Lėktuvas rekordininkas
AN-2 pateko į Gineso rekordų knygą, kaip ilgiausiai gamintas lėktuvas. Itin patvarus vienmotoris biplanas gamintas kone pusę praėjusio amžiaus – serijinė gamyba nuo 1949 metų tęsėsi net 45 metus. AN-2 Kinijoje gamintas net iki 1995 metų. Skaičiuojama, kad šiandien Lietuvoje tokių skrendančių lėktuvų yra apie porą dešimčių.
„Lėktuvas kalendorinių ribų neturi, jei jis prižiūrėtas ir sutvarkytas. Kaune teko taisyti net 40-50 metų senumo lėktuvus. Ir jie funkcionuoja ir puikiai tinka skraidymui“, - DELFI teigė Kauno aviacijos muziejaus direktorius Remigijus Jankauskas.
Lietuvių pilotuojamas AN-2 virš Baltijos dingo šeštadienio vakarą. Lėktuvu skridę du itin patyrę pilotai Adolfas Mačiulis ir Alvydas Selmistraitis paskutinį kartą ryšį su Palangos skrydžių valdymo centru užmezgė šeštadienį 16 val. 16 min. Paskutinio signalo metu lėktuvas buvo 4 tūkst. pėdų aukštyje, iki skrydžio tikslo likus mažiau nei 180 km.
Plaustą išstumti labai sudėtinga
Kauno Aleksoto aerodromo direktorius Eugenijus Raubickas svarsto, kas galėjo nutikti, kad itin patikimas lėktuvas dingo virš Baltijos.
Nors biplanas dar nerastas, realiausia keliama versija, kad dėl gedimo AN-2 buvo priverstas leistis ant vandens. Specialistai sako, kad teoriškai AN-2 gali nusileisti ant ramaus, lygaus vandens paviršiaus. Tokiu atveju pilotai turėtų kelias minutes plaustui pripūsti ir pasiruošimui persikelti ant vandens.
Sakoma, kad AN-2 yra atlaidus pilotų klaidelėms ir gali nesunkiai nusileisti ant suarto lauko. Tačiau ar realus toks scenarijus, kai nusileidimas galimai vyko banguotoje jūroje, sudėtingomis oro sąlygomis? Jei lėktuvas sraigtu ar sparnu kliudė vandenį, jis greičiausiai vertėsi.
„Paprastai abu lakūnai būna su gelbėjimo liemenėmis, o valčiai ar gelbėjimosi plaustui kabinoje nėra vietos. Tai jis dažniausiai būna salone, kuriame yra vietos 12 žmonių. Tai čia jis dažniausiai būna, ten yra pakankamai vietos. Jei kalbame apie avarinį liuką, bet jei lėktuvas ratais palietė vandenį, tai jis turėjo virsti ir vanduo užspaudžia avarinį liuką. Tikrai neriant žemyn vargu ar įmanoma per jį išsivaduoti“, - sako E. Raubickas, kuris pats nedideliu lėktuvu JAK 18T yra skridęs tuo pačiu maršrutu, kaip ir dingęs lėktuvas.
„Jausmas įdomus. Krantas nutolo ir tik jūra, jūra... Retai laivą sutiksi ir pagalvoji, jei kas nutiktų... tai stengčiausi arčiau laivo nutūpti“, - sako E. Raubickas.
„Tūpimas ant vandens – ekstremalus dalykas. Ypač jei skrenda ne gelbėtojai, juk tūpti ant vandens niekas nesitreniruoja. Žinoma, kada pilotas patyręs, moka tūpti visur, tik gal buvo tokia situacija, kad nesuspėjo. Smūgis į vandenį būna stiprus. Galbūt pilotai parardo sąmonę, gal dar kiti veiksmai“, - sako R. Jankauskas.
„Tokiu atveju išstumti plausto praktiškai neįmanoma. Atidarius duris į erdvę veržiasi vanduo. Net esant sveikam ir nesužeistam tai labai sunku“, - sako E. Raubickas.
Sunku pasakyti, kurioje dingusio lėktuvo vietoje buvo laikomas gelbėjimosi plaustas, tačiau jis greičiausiai turėjo būti lengvai pasiekiamoje vietoje. Tačiau ir tokiu atveju, jei lėktuvas vertėsi, jį pasiekti ir prisipūsti būtų itin sudėtinga.
Neturėjo laiko?
Pateikiama gana prieštaringa informacija apie tai, ar pilotai siuntė nelaimės signalą. Specialistai sako, kad jei signalas nebuvo siunčiamas tai reiškia tik viena – pilotai tam paprasčiausiai neturėjo laiko.
R. Jankauskas pasakoja, kad AN-2 yra varomas paprastu benzinu. Jei lėktuvas skęsdamas išliejo kurą, tai benzino dėmių ant vandens paviršiaus greitai nebelieka – jis greitai išgaruoja. Surasti 12 metrų ilgio lėktuvą banguojančioje jūroje – itin sudėtingas uždavinys.