„Todėl ir buvo labai svarbi Kauno–Balstogės vėžė, nes tai – ir tiltas į vakarus, į pietus, ir koridoriaus tęsinys, sujungiantis kitas Baltijos šalis ir Suomiją“, – pabrėžia C. Trautmann.
– Neoficialūs šaltiniai sako, kad Europos Komisija Lietuvai siunčia labai griežtą žinią dėl projekto „Rail Baltica“ – jis turi atitikti visas sąlygas, jei norima gauti finansavimą. Ar tikrai tas tonas toks griežtas, kokia jūsų žinia Lietuvai?
– Mano žinia siunčiama visiems, nes viena šalis gali patirti sunkumų dėl vieno dalyko, kita dėl kito. Aš nenoriu „teisti“ priežasčių, man svarbu rezultatai. Kalbu griežtai, nes noriu, kad visi prisimintų sąlygas, tačiau taip – Lietuvai buvo paaiškinta atskirai.
– Jūs vis pabrėžiate, kad pagrindinis iššūkis yra pasitikėjimas tarp partnerių. Jei Lietuvai siųsta atskira žinia, ar reiškia, kad Lietuva labiausiai nepasitiki partneriais?
– Ne tik, ne. Tiesiog skirtingų šalių vizijos skirtingos. Juk šalys šiame projekte – ir konkurentės. Jos turi savo kryptis, kuriomis joms judėjimas svarbiausias, savo perspektyvas.
Kaip koordinatorė, nenoriu susitelkti ties viena, man svarbu, kad tarp visų trijų Baltijos šalių būtų sutarimas. Džiaugiuosi gerais santykiais su Latvija ir Estija, su Lietuva, net jei sudėtinga, galiausiai su partneriais vis tiek sutariame. Todėl nesu taip jau pesimistiškai nusiteikusi.
– Bet Lietuvoje girdėti balsų, kad Lietuva – problematiškiausia šalis „Rail Balticos“ projekte. Kur pagrindinė problema?
– Šalių tarpusavio konkurenciją jau minėjau. Būtina pabrėžti, kad Lietuvos vaidmuo geležinkelių kontekste labai svarbus, tik ji turi matyti ne vien rytų ir vakarų kryptį, bet žiūrėti ir šiaurės ir pietų, pietų ir šiaurės kryptimis.
Todėl ir buvo labai svarbi Kauno–Balstogės vėžė, nes tai – ir tiltas į vakarus, į pietus, ir koridoriaus tęsinys, sujungiantis kitas Baltijos šalis ir Suomiją.
Iš pradžių jie nepasitikėjo, nebuvo tikri, nes nebuvo aišku, ar projektas įvyks. Tačiau jeigu jie nepamatys problemų, kurių yra dėl delsimų, man atrodo, supras, kad yra labai daug projektų, kurie laukia pinigų. O jeigu laiku nespėsime su šiuo projektu, yra labai daug konkurentų ir projektų iniciatorių, kurie tik ir laukia mūsų nesėkmės.
– Galima pasakyti kiek?
– Ne. Daug kas manęs klausia, ar mes dėl šio projekto apskritai tikri. Dabar akivaizdu, kad tikrumo daugiau. Antradienį pasirašyta deklaracija buvo tam tikras testas prieš pasirašant tarpvyriausybinį susitarimą. Tai bus naujas žingsnis pasitikėjimo kelyje tarp trijų Baltijos šalių.
– Ar yra tikimybė kad projektas žlugs?
– Sužinosime labai greitai. Bet aš nemanau, nematau tokios didelės rizikos. Juk tai būtų didžiulė griūtis – ne tik nacionalinė, bet ir smūgis ekonomikai, darbo vietoms, visam Europos tinklui.
Geostrategiškai ir ekonomiškai to tiesiog negali būti. Baltijos šalys turi džiaugtis tokiu svarbiu projektu, tai unikalu šioje eroje, tai istorinė galimybė. Jei tai žlugtų, būtų griūtis ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Europai.
– Jei šis projektas toks svarbus, ką žmonės gali padaryti? Pasitikėti vyriausybe, ir tiek?
– Vyriausybės, žinoma, turi prisiimti atsakomybę. Bet įmonės irgi. Geležinkelių įmonės turi suprasti, kad joms labai svarbu labiau bendradarbiauti. Tai ne tik vyriausybių, bet ir geležinkelio kompanijų konkurencijos problema. Mano patirtis rodo, kad, kai suvoki, jog sienų kirtimas suteikia daugiau verslo galimybių ir pajėgumų, viskas pasikeičia.
Taigi mums svarbu parodyti ir ekonominę naudą verslo partneriams. Kalbėjimas apie prekes, kurios keliaus geležinkeliais, pakeis požiūrį ir galiausiai bus gauta pridėtinė vertė. Kai žinos, kas bus gabenama, kokios įmonės ateis, bus lengviau suprasti, kodėl taip svarbiu įgyvendinti projektą „Rail Baltica“.