Šį kelią vėl prisiminė sovietmečiu: tiesė daugiau kaip penkerius metus, išleido milijonus rublių ir galėjo girtis viena moderniausių autostradų visoje Sovietų Sąjungoje. Dabar šis asfaltuotas senukas dūsta nuo transporto spūsčių ir pažadų sulaukti renesanso.
Dėmesys – hidroelektrinei
Greitkelis Vilnius–Kaunas oficialiai atidarytas 1970 metais. Tačiau pirmieji šio kelio ruožai buvo nutiesti daug anksčiau.
„Pirmą kelio atkarpą nutiesėme dar prieš Kauno hidroelektrinės atidarymą 1960 metais. Buvo nutiestas kelio ruožas nuo Rumšiškių iki Kleboniškio – ši atkarpa suprojektuota taip, kad būtų galima iškelti kelią, kuris driekėsi Nemuno slėniu“, – prisiminė buvęs Tiltų statybos valdybos viršininkas, inžinierius, kelininkas Adomas Leliūga.
Vėliau prasidėjo ir kitų kelio ruožų darbai. Specialistas pasakoja, kad visa autostrada buvo tiesiama palei seną buvusį skaldos plentą.
„Plentas tebuvo vienos juostos, vėliau laikinai asfaltuotas lengvais mišinukais, vos 3,5 m pločio, paskui praplėstas iki 5 metrų. Štai šalia to plento ir buvo pradėta ruošti naujo greitkelio sankasa“, – pasakojo A. Leliūga.
Pamažu darbai įsibėgėjo, iš pradžių nutiesta viena kelio juosta, paskui – antroji, kol 1970 m. baigti visi darbai, ir statytojai galėjo pradėti girtis nutiesę vieną moderniausių keturių juostų autostradų (taip tuomet buvo vadinamas naujasis kūrinys) Sovietų Sąjungoje.
Žemaičiui užteko kantrybės
Dabar jis gali didžiuotis tuo, kad buvo vienas kelininkų, dirbusių neįtikėtino grožio kampelyje. „Kelias į Nidą – mūsų rankų darbas. Iki šiol prisimenu tuos metus“, – atsiduso A. Leliūga.
Paskui laukė beveik dešimt metų darbo Kėdainiuose, vėliau specialistas buvo perkeltas į Tiltų valdybą, tapo viršininku.
50 metų vien tiesiant kelius. Laikas prabėgo nepastebimai, tačiau prisiminimų susikaupė gausybė, ypač apie greitkelį Vilnius–Kaunas.
„Dabar galiu pasakyti, kad kelių būklė Lietuvoje buvo geriausia visoje Sovietų Sąjungoje. Per karą vikšrinė technika sugadino važiuojamąją kelių dalį, tiltai buvo susprogdinti. 40 metų užtruko atstatymas“, – kalbėjo inžinierius.
Kelias iš Vilniaus į Kauną, kurį daugelis ligi šiolei vadina autostrada, domino ir prie Smetonos dirbusius inžinierius. „Kai pradėjome ruoštis tiesti kelią, toje pačioje vietoje radome dar tarpukariu įrengtą sankasą. Tik prasidėjus karui jie negalėjo tęsti darbų, viskas užžėlė žolėmis ir sunyko“, – pasakojo A. Leliūga.
Statė net vaikai
„Visi stebėdavosi, kaip mes su sena tarybine technika nutiesėme tokius lygius kelius. Kai dabar pagalvoju, kaip mes dirbome, net juokas ima. Bitumo gamyklose duobės būdavo iškasamos tiesiog grunte, kas dabar kategoriškai draudžiama. Maišyklės asfaltbetoniui gaminti Petrašiūnuose sumaišydavo mišinį tokį, koks tą dieną išeidavo.
Jo žmona profesorė Irena Leliūgienė tuomet buvo Palemono mokyklos direktorė. Ji dar dabar prisimena, kaip šios mokyklos vaikai po pamokų ateidavo padėti kelio statybininkams.
„Šlaitus tvarkydavo, lygindavo žemes, medelius sodino. Atrodė, visi statė tą kelią. Ir šiais laikais, manau, reikia vaikams duoti tokios veiklos, kad jie žinotų, jog dešros ne ant medžių auga“, – įsitikinusi inžinieriaus žmona.
Panaudojo remonto pinigus
Lietuviams kelio reikėjo. Tačiau reikėjo įtikinti ir sovietų valdžią.
„Mums tris kartus buvo nutraukę finansavimą. Galima sakyti, tiesėme tą kelią iš kitų kelių remonto pinigų. Įrengėme vieną būsimos autostrados juostą ir pavadinome ją laikinuoju keliu, kad valdžia neprisikabintų. Jeigu ne Vladislovas Martinaitis, kažin ar dabar turėtume tą autostradą“, – svarstė A. Leliūga.
„Jis elgėsi drąsiai ir gudriai, nebijojo pasakyti, ką galvoja. Šiuo atžvilgiu, pavyzdžiui, latviams ir estams mažiau pasisekė – kelių tiesimas pas juos buvo smarkiai atsilikęs“, – mano A. Leliūga.
Pats inžinierius irgi neliko nepastebėtas: už nuopelnus tuometė valdžia jam skyrė sąjunginę premiją. O prabėgus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams, 2014-aisiais, šiam kelininkui buvo įteiktas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvarinis medalis.
Kelionė užtruko penkias valandas
Bet grįžkime į greitkelį. Inžinierius, vėliau – Tiltų statybos valdybos viršininkas A. Leliūga turėjo priskirtą tarnybinį automobilį. Dar dirbdamas Kėdainiuose, gavo progą išbandyti naujojo greitkelio pranašumus. Apie 1963 m. iš Kėdainių į Vilnių sena „Pobeda“ kelininkas važiavo net aštuonias valandas.
„Leistinas greitis – 10–15 km per valandą. Visur remontas, dulkės, greičiau ir nepavažiuosi. Tais laikais didesnes įkalnes net sudėtinga buvo įveikti. Išlipi iš mašinos, pasibarstai įkalnę smėliu ir važiuoji toliau“, – šypsodamasis pasakojo A. Leliūga.
„Neįtikėtinai viskas tuo metu atrodė. Greitis iki 100 km per valandą, dvi eismo juostos į vieną pusę, dvi – į kitą, jokių kliūčių. Projektuotojai buvo apskaičiavę, kad kelio matomumas, esamos kreivės ir įkalnės leidžia važiuoti iki 170 km per valandą greičiu“, – tuomet stebėjosi patyręs kelininkas.
Toks greitkelis prilygo stebuklui šalyje, kurioje turbūt tik kas dešimtas turėjo automobilį. Dar 1989 m. šiame greitkelyje, galima sakyti, nebuvo jokio eismo. Viskas pasikeitė Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
Kas atsitiko?
„Ko norėti, kai toks eismas? Tiesiog kelias susidėvėjo anksčiau laiko, tokio eismo joks projektuotojas nebuvo apskaičiavęs. Toks srautas kelią ir laužo“, – įsitikinęs A. Leliūga.
Viskas pasikeitė, rodos, per vieną dieną. Staiga Sovietų Sąjungos pažiba – lietuvių autostrada – virto didžiuliu skruzdėlynu. Vilkikai, sunkvežimiai, lengvieji automobiliai, vėl vilkikai ir t. t. Senų laikų projektuotojai už galvų susiėmę – šitokio srauto niekas nesitikėjo.
Kodėl mūsų greitkelio danga taip greitai susidėvėjo?
„Nes kur kas didesnė apkrova, nei buvo suprojektuota, dvigubai didesnė. Pagal projektą numatyta, kad keliu gali važiuoti vilkikai, kurių vienai ašiai tenka 11–12 t svorio, o dabar važiuoja 20–30 tonų. Štai ir visa matematika.
Taip atsiranda vėžių, kelias dėvisi daug greičiau, nei buvo numatyta“, – paprastai paaiškino pašnekovas.
Vien kosmetinio kelio remonto nepakanka – renovuojant greitkelį reikia vis didesnių investicijų, nes jau būtina kalbėti apie kelio pagrindo remontą.
„Kelio danga – kaip veido kremas moteriai: tik asfalto liejimas problemų neišspręs“, – išmano A. Leliūga.
Nenumatė nė vienas praeities projektuotojas
Ties Kaunu greitkelyje kasdien ir ne tik piko valandomis susidarančios transporto spūstys tapo visos Lietuvos gyventojų problema.
„Mačiau, kaip atrodo tie kamščiai. Ir ką? Visoje Europoje susidaro spūsčių, po aštuonias valandas žmonės laukia. Ne mes vieni tokie vargšai“, – juokėsi A. Leliūga.
Aišku, reikia praplėsti vadinamąją Lietuvos autostradą, ir aišku, kad tam reikia pinigų. Šito neneigia nei patyręs kelininkas, nei aukšti miesto ir šalies pareigūnai. To, kas dabar vyksta šio greitkelio ruože ties Kaunu, nenumatė nė vienas praeities projektuotojas.
„Nuo vadinamosios Muravos iki Sargėnų sankryžų būtina plėsti kelią, nes juo atvažiuoja ir išvažiuoja beveik visi. Ir tie, kurie keliauja į Lenkiją, ir tie, kurie atvažiuoja iš Suvalkijos, Jonavos, Kaišiadorių, Vilniaus. Juo naudojasi visi Kauno priemiesčių gyventojai.
Žodžiu, šitas vidurio amžiaus sulaukęs keliukas tikrai nepajėgus atlaikyti tokio srauto“, – įsitikinęs pusę amžiaus kelių tiesimo srityje dirbęs specialistas.
Ledai pajudėjo?
Kauno vadovams ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai, rodos, pavyko priimti konkrečius sprendimus.
Kelio ruožas nuo Muravos sankryžos iki nuovažos į Giraitę bus praplatintas iki 3 eismo juostų abiem kryptimis.
Antras svarbus darbas – ties prekybos centru „Mega“ pastatyti dar vieną viaduką. Įgyvendinus šiuos planus, eilė ateis Giraitės nuovažai. Jos turėtų nebelikti, netoliese ketinama pastatyti dviejų lygių sankryžą. Ar bus laikomasi pažadų? Reikia tikėtis, kad taip.
Visos Lietuvos galvos skausmas
Įmonės „Automagistralė“ direktorius Vladislovas Molis sako, kad didžiulis transporto srautas greitkelyje ties Kaunu – jų ir visos Lietuvos galvos skausmas.
„Dabar skaičiuojame, kad ruožu (91–105 greitkelio kilometras) per parą važiuoja daugiau kaip 50 tūkst. transporto priemonių. Paneigsiu įsivyravusią nuomonę, neva greitkelį užkemša tranzitu per Lietuvą vykstančios transporto priemonės, – jos sudaro 25 proc. viso srauto, o pagrindiniai spūsčių dalyviai yra Kauno miesto ir priemiesčių gyventojai“, – komentuoja jis.
Anot jo, greitkelį Vilnius–Kaunas projektavę inžinieriai numatė, kad transporto intensyvumas per parą gali būti iki 40 tūkst. transporto priemonių.
„Kaip šį greitkelį prižiūrinti įmonė, mes susirūpinę eismo intensyvumu, spūstimis, vairuotojų nepatogumu, padidėjusiu avaringumu, blogėjančia paties kelio būkle.
Vienas perspėjimų apie blogėjančią situaciją ir pernelyg didelį srautą buvo 2009 m. sausio pradžioje įvykusi vieno iš Kleboniškio tiltų avarija. Dėl stingdančio šalčio ir didžiulio automobilių srauto lūžo visi 8 tilto lankstai ir viena jo pusė nusmuko 16 centimetrų.
Jis primena, kad paskutinį kartą greitkelio ties Kaunu dešinės pusės rekonstrukcija atlikta 2006-aisiais, kairės – 2008 metais.
Paprastasis kelio dangos remontas padarytas pernai.
„Dabar galiu pasidžiaugti, kad „Kelprojektas“ jau parengė greitkelio rekonstrukcijos pirmojo etapo (nuo 96 iki 100 km) techninį projektą ir jį perdavė Lietuvos automobilių kelių direkcijai. Deja, į šį projektą A. Meškinio tiltų rekonstrukcija neįtraukta“, – apgailestavo
Važiuoti bus galima greičiau
1970 m. lapkričio 3 d. atidaryta autostrada Vilnius–Kaunas tuo metu buvo laikoma viena moderniausių magistralių Sovietų Sąjungoje. Iki tol kurį laiką nebuvo tiesaus kelio nuo Kauno iki Vilniaus, nes dalį senojo ruožo užliejo Kauno marios.
Ruožas Kaunas–Klaipėda pradėtas tiesti 1971 m., visiškai baigtas 1987 m. rugsėjo 1-ąją.
Šiuo metu automagistralės statusas yra suteiktas tik kelio ruožui Kaunas–Klaipėda. O atkarpa Kaunas–Vilnius vadinama greitkeliu.
Planuojama, kad iki 2020 m., rekonstravus atskiras kelio atkarpas, įrengus jungiamuosius kelius ir viadukus, kur įmanoma iškėlus stoteles, keliui Kaunas–Vilnius bus suteiktas automagistralės statusas ir nustatytas maksimalus 130 km/h leistinas greitis.
Tam, kad būtų galima didinti greitį, kelininkams teks pasitelkti modernias informacines technologijas ir pritaikyti jau parengtą intelektinių transporto sistemų planą. Kai eismui prižiūrėti bus įdiegtas dinaminis eismo valdymas, greitkeliu Vilnius–Kaunas bus galima judėti 130 km/val. greičiu ir žiemą, ir vasarą. Tiesiog eismas bus valdomas atsižvelgiant į orų sąlygas.