Įgriso brangūs degalai
Televizijos operatoriumi dirbęs R. Pūkas į save dėmesį atkreipė, kai 2008 m. vasarą ir 2010 m. pavasarį surengė didžiulio atgarsio sulaukusias akcijas.
2008 m. kauniečiai „Audi klubo“ nariai su pagrindiniu iniciatoriumi Ričardu pakvietė vairuotojus masiškai vienu metu šturmuoti didžiąsias miesto degalines ir piltis jose kuro vos už vieną litą.
2010 m. akcija vėl atgimė. Pirmąją dieną susirinko apie šimtą automobilių. Po savaitės akcija pakartota dar kartą, o prie Kauno vairuotojų prisijungė ir kitų miestų automobilininkai, tarp kurių buvo ir dešimtys vilkikų vairuotojų.
Vairuotojų kantrybės taurę perpildė tai, kad didmeninės benzino ir dujų kainos pradėjo mažėti, tačiau degalinių stenduose degė tie patys skaičiai, o dujų kaina net ėmė kilti.
Nepritaria mokesčių politikai
2010 m. balandį bendrovė „Orlen Lietuva“ − pagrindinė degalų tiekėja Lietuvos degalinėms − mažino didmenines kuro kainas, tačiau degalinėse jis brango. Degalinių tinklo atstovai aiškino, kad neva išparduoda anksčiau pirktus pigesnius degalus.
„Tada benzino kaina buvo priartėjusi prie 5 litų. Akcijos tikslas buvo sumažinti akcizą degalams. Lietuva tada taikė vieną didžiausių akcizų Europos Sąjungoje. Buvome tokie geri, kad patys sau pritaikėme didžiausią mokestį. Sumažinti akcizą yra bene vienintelis būdas realiai sumažinti degalų kainas.
Prie mūsų akcijos vėliau prisijungė Lietuvos vežėjų asociacija „Linava“, kuri tęsė šį žygį, ir galiausiai akcizas dyzelinui buvo sumažintas. Nieko tokio, kad visus laurus pasiėmė „Linava“, svarbu, kad akcizas sumažėjo. Akcizas benzinui buvo nepaliestas, o akcizas dujoms ir dabar yra daug didesnis nei kitur Europos Sąjungoje. Į tai ir bandėme atkreipti dėmesį. Prie mūsų prisijungė keliasdešimt automobilių klubų“, – prisiminė R. Pūkas.
Jis stebi ir dabartines degalų kainas. „Matome, kad vėl vyksta tas pats: nafta labai pigi, o dėl mūsų mokesčių degalų kaina sumažėjo ne tiek ir daug. Tokia mokesčių politika. Jei nafta kainuotų ir 1 centą už barelį, pridėjus akcizo ir PVM mokesčius, kuras vis tiek nebus labai pigus“, – apgailestavo R. Pūkas.
Dabar jis važinėja „Volkswagen Passat“ automobiliu. „Nėra didelio skirtumo tarp „Audi“ ir „Volkswagen“. „Passat“ – tautos automobilis, sunaudojantis apie 6–7 litrus dyzelino. Jei automobilį prižiūri, jis žiemą važiuoja puikiai, jei ne – prasidėjus šalčiams žmonės užgula automobilių servisus. Tai − lietuvių bruožas: tvarkyti mašiną tada, kai jau labai šalta“, – šyptelėjo Ričardas.
Pats viską išbando
2008 m. pasaulinė krizė palietė visus, tarp jų – ir televizijas. „Išėjau iš televizijos. Iš pradžių dirbau draugo įmonėje, bet ši bankrutavo. Būdamas bedarbiu atidariau savo įmonę ir pradėjau verslą pačioje krizės pradžioje. Žmonės keistai žiūrėjo. Tačiau dirbame jau aštuonerius metus ir kasmet augame“, – sakė Ričardas.
Iš pradžių jis sukūrė elektroninę parduotuvę. „Ji buvo tragiška, baisi. Prekiavome begale visokių daiktų, kol supratau, kad tai niekur neveda. Dabar patys išbandome viską, kuo prekiaujame, kad pirkėjui galėtume nuoširdžiai patarti. Taip pradėjome prekiauti navigacijos įranga, radijo stotelėmis, vaizdo registratoriais ir galiausiai − dronais“, – pasakojo R. Pūkas.
Bandydamas parduodamą techniką, jis suprato, kad prekių aprašymas mažai ką pasako. „Apie registratoriaus darbo kokybę nieko nepasako žodžiai „Full HD ar megapikselių skaičius“, – sakė Ričardas.
Jis pats visą laiką savo automobilyje turi vaizdo registratorių. „Kaip tyčia, kai patekau į avariją, jį buvau išsiėmęs. Papuoliau į nemalonų įvykį: man užkišo mašiną, o paskui imitavo šonkaulių lūžius. Prasidėjo bylos. Laimei, pareigūnai suprato, kad tai − įprasta afera, kur iš gydytojų net buvo gauta pažyma apie lūžusius šonkaulius. Pareigūnai patys, be mano pastangų, nutraukė bylą.
Dažniausiai vairuotojai vaizdo registratorius įsigyja jau po įvykio, kai negali įrodyti savo nekaltumo per avarijas. „Prisiklausau negražių, ypač nutinkančių užsienyje, istorijų. Lenkijoje lietuviams sunku įrodyti savo nekaltumą, kai sužeidžiamas ar žūsta vietos gyventojas. Todėl geriau iš anksto pasirūpinti, kad taip nenutiktų ir įsirengti vaizdo registratorių“, – mano R. Pūkas.
Nespėjo patenkinti paklausos
Naujausias mados klyksmas – dronai. „Mes jais prekiaujame. Prieš Kalėdas juos pirko nesuvokiamu tempu, tam nebuvome pasirengę, nes visiškai nesitikėjome tokio pirkėjų antplūdžio“, – neslėpė Ričardas.
Nuo 100 iki 200 eurų kainuojantys dronai gali būti naudojami ir lauke. Paskui prasideda įrenginiai, kainuojantys nuo 500 iki tūkstančių eurų. Šie brangūs daikčiukai naudojami televizijų: filmuojamos šventės, iš aukštai fotografuojamos nuotraukos“, – pasakojo R. Pūkas.
Jis pademonstravo ir visai mažiuką droną, kurio išmatavimai − 4x4 cm. „Jei internete rašoma tiesa, tai jis yra mažiausias dronas pasaulyje. Žinoma, tai – vaikiškas žaisliukas“, – juokėsi Ričardas.
Jo parduotuvėje prekiaujama ir kita vairuotojams naudinga įranga – alkotesteriais. „Čia paprasta: kuo brangesnis, tuo tikslesnis. Pigus gali rodyti promiles net ir pavalgius uogienės“, – nusijuokė R. Pūkas.
Bandymas su burnos skalavimo skysčiu
Jį labai sudomino istorija, į kurią pateko Nacionalinės žemės tarnybos vadovė Daiva Gineikaitė. Ji sukėlė avariją Kaune, o į policijos alkoholio matuoklį įpūtė 1,66 promilės.
Moteris teigė, kad dėl to kaltas burnos skalavimo skystis. Neva ji skalavimo skysčio vartojo 15–20 minučių prieš pūsdama į alkotesterį, o skystį jai teko nuryti, nes nenorėjo jo išspjauti gatvėje.
„Nutarėme išsiaiškinti, ar tai gali būti tiesa. Nusipirkau visų rūšių „Listerine“ skysčio. Iš jų vienas yra be alkoholio. Visi darbuotojai skalavo burnas ir pūtė į alkotesterį, kuris yra tiksliausias. Rezultatai parodė, kad išskalavus burną šiuo skysčiu ir iš karto papūtus, alkotesteris rodys 4–5 promiles.
Tačiau po kelių minučių jau bus tik apie 0,3 promilės. Po 15 minučių alkotesteris rodė nulius. Aš juk sakiau, kad išbandau viską, ką patys parduodame. Dabar žinau, ką atsakyti pirkėjams, kurie klaus dėl burnos skalavimo skysčio“, – šypsojosi R. Pūkas.
Traukė tikras gyvenimas
Ričardas su kamera nesiskyrė 7 metus. „Dirbau regioninėse ir nacionalinėse televizijose. Labiausiai patiko filmuoti kriminalus. Tai – aktyvus gyvenimas, gyvas darbas. Niekada nežavėjo filmavimas savivaldybėje, tai − banalus darbas operatoriui: pastatai kamerą ir filmuoji, o toliau dirba žurnalistas. Man labiau patinka veiksmas: įvykiai, kriminalai, avarijos. Galiausiai išėjau į laidą „Farai“, kur dirbome kartu su policija. Tai buvo pats smagiausias darbas, už kurį dar ir atlyginimą gaudavau. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip dirba policija, jų mobilioji kuopa, kinologai. Šie apskritai yra žmonės, nesiekiantys pelno, idealistai.
Dirbau beveik vien naktimis. Važinėdavome kartu nuo vėlaus vakaro iki ryto. Dažniausiai man tekdavo filmuoti savaitgaliais, per šventes ar pilnatį. Žmonės savaitgaliais atsipalaiduoja ir prasideda cirkai. Ilgieji savaitgaliai – išvis atskira tema. Per pilnatį pasipila keistų įvykių, nelaimingų atsitikimų, savižudybių“, – ramiai pasakojo Ričardas.
Jis įprato filmuoti negyvėlius. „Mačiau šimtus lavonų. Nesmagu, kai važiuoji filmuoti nelaimės, o ten randi pažįstamą negyvą žmogų. Būna labai sunku. Kai žmogus tau nežinomas – viskas paprasta.
Filmuojant „Farus“ kameros niekada neišjungdavau, visur eidavau drąsiai. Man nuolat grasindavo, bet jei bijai vilko, neik į mišką. Ne kartą naktiniai chuliganai bandė išmušti kamerą, sudaužyti, tačiau buvome gerai su policija susidirbę ir pareigūnai žinojo, kaip saugotis nuo to, ir pats saugodavausi“, – pasakojo R. Pūkas.
Santykiai su garsiuoju tėvu
Ričardą gatvėje dažnai atpažįsta. „Visada viską darau iš širdies. Žmonės tai vertina. Keltis ryte tik dėl pinigų – ne man. Man patinka darbas, kurį darau“, – teigė jis.
R. Pūko tėvas – radijo stočių „Pūkas“ bei „Pūkas 2 ir „Pūkas TV“ savininkas Kęstutis Pūkas, pernai tapęs ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu. Ričardas sako, kad su tėvu sutaria gerai. Kai K. Pūkas 2008 m. penktą kartą tuokėsi, Ričardas Kauno rotušėje įamžino šių vestuvių akimirkas.
Ričardas ilgai dirbo tėvo televizijoje. „Ir dabar bendrauju su tėvu, jis turi savo veiklą, aš – savo. Radę laiko kartu šokame į baseiną jo namuose, pažiūrime žinias. Kai dirbau televizijoje, tėvas iš manęs išskirtinai daug reikalavo. Esu jam dėkingas už tai − jis mane išmokė gerai filmuoti“, – sakė Ričardas.
