai leidžiama suprasti, jog nerimą dėl ankstesnių „Snoro“ sandorių reiškia ir kiti žmonės: „2005 metais buvo nutraukti pono A ir ankstesnio jo darbdavio darbiniai santykiai, taip nutiko suabejojus būsto paskolų paslaugų kokybe, kurias jis suteikė dviem atskiriems skolintojams ir dėl jo požiūrio į susitarimų laikymąsi“.
Verslo imperijos kūrimas
2002-2011 metais V. Antonovas įkūrė net kelias bendroves, kurias sėkmingai kontroliavo. Vienas iš tokių verslų – „Banco Transatlantico“ bankas Panamoje, turintis filialą Dominikoje, V. Antonovui priklausė 85,16 proc. šio banko akcijų. Po „Baltic Bancs“ žlugimo verslininkas jam priklausančias akcijas Panamos banke pardavė. Įtaką Karibuose V. Antonovas didino per energetikos bendrovę „West Indies“, kurios akcijų taip pat turėjo. Bendrovę kontroliuoja lietuvis Dmitrijus Apočkinas, kartu su V. Antonovu jis buvo ir „Banco Transatlantico“ filialo Dominikoje vadovas. Praeitais metais ši bendrovė iš Dominikos valdžios išrūpino leidimą geoterminiams gręžiniams saloje.
Lietuvoje V. Antonovui priklausė kontrolinis „Snoro“ – penktojo pagal dydį banko Lietuvoje – akcijų paketas, jis buvo banko valdybos pirmininkas. 2011 metų lapkritį jis pardavė „Convers Bank“ filialą Ukrainoje – nedidelį banką, kurio kapitalas siekė vos 18,5 mln. eurų (63,88 mln. Lt). Bankas buvo parduotas keturiems asmenims, vienas kurių buvo buvęs „Krajbanka“ patarėjas Reinis Turnovas. Neaišku, ar V. Antonovas ir toliau kontroliuoja kitus anksčiau minėtus bankus.
„Snoras“ buvo patronuojantysis kelių kitų bankų ir bendrovių bankas, tarp jų minimas ir investicinis bankas „Finasta“, daugiausia veiklos vykdantis Lietuvoje ir Latvijoje. Lietuvoje prie „Snoro“ buvo prijungtos kelios bendrovės, tarp kurių išperkamosios nuomos bendrovė, kurios akcijų paketas vertintas 86 mln. eurų (296,94 mln. Lt). Tai didžiausia tokio pobūdžio bendrovė vietos rinkoje.
Aistra automobiliams
Neabejotinai didžiausia V. Antonovo aistra – automobiliai: tai akivaizdu ir iš jo pasisakymų socialiniuose tinkluose. Apie naują „Saab“ markės žaisliuką socialiniame tinkle 2011 metų gegužę jis parašė: „Ką tik gavau savo „93 Independence Edition“! Oranžinis! Nuostabu! Žmona jau pamiršo savo „Bentley Continental“.
„Re:Baltica“ net keli šaltiniai sakė, jog „Convers“ grupės būstinėje Londone V. Antonovas laiko savo „Spyker C12 Zagato“. Jis ne juokais stebino lankytojus, nes būstinė įsikūrusi 20-ame aukšte. Nyderlanduose V. Antonovas turi automobilių gamintojo „Spyker“ akcijų – būtent per „Spyker“ 2010 metais verslininkas bandė įsigyti finansinių problemų palaužtą automobilių gamintoją „Saab“. Skubų finansavimą ji bandė išvilioti iš investuotojų Kinijoje, tačiau susitarimui sutrukdė kreditoriai – tarp kurių ir Europos investicinis bankas, kurį iš vėžių išmušė įtarimai dėl finansinių klaidų. 2011 metų pabaigoje „Saab“ paskelbė bankrotą. „Spyker“ vykdomasis direktorius Victoras Mulleris patvirtino, jog lėšos „Saab“ gelbėti plaukė vien iš V. Antonovo.
Jungtinės Karalystės lenktyninių automobilių gamintojas „Bowler“ taip pat priklauso V. Antonovo valdomai bendrovei „CPP Global Holdings“ (registruotai Koventryje, didžiausias akcininkas – „Conversgroup“). Kai sandoris dėl „Saab“ žlugo, V. Antonovas išsikovojo teisę gaminti naują „Jensen Interceptor“ – tviskančio italų dizaino sportinio automobilio, Jungtinėje Karalystėje gaminto 1966-1976 metais – versiją.
Italijoje V. Antonovui priklausė „Zagato“ – automobilių gamintojas, dirbęs kartu su „Spyker“ ir taip pat priklausęs „CPP Global Holdings“. Jungtinėje Karalystėje V. Antonovas pirko futbolo klubus, kurie susilaukdavo nemenko žiniasklaidos susidomėjimo. Jis 2010 metais buvo pasirengęs už futbolo klubą „AFC Bournemouth“ pakloti 6,5 mln. svarų (28,03 mln. Lt), tačiau klubo prezidentas Eddie Mitchellas parduoti atsisakė – atsisakymo priežastys taip ir liko neatskleistos. Tais pačiais metais V. Antonovas už „Glasgow Rangers“ siūlė 75 mln. svarų (323,39 mln. Lt), tačiau jam ir vėl buvo atsakyta dėl tariamų ryšių su organizuotu nusikalstamumu. 2011 metų birželį V. Antonovas sklandžiai įsigijo „Porstmouth FC“, kurį slėgė daugiau nei 100 mln. svarų (431,19 mln. Lt) skolos. Tačiau tai jau iš pat pradžių buvo pasmerktas sandoris – kai patronuojančioji bendrovė „Convers Sports Initiative“ lapkritį bankrutavo, atvyko administratoriai. Lietuvoje V. Antonovui priklauso krepšinio klubas „Lietuvos Rytas“, o Rusijoje – „Spartak“. Jungtinėje Karalystėje jis valdė „North One Sport“ – bendrovę, televizijoms visame pasaulyje suteikdavusią išskirtines teises transliuoti automobilių ir laivų lenktynes, tačiau „Convers Sports Initiative“ bankrutavus, sutartis buvo nutraukta.
Tai kas masina šį žmogų? Akivaizdu, jog ne šlovė – V. Antonovas vengia žiniasklaidos dėmesio ir mielai kalba tik apie automobilius ir sportą. Prieš su trenksmu nusileisdamas iš verslo aukštumų ir pasitraukdamas iš socialinio gyvenimo internete, bankininkas reguliariai lankydavosi savo profiliuose socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Twitter“. Kai „Spyker“ nepavyko perimti „Saab“, dienraštyje „The New York Times“ jis paskelbė straipsnį, kuriame gynė Rusijos investuotojų garbę. Jame save jis vadina labdaringu žmogumi, norėjusiu ištiesti pagalbos ranką GM ir „Saab“. Jis pažymėjo, jog be jo pinigų tūkstančiai darbininkų atsidurtų gatvėje. V. Antonovas taip pat turėjo patrauklų tinklalapį, kur skelbdavo nuotraukas ir atnaujindavo informaciją apie verslo sandorius, taip pat atsakydavo kritikams. Tačiau dabar svetainė, kaip ir paskyra socialiniame tinkle „Facebook“, nebeprieinama.
2010 metais V. Antonovas dalyvavo vienose iš svarbiausių Švedijoje vykstančių automobilių lenktynių „Midnight Sun Rally“. Bankininkas pats vairavo automobilį ir per interviu Švedijos leidiniui „Jyntt“ atvirai kalbėjo apie savo aistrą „Saab“ markės automobiliams. Atskleidė, jog meilė šiems automobiliams užsiliepsnojo nusipirkus pirmąjį automobilį 1994 metais – tai buvo „Saab 9000“. „Tai buvo mano pirmasis rimtas automobilis. Man jis labai patiko“, - sakė skandalingai pagarsėjęs verslininkas. „Spyker Cars“ vykdomasis direktorius ir įkūrėjas, buvęs „Saab“ vykdomasis direktorius, olandų verslininkas Victoras Mulleris per „Saab“ renginį 2010 metais taip pat kalbėjo apie V. Antonovo aistrą automobiliams, verslininką jis prilygino riteriui tviskančiais šarvais, kuris atjojo išgelbėti „Saab“ nuo prapulties: „Šis žmogus šiai bendrovei jautė didžiulę meilę... Man garbė Vladimirą Antonovą vadinti savo draugu“.
„Conversbank“ ir „Snoras“ anksčiau taip pat negailėjo paramos lenktynininkams, kurie dalyvavo Prancūzijoje rengiamose Le Mano lenktynėse. Šios lenktynės laikomos ištvermės ir produktyvumo „Grand Prix“, nes automobiliai lenktyniauja 24 valandas be sustojimo. Galima daryti išvadą, jog V. Antonovą motyvavo pinigai ir galia, tačiau, skirtingai nei daugelį Rusijos verslininkų ir bankininkų, rampos šviesos V. Antonovo nedomino.
Pabėgimas iš Rusijos
V. Antonovas teigia, jog iš Rusijos išvyko dėl įvairių asmeninių nesutarimų. Konfliktas su Rusijos centrinio banko pareigūnu Andrejumi Kozlovu kilo, kai per „Akademchimbank“ V. Antonovas bandė įsigyti „Inturbank“ – nedidelį banką Rusijoje. Kai įsigijimo procedūros buvo beveik baigtos, Rusijos centrinis bankas atėmė „Inturbank“ licenciją – tai reiškė banko likvidaciją. V. Antonovas tvirtina iš kito įtakingo pareigūno gavęs informacijos esą A. Kozlovas licenciją atėmė norėdamas banko turtą nukreipti vienam iš savo sąjungininkų.
Po 2004 metų bankų sistemos reformų, Rusijos valdžia ėmėsi įgyvendinti indėlių draudimo sistemą, kurios pagrindinis tikslas - apsaugoti paprastų namų ūkių indėlius. Tokia sistema privaloma visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms, panašios sistemos sėkmingai taikomos JAV, Japonijoje, Brazilijoje, Ukrainoje, Kazachstane ir Armėnijoje. Buvo skelbiama, kad A. Kozlovas neleido V. Antonovo „Conversgoup“ bankams prisijungti prie indėlių draudimo sistemos – esą dėl įtarimų pinigų plovimu. Verslininkas tvirtina, jog sprendimas buvo nepagrįstas ir nei vienas bankas, kuriam neleista taikyti minėtosios sistemos, nebuvo kritikuojamas Rusijos centrinio banko.
V. Antonovas pasakoja, jog 2008 metais du verslininkai – Germanas Gorbuncovas ir Piotras Čuvilinas – pasiūlė jiems už labai mažą kainą parduoti „Conversgroup“. Bankininkas spėja, jog jie veikė Čečėnijos politiko ir Dūmos deputato Adamo Delimchanovo, glaudžiai susijusio Maskvai palankiu Čečėnijos lyderiu Ramzanu Kadyrovu, nurodymu. Kaip teigia V. Antonovas, G. Gorbuncovas ir P. Čuvilinas, jų pasiūlymą atmetus, bandė mokesčių tarnybas įtikinti sužlugdyti „Conversgroup“. Kai nepavyko padaryti ir to, jie bandė pasikėsinti į V. Antonovo tėvo gyvybę. A. Antonovas buvo sužeistas – tuomet jo sūnus ir nusprendė visiems laikams palikti Rusiją ir įleisti šaknis Jungtinėje Karalystėje.
Verslo plėtra Jungtinėje Karalystėje
Detaliausios ir patikimiausios informacijos apie V. Antonovo veiklą Jungtinėje Karalystėje šaltinis – buvęs jo verslo partneris Romanas Dubovas. Jungtinės Karalystės pilietybę turintis R. Dubovas su V. Antonovu Londone susitiko 2005 metais, juos supažindino mokyklos laikų draugas, anksčiau dirbęs su skandalinguoju bankininku. R. Dubovas 2010 metų birželį sulaukė pasiūlymo prisidėti kuriant sporto imperiją. Investicijų grupė „Convers Sports Initiative“ (CSI), įsteigta 2010 rugsėjį, buvo vienintelis bendras R. Dubovo ir V. Antonovo projektas. Ši grupė valdė mažiausiai aštuonias bendroves. Būtent per „Convers Sports Initiative“ V. Antonovas ir kontroliavo Portsmuto futbolo klubą.
Kiti svarbūs verslai buvo keletas sportui skirtų tinklalapių ir televizijos kanalų, vienas iš kurių turėjo teisę transliuoti Pasaulio ralio čempionatus. R. Dubovas „Re:Baltica“ sakė: „Ponui Antonovui priklauso kontrolinis „Convers Sports Initiative“ akcijų paketas – 85 proc. akcijų. Visi darbuotojai, žiniasklaida ir vadovybė puikiai žinojo, kas tikrasis savininkas ir investuotojas“.
Iki lapkričio 20 dienos atrodė, jog „Convers Sports Initiative“ jokių problemų neturi. R. Dubovas sakė, jog tai buvo „solidus ir sparčiai augantis verslas, apimantis kelias gerai žinomas bendroves“. Anot jo, V. Antonovas niekada nebuvo „Convers Sports Initiative“ direktoriumi, niekada netvarkė kasdieninių su šiuo verslu susijusių reikalų. Tačiau buvo pagrindinis investuotojas ir šis verslas buvo „tiesiogiai siejamas su jo asmeniu“. „Convers Sports Initiative“, anot R. Dubovo, buvo finansuojamas tik iš V. Antonovo asmeninių investicijų.
Kai V. Antonovas buvo sulaikytas, o jo turtas konfiskuotas, „Convers Sports Initiative“ vadovai paprašė jo užtikrinti, jog jis ir toliau rems šią grupę per įvairias investicijų programas, tačiau verslininkas to padaryti negalėjo – teko paskirti bankroto administratorių.
Apie santykius su skandalinguoju verslininku R. Dubovas sakė: „Niekada nebuvome artimi draugai, jis niekada man nepasakojo apie savo bėdas. Apie jas sužinojau iš žiniasklaidos. Pats su V. Antonovu jokių bėdų neturėjau. Jis labai išsilavinęs, atrodė tikras ir atviras žmogus. Visomis išgalėmis rėmė „Convers Sports Initiative“, ir, mano akimis, buvo ilgalaikis žaidėjas, jam rūpėjo verslo ateitis“.
2011 metais jis R. Dubovą kalbino prisidėti prie kelių projektų, nes jam imponavo verslo partnerio darbas su „Convers Sports Initiative“, tačiau idėja liko idėja. R. Dubovas aiškina, jog būtų jautęsis nepatogiai kurdamas verslą su V. Antonovu, kurio reputacija po „Snoro“ griūties buvo sumaišyta su purvais. Iš „Convers Sports Initiative“ vadovo posto R. Dubovas atsistatydino 2011 metų gruodį, nuo to laiko su V. Antonovu neturi nieko bendro.
Žlugimas
2011 metų lapkritį bankai Baltijos šalyse buvo nacionalizuoti, pats verslininkas sulaikytas. V. Antonovas nebeturėjo kito pasirinkimo tik kaip pradėti pardavinėti savo turtą ir gautomis lėšomis padengti skolas. Lapkritį jis pardavė Panamos banko „Banco Transatlantico“ ir „Conversbank“ akcijas. Tą patį mėnesį „Convers Sports Initiative“ pradėta bankroto procedūra. V. Antonovas atsisveikino su Ukrainoje veikusiu „Conversbank“. Kaip tik tuo metu išaiškėjo, jog skandalingai pagarsėjęs verslininkas pinigais iš savo bendrovių bandė gelbėti žlungančias Latvijos oro linijas „airBaltic“, jo tėvas viešai prisipažino, jog tai buvo daroma ir tai buvo neteisėta.
Per pirmąjį teismo posėdį gruodį V. Antonovas pareiškė bijąs būti perduotas Lietuvai. Tačiau kodėl jis bijo ekstradicijos į šią mažą Baltijos valstybę, Europos Sąjungos narę? Byla ir toliau svarstoma. Telieka laukti britų pareigūnų sprendimo, kuris bus priimtas ateinančiais menesiais.
Kas vyksta dabar?
Karališkoji prokuratūra, tarnyba, tvarkanti V. Antonovo arešto reikalus, situaciją komentuoti atsisako. Atstovas „Re:Baltica“ sakė: „Šiuo metu svarstomas ekstradicijos klausimas, juo užsiima Jungtinės Karalystės teismų sistema. V. Antonovo gynyba ekstradicijai prieštarauja, prireiks laiko, kol teismas išklausys visus liudijimus ir priims sprendimą“. Karališkoji prokuratūra neprisiims atsakomybės dėl V. Antonovo paleidimo už užstatą – argumentai tokie: „ji puikiai supranta su paleidimu už užstatą susijusias grėsmes, tačiau nekomentuoja, ar jas galima būtų suvaldyti pritaikius griežtas paleidimo už užstatą sąlygas ar grąžinus kardomajam kalinimui“.
Garsus politikos mokslų profesorius Markas Galeotti iš Niujorko, besispecializuojantis tarptautinio organizuoto nusikalstamumo srityje, „Re:Baltica“ sakė nemanąs, jog britai suinteresuoti V. Antonovą apsaugoti: „Būčiau nustebintas, jeigu Lietuva negalėtų ar nenorėtų V. Antonovui užtikrinti reikiamos apsaugos. Būčiau nustebęs, jei Lietuvos teismų sistema būtų įvardyta kaip pernelyg korumpuota ar neveikli užtikrinti teisingą V. Antonovo teismą“.
Mokslininkas įtaria, jog vienintelė Jungtinės Karalystės problema - nenoras suteikti progą laisvai medžioti emigrantus iš Rusijos, tai vienintelė priežastis, kodėl jie taip delsia svarstyti ekstradicijos prašymus iš Rusijos, nes labai sunku atsirinkti, ar jiems yra pakankamas pagrindas, ar ne – viskas dėl korupcijos, apsunkinančios dokumentų autentiškumo nustatymą. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog šios bylos veiksmo vieta – Lietuva, ir leidžiant sau manyti, jog prokuratūra savo darbą atliko tinkamai, reiktų tikėtis, jog tokių problemų nekils.
Būta ir tokių samprotavimų, jog Jungtinė Karalystė paprasčiausiai tikisi, jog paleistas už užstatą V. Antonovas pabėgs ir apsaugos Londoną nuo ekstradicijos Lietuvai sunkumų, o Lietuvą - nuo skandalų, kurių gali kilti teismo metu paaiškėjus tam tikroms detalėms. Tačiau vargu, ar Jungtinei Karalystei dėl V. Antonovo ekstradicijos kils rimtų problemų. Be to, atsižvelgiant į dabartinį politinį klimatą, toks elgesys – griežta pozicija abejotinų rusų atžvilgiu – netgi politiškai išeitų į naudą.
Nesumokėjus dviejų mokesčių įmokų, lygių 800 tūkst. svarų (3,449 mln. Lt), Jos didenybės muitų ir mokesčių tarnyba įšaldė „Portsmouth FC“ futbolo klubo sąskaitas, todėl žaidėjai negauna algų. Klubo pranešime spaudai teigiama: „Laukiame teismo patvirtinimo, leisiančio vėl naudotis įšaldytomis sąskaitomis, kad galėtume sumokėti darbuotojams ir tiekėjams. Kai tik jis bus gautas, sąskaitos banke bus aktyvuotos“.
Dvi dienos prieš atidėtą bylos svarstymą, kovo 22 dieną, prie savo buto rytų Londone buvo pašautas ir sunkiai sužeistas milijonierius bankininkas iš Rusijos Germanas Gorbuncovas. Neseniai bankininkas kalbėjosi su Rusijos policija apie pasikėsinimą į A. Antonovo gyvybę 2009 metais. Byla buvo atnaujinta. Dėl pasikėsinimo į Antonovą vyresnįjį kaltais buvo pripažinti trys čečėnai, tačiau kam jie dirbo, nustatyti kol kas nepavyko.
Iš pradžių apie pasikėsinimą į G. Gorbuncovą Londono policija neskelbė, buvo apsiribota lakonišku pranešimu spaudai apie susišaudymą rytų Londone. Tik po Rusijos žiniasklaidos pranešimų Skotland Jardas patvirtino aukos tapatybę. Kol kas G. Gorbuncovas dar nepakankamai stiprus papasakoti pareigūnams, kas nutiko kovo 20 dienos vakarą. Jis gydomas ir saugomas vienoje Londono ligoninių.
Bus daugiau tyrimų šia tema. Šį ir kitus tyrimus galima taip pat rasti anglų kalba Baltijos šalių tiriamosios žurnalistikos centro „ReBaltica“ puslapyje.