Kol diskutuojama dėl sprendimų, atskiri objektų vystytojai sukasi pagal savo išgales – jiems didžiausias iššūkis yra automobilių stovėjimo aikštelių (saugyklų) statybai atrasti erdvės virš žemės ar po žeme ir kiek įmanoma efektyviau ją išnaudoti.
Kai žemė brangi, problema problemą veja
Šiandieninė statistika neguodžia: kasdien Lietuvoje 27 proc. automobilių paliekami automobilių stovėjimui nepritaikytose vietose, dar 10 proc. – ant šaligatvių ir žaliosios vejos. Prognozuojama, kad, pavyzdžiui, Kaune automobilizacijos lygis iki 2020 m. pakils nuo 537 iki 570 automobilių 1 000 gyventojų... Automobiliais užkimštos miestų teritorijos ir gatvės daro neigiamą įtaką darniai plėtrai, įvaizdžiui, teršia aplinką, blogina gyvenimo kokybę.
Iki šiol sovietinis paveldas, kai vienai penkiaaukščio namo laiptinei būdavo išskiriamos trys vietos automobilių aikštelėje, neleidžia komfortiškai gyventi.
Nes dabar vidutiniškai vienam butui priklauso mažiausiai du automobiliai, tad po darbo pasistatyti mašiną prie namų yra didžiulė problema. Juolab ir galiojantys normatyvai, kad kiekvienam butui statytojas turi įrengti po vieną vietą automobilių saugykloje ar aikštelėje, nedaug gelbsti.
Automobilių stovėjimo vietų problemos sprendimas susijęs su daugeliu faktorių: esamos vietovės urbanistinės situacijos, savivaldybių ir gyventojų bendradarbiavimo, miesto ir miestelių plėtros galimybių, teisės aktų, reglamentuojančių infrastruktūros plėtrą, ir institucijų, dalyvaujančių šiame procese, bendradarbiavimo kokybės.
Vienas svarbiausių – nebaigto žemės nuosavybės grąžinimo ir naujai formuojamų žemės sklypų proceso faktorius. Inžinerinei infrastruktūrai plėtoti numatytos teritorijos grąžinamos žemės nuosavybės teisių perėmėjams, nesuinteresuotiems inžinerinės infrastruktūros plėtra, – štai ir užprogramuotas konfliktas. Be to, dauguma daugiabučių namų iki šiol neturi suformuotų sklypų.
Daugelyje savivaldybių yra išlikusių garažų teritorijų. Dažnai garažų bendrijos ar atskiri garažų savininkai vietoj senų fiziškai ir moraliai susidėvėjusių garažų linkę planuoti ir projektuoti naujus komercinius ar gyvenamuosius objektus.
Anot Seimo nario Algio Strelčiūno, esant tokiam statymo vietų deficitui, dabartinius senos statybos garažų kompleksus tikslinga transformuoti į modernius automobilių saugyklų (statymo) objektus. Jo nuomone, statymo problema būtų sprendžiama greičiau, jei laisvoje ar nuomojamoje valstybinėje žemėje daugiaaukščių požeminių ir antžeminių garažų statyba taptų prioritetine, teisės aktais būtų supaprastinta leidimų statyti tokius statinius tvarka.
Pastaraisiais metais Lietuvoje bene rimčiausiai į statymo vietų stygiaus piktžaizdę pažvelgė Panevėžio m. savivaldybė – pasinaudojusi ES struktūrinių fondų lėšomis, ji pradėjo formuoti daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijos žemėnaudą, sudarydama galimybę išspręsti automobilių statymo problemą ne tik prie daugiabučių namų, bet ir prie esamų įstaigų.
Kokį stovėjimo aikštelių tipą įrengti?
Miestuose išskiriamos penkios zonos, sudarančios pagrindinę automobilių stovėjimo sistemą su įvairių tipų ir paskirčių stovėjimo aikštelėmis bei statiniais:
1) senamiestis;
2) miesto centras;
3) prekybos ir pramogų centrai;
4) geležinkelio ir autobusų stotys, oro ir jūrų uostai;
5) daugiaaukščių namų gyvenamieji rajonai.
Aikštelių tipai priklauso nuo teritorijos dydžio, planuojamo statyti automobilių skaičiaus ir finansinių išteklių. Jų poveikis susisiekimo sistemos funkcionavimui nustatomas pagal:
Planuojant aikšteles reikia atsižvelgti į struktūrinį automobilių statymo būdų klasifikavimą eismo organizavimo požiūriu ir automobilio pastatymo kampą važiuojamosios dalies atžvilgiu.
Centrinėje miesto dalyje, senamiestyje dažniausiai vyrauja mažo ploto aikštelės. Šalia prekybos centrų ir susisiekimo sistemos terminalų paplitusios atvirojo tipo arba daugiaaukštės aikštelės. Daugiabučių gyvenamųjų pastatų rajonuose, atsižvelgiant į statybos projektą, įrengiamos atvirojo tipo, požeminės arba daugiaaukštės aikštelės.
Požeminės ir antžeminės (ant stogų) automobilių saugyklos vis labiau populiarėja, jos dažniausiai įrengiamos prie įvairių prekybos centrų, biurų ar visuomeninių objektų, jų daugėja ir šalia naujos statybos namų. Čia automobiliai statomi keliais aukštais, eismas vyksta per rampas – tai padeda sutaupyti teritorijos. Tačiau daugiaaukščių aikštelių statyba sudėtingesnė ir brangesnė dėl pastato konstrukcijos, privalomo tinkamo vėdinimo, gaisrinės saugos ir liftų vairuotojams.
- Požeminėje automobilių saugykloje turi būti numatytos konkrečios statymo vietos, įrengti pakeliamieji sekciniai automatiniai garažo vartai su valdymo pulteliu, aikštelė turi būti suskirstyta į priešgaisrines zonas, numatytas priešgaisrinis vėdinimas ir signalizacija, apšvietimas, valdomas automatiškai derinamais judesio ir sutemų jutikliais. Mažiausias tokios aikštelės aukštis turi būti 2 600 mm – tam, kad į ją galėtų įvažiuoti paaukštintos transporto priemonės. Žymėjimo ženklai, šviestuvai ir kiti elementai negali būti išsikišę į 2 600 mm aukščio zoną. Jeigu seniai pastatytose aikštelėse šių reikalavimų įgyvendinti nepavyksta, įspėjimas apie aukščio apribojimus turi būti prieš įvažiavimą.
- Uždarojo tipo antžeminė automobilių saugykla – stogu apdengtas statinys su išorinėmis atitvaromis (sienomis), skirtas laikinam ar nuolatiniam saugojimui.
- Atvirojo tipo automobilių saugykla – be išorinių atitvarų (sienų). Tokiam tipui taip pat priskiriami statiniai, kurių dvi priešingos ilgiausios pusės yra atviros. Pusė laikoma atvira, jeigu bendras kiekviename tos pusės lygyje (aukšte) esančių angų plotas sudaro ne mažiau kaip 50 proc. išorinio šios pusės paviršiaus. Atvirojo tipo automobilių saugyklos Lietuvoje labiausiai paplitusios dėl to, kad joms reikia mažiausiai finansinių investicijų, statant apsieinama be sudėtingų konstrukcijų. Tačiau yra kitas lazdos galas – jos dažniausiai užima daug vietos.
- Automobilių saugykla su rampomis – joje yra nuolat aukštėjančių (žemėjančių) grindų eilė arba grindis jungiančių nuovažų, kuriomis automobiliai gali judėti nuo žemės paviršiaus ir link jo savo eiga.
- Mechanizuota automobilių saugykla – tokioje automobiliai į saugojimo (laikymo) vietas transportuojami specialiais įrenginiais be vairuotojo pagalbos. Tokios saugyklos yra keturių grupių: uždarojo tipo antžeminės, atvirojo tipo, mechanizuoto tipo ir saugyklos su rampomis.
Pats brangiausias, sprendžiant automobilių saugojimo vietų problemas, tačiau efektyvus ir perspektyvus sprendimas – automatizuotos automobilių statymo sistemos. Jų įrengimai suteikia galimybę automobilius saugyklose statyti vienus virš kitų ir sutaupyti nemažai vietos, efektyviau išnaudoti erdves, o tai ypač aktualu istorinio paveldo rajonuose ir didmiesčiuose. Jos yra kelių rūšių: lentynų tipo, pusiau automatinės, dėklai ir visiškai automatinės.
Pusiau automatinės sistemos – tai kainos ir funkcionalumo kompromisas, tokiame įrenginyje įvažiavimo lygyje visada turi likti viena laisva vieta, nes jos sąskaita vyksta horizontalus ir vertikalus platformų judėjimas. Paspaudus mygtuką, sistema automatiškai perkelia platformą į reikalingą padėtį. Tinka ir nedidelėms patalpoms.
Visiškai automatinės saugyklos gali būti bokšto tipo, lentynų sistemos, sluoksnio tipo – automobilių statymo galimybė gali siekti iki 10 lygių, kiekviename lygyje – iki 12 automobilių.
Faktoriai, nuo kurių priklauso aikštelės talpa
Projektuojant stovėjimo aikštelę ypač svarbu parinkti optimalų stovėjimo vietų skaičių. Jis priklauso nuo šalia esančių įstaigų, automobilių srautų iš tam tikrų priemiestinių rajonų ir stovėjimo laiko. Remiantis reglamentu STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ automobilių stovėjimo vietų skaičius nustatomas pagal:
1) esamą ir prognozuojamą nuolatinių gyventojų bei įmonių lengvųjų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą;
2) lankytojų automobilių skaičių ir jų naudojimo intensyvumą;
3) automobilių stovėjimo trukmę;
4) automobilių statymo prie numatomos vietos poreikį.
Bendras automobilių saugojimo vietų skaičius negali būti mažesnis už bendrą automobilių skaičių. Jeigu nėra galimybės apskaičiuoti stovėjimo vietų skaičiaus pagal jų poreikį prie tam tikrų įstaigų, vietų skaičius turi būti ne mažiau kaip 1,5 karto didesnis už bendrą automobilių skaičių mieste ir ne mažesnis kaip pusė visų automobilių miestelyje bei 0,3 karto kaime.
Kad atviros aikštelės danga būtų eksploatuojama ilgiau
Vienas iš aktualiausių klausimų, susijusių su automobilių statymu, – kokybiška danga, t. y. kaip tinkamai įrengti atvirą aikštelę, kad ji būtų eksploatuojama kuo ilgiau? Svarbiausią vaidmenį čia vaidina tinkamai parinkta dangos rūšis ir patvarumas. Šiuo atveju svarbu numatyti: 1) kaip intensyviai bus naudojamasi numatoma aikštele ar keliu; 2) kiek laiko planuojama eksploatuoti minėtus objektus; 3) ar planuojama įrengti (kad ir vėliau) viršutinius sluoksnius (asfalto, trinkelių, betono ar pan.).
Įrengiant požeminių ir daugiaaukščių garažų automobilių stovėjimo aikšteles ir važiuojamosios dalies grindis tinka, pavyzdžiui, difuziška barstomoji danga, kai nereikia užtaisyti plyšių, stovėjimo aikštelių (su stogu) ir važiuojamosios dalies dangos ant žemę liečiančių grindų plokščių požeminiuose ir daugiaaukščiuose garažuose. Yra ir kitų alternatyvų.
Svarbi izoliacija nuo šalčio ir drėgmės
Vienas iš dažniau pasitaikančių probleminių reiškinių požeminėse automobilių saugyklose – vandens ar drėgmės patekimas į jas. Ši bėda išsprendžiama pasirūpinus tinkama pamatų ir sienų hidroizoliacija bei kokybiška lietaus nuvedimo sistema.
Pamatų hidroizoliacija apsaugo ne tik pamatus, bet ir visą virš požeminės automobilių aikštelės stovintį pastatą. Drėgmė mažina tvirtumą, atsiranda jautrumas šalčiui, kai sušalęs vanduo ardo statybines medžiagas, šaltis ypač paveikia išorines mūro dalis, gali atsirasti pelėsis ar grybelis. Vienas iš naujesnių būdų pasirūpinti apsauga nuo drėgmės – purškiamoji stogų, aikštelių dangų hidroizoliacija. Ji nelaidi vandeniui, elastinga, didelio cheminio atsparumo, besiūlė, greitai (per kelias sekundes) sukietėja. Labai gerai sukimba su betonu ir metalais. Ši hidroizoliacinė medžiaga karštuoju būdu purškiama slėgine pompa, įrengus gruntą ji turi būti padengiama daugiausia per 48 valandas. Danga labai greitai reaguoja, todėl ją galima purkšti horizontaliai, vertikaliai ir virš galvos. Ji gali būti įrengiama nuo 1 mm iki 5 mm storio sluoksniais.
Kita problema, susijusi su ant stogų (prekybos centrų, biurų pastatų ir kt.) įrengtomis automobilių saugyklomis, – šilumos izoliacija. Kadangi įrengiamas vadinamasis atvirkštinis stogas, izoliacija, esanti viršuje, nuolatos veikiama drėgmės, turi atlaikyti visą susidariusį aikštelės svorį (kartu su joje esančiais automobiliais). Taigi ji turi būti itin atspari drėgmei ir spaudimui. Izoliacijos stiprumas nustatomas pagal apkrovas – ji turi atlaikyti ne tik lengvųjų automobilių eismą, bet ir sunkiasvorių, tarkime, gaisrinės, pilnos vandens, apkrovą.
„Automobilių stovėjimo aikštelėms ant pastatų stogų labai tinka lietuviškos, atšiauriu šiaurietišku klimatu kontroliuojančiojoje įmonėje Suomijoje išbandytos ekstruzinio polistireno plokštės „Finnfoam“. Jos labai gerai pritaikytos prie mūsų klimato, – teigia izoliacinių medžiagų techninis konsultantas Tomas Makaveckas. – Kadangi įrengiama atvirkštinio stogo konstrukcija, pati izoliacija nėra apsaugota nuo lietaus, sniego ir kitų galimų drėgmės faktorių. Kad ji neįgertų drėgmės, nebijotų dažnai pasikartojančių sušalimo ir atšilimo ciklų, kad pakliuvusi į medžiagos vidų drėgmė neardytų jos struktūros, ji turi būti didelio atsparumo. Kitas šilumos izoliacijai svarbus aspektas – drėgmės pašalinimas iš konstrukcijos.
Tai daroma keliais būdais. Pirmuoju galima įrengti specialius drenuojamuosius lakštus. Kitas mano rekomenduojamas būdas – plokštės su specialiais paviršiuje išvedžiotais grioveliais, kuriais atmosferiniai krituliai ir drėgmė per apsauginį atvirkštinio stogo bei apšiltinimo sluoksnį patenka ant hidroizoliacinės dangos ir yra nutekinama per įlajas į nuotekų sistemą arba išgarinama. Šis būdas yra pigesnis, o konstrukcija patvaresnė vien dėl to, kad turi mažai sudedamųjų dalių. Pavyzdys – verslo parko „Gariūnai“ aikštelė ant stogo.“
Kodėl reikalinga apsauga nuo gaisro ir kokia?
Statytojams ir statinius eksploatuojančioms įmonėms svarbu pasirūpinti, kad naudojant požemines automobilių stovėjimo aikšteles būtų laikomasi priešgaisrinės saugos reikalavimų ir imtasi gaisro prevencijos priemonių.
Įvairios pastato inžinerinės komunikacijos dažniausiai tranzitu išklojamos per automobilių saugyklos patalpas – tranzitiniai kabeliai transportuoja elektros energiją visam statiniui, taip pat visoms avarinėms sistemoms, privalančioms veikti net gaisro metu. Deja, šių ar kitų elektros kabelių apvalkalas gaminamas iš ypač degių ir nuodingas dujas išskiriančių medžiagų, todėl automobilių saugyklos tampa itin jautria vieta gaisro metu. Atsižvelgiant į tai, aikštelių inžinerinės komunikacijos (išskyrus iš metalinių vamzdžių pagamintas vandentiekio, kanalizacijos, šilumos tiekimo) turi būti izoliuojamos EI 45 atsparumo ugniai statybinėmis konstrukcijomis. Tai numatyta reglamente STR 2.02.08:2005 „Automobilių saugyklų projektavimas“ (70 p.). Tad kokiomis medžiagomis privaloma apsaugoti tranzitinius elektros kabelius požeminiuose garažuose ir kaip pasirinkti reikiamą sistemą projektuojant ar montuojant?
„Ne vienų statybininkų prašomas esu įvertinęs objekto pasyviosios gaisrinės saugos sistemas (dūmų šalinimo ortakių, vožtuvų, elektros kabelių apsaugos, priešgaisrinių durų, sandarinimo montavimą, priešgaisrinių dangų padengimą) ir drąsiai galiu teigti, kad esame gerokai atsilikę šiuo klausimu. Iki šiol pastatyti tik du objektai, kuriuose sumontuota tinkama tranzitinių elektros kabelių apsauga: tai sostinės gyvenamasis namas Žvėryne ir PC „Ozas“, – sako M. Matulevičius. – Didžiausias dėmesys sutelkiamas į aktyviųjų sistemų montavimo bandymus (purkštuvus, dūmų šalinimą), bet užmirštama, kad kokybiškas pasyviųjų priemonių įrengimas lemia gaisro dydį ir jo plitimą. Apsaugos nuo gaisro sistema nepriklauso nuo jokio energijos šaltinio, tad tinkamai sumontuota ji bus naudojama ilgai, o gaisro metu veiks patikimai.“
Dar viena požeminių automobilių saugyklų saugos aktualija – automobiliai su dujine įranga. Paprastai požeminėse aikštelėse greta vietų skaičių žyminčių švieslenčių dega ir perbrauktas dujų baliono ženklas, reiškiantis, kad automobiliams su dujine įranga (kalbama apie suskystintąsias naftos dujas (SND), angl. LPG) čia stovėti draudžiama. Jų pavojingumas gaisro ar sprogimo požiūriu yra didesnis todėl, kad SND įprastomis aplinkos sąlygomis nematomos ir sunkiai užuodžiamos. Jos gali kauptis žemesnėse vietose, prie garažo grindų, dirbtuvių duobėse ir pan., tad net ir maža kibirkštis ar uždegimo šaltinis gali sukelti sprogimą ir gaisrą. Automobilyje potencialių uždegimo šaltinių irgi yra. Taip pat draudžiama automobilius su dujine įranga saugoti požeminėse aikštelėse, kurios įgilintos daugiau kaip 3 metrus.
Įrengiant automobilių saugyklas, kuriose galima laikyti automobilius su dujine įranga, privaloma įdiegti dujų nuotėkio aptikimo sistemą su suskystintųjų dujų aptikimo detektoriais. Kiekvieną saugomo ploto tašką turi saugoti ne mažiau kaip du suskystintųjų dujų aptikimo detektoriai, įrengti ne aukščiau kaip 0,15 m virš grindų, atsižvelgiant į įrangos gamintojo pateiktų dokumentų reikalavimus. Dujų nuotėkio aptikimo, gedimo ir kitokios sistemos signalai turi būti perduodami gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos valdymo ir rodymo įrangai. Taip pat turi būti įrengta perspėjimo apie gaisrą ir evakuacijos valdymo sistema, pritaikyta pavojaus signalui apie dujų nuotėkį perduoti. Kartu tokioje automobilių saugykloje turi būti įrengtas avarinis vėdinimas.
Anksčiau išvardyti reikalavimai netaikomi antžeminėms atvirosioms automobilių saugykloms, taip pat automobilių saugyklų su atskirais išvažiavimais tiesiai į lauką atitvaroms.