Nuo mediko iki verslininko ir žurnalisto
K. Kaikaris pagal išsilavinimą – medikas. Po 9 klasių jis nusprendė stoti į Vilniaus medicinos mokyklą, kurioje gavo bendrąjį ir specialųjį išsilavinimą – įgijo medicinos brolio specialybę. Tuo metu jis jau turėjo planą studijuoti mediciną Vilniaus universiteto medicinos fakultete. Po pirmojo kurso K. Kaikaris padarė pertrauką ir pasiėmęs akademinių atostogų metams išvyko į JAV, kur studijavo ir išbandė įvairiausius pagalbinius darbus.
„Tuomet supratau, kad noriu grįžti į nepriklausomą Lietuvą, nenoriu dirbti darbininku kažkur fabrike, remontuoti namus, kas man irgi patinka, bet supratau, kad noriu tęsti studijas būtent Lietuvoje“, – prisimena jis.
Dešimto dešimtmečio pradžioje dar būdamas studentu jis pradėjo dirbti neseniai duris atvėrusioje „Baltijos ir Amerikos klinikos“ gydytojo asistentu. Po 7-erių metų jis baigė pirminę rezidentūrą Varėnos ligoninėje. Vyras prisimena svajojęs tapti chirurgu, traumatologu, ortopedu ar mikrochirurgu, tačiau vėliau jo planai kardinaliai pasikeitė.
„Pradėjau galvoti, kad laukia ketveri metai chirurgijos, po to dar treji metai – mikrochirurgijos. Tada susimąsčiau, kad Lietuva jau 7 metus nepriklausoma, aplinkui tiek daug visokių galimybių, todėl nusprendžiau įkurti savo įmonę“, – pasakoja K. Kaikaris.
Prieš pat 2000-uosius K. Kaikaris įkūrė įmonę „Mikrotera“, kuri užsiėmė medicininės bei laboratorinės įrangos prekyba ir priežiūra, buvo Japonijos kompanijos „Shimadzu“ įgaliotasis atstovas Lietuvoje.
„Man to buvo tarsi negana. 1996 m. buvau pradėjęs komentuoti „Formulės-1“ lenktynes, sugalvojau, kad noriu dar ir žurnalą leisti. Taigi pradėjau dar vieną veiklą kaip leidėjas, redaktorius ir rašytojas, nes nemažą dalį žurnalo rašydavau pats. Tačiau vėliau įvyko tam tikrų pokyčių – Lietuvoje, vienoje iš pirmųjų Europos šalių, buvo uždrausta tabako reklama.
Kadangi tabako gamintojai buvo vieni iš didžiausių „F-1“ ekipų komandų pagrindinių rėmėjų, turėjau planą, kad ir žurnalo rėmėjais taip pat bus kelios tabako įmonės, bet mano planas sugriuvo vos išleidus žurnalą. Teko ieškoti kitų alternatyvių planų, jie pavyko, bet tuomet viskas pradėjo keltis į internetą, atsirado interneto žiniasklaida, žurnalai. Nors tuo metu „F-1“ fanų buvo daug, supratau, kad su nišiniu žurnalu bus sunku, pradėjau galvoti apie kitas veiklas“, – pasakoja K. Kaikaris.
Karjeros posūkis į IT sritį
Į Vilniaus senamiesčio Rotary klubą apie „F-1“ atėjęs papasakoti vyras susipažino su klubo tuometiniu vadovu ir technologijų įmonės „IBM Lietuva“ vadovu Rimantu Vaitkumi. Taip po kelių dienų jis atsidūrė darbo pokalbyje ir pradėjo dirbti „IBM Lietuva“. Tuo metu jis nepamiršo ir žurnalisto darbo – dar apie metus leido žurnalą ir televizijoje vedė laidą „Keturi ratai“. Po 6,5 metų įmonėje jis gavo pakvietimą tapti kitos IT kompanijos „Oracle Lietuva“ vadovu, čia jis praleido 5-erius metus.
„Po šių penkerių metų paskaičiavau, kad jau dešimt metų dirbu informacinių technologijų srityje. Susižavėjau galimybe padaryti ilgesnę nei trijų mėnesių ar pusės metų pauzę, kurią su šeima išnaudojome gyvenimui Azijoje. Tuo metu su žmona turėjome du mažus vaikus – vienam buvo pusantrų metų, o dukrai – 6-eri. Nusprendėme padaryti kūrybines atostogas, – prisidėjau lagaminą knygų ir išskirdome pagyventi vieną mėnesį vienoje Tailando įlankos saloje, antrą mėnesį – kitoje, o trečią mėnesį – Vietname“, – pasakoja K. Kaikaris.
Grįžęs po kūrybinių atostogų 2011 m. jis pradėjo vadovauti bendrovei „Microsoft Lietuva“. Kaip prisimena pašnekovas, įmonė itin skatina augti darbuotojus: „Pirmais metais jau reikia pradėti planuoti kelis scenarijus, ką veiksi po trejų metų. Įmonės kultūra tokia: žmonės nuolat turi tobulėti, jei jie užsisėdi vienoje pozicijoje ilgiau nei trejus metus, neišnaudojamas nei darbuotojo, nei kompanijos potencialas. Galiausiai klientai negauna to, ką galėtų gauti.“
Metams sugrįžo į Aziją
Po šiek tiek daugiau nei trejų metų vadovavimo „Microsoft Lietuva“ K. Kaikaris gavo pasiūlymą išvykti vėl į Aziją, tik šį kartą į centrinę. Jis tapo „Microsoft“ Kazachstano padalinio, kuris dirba su didžiaisiais klientais, vadovu. Su dideliais iššūkiais jam teko susidurti jau pirmą savo darbo dieną.
„Prisimenu vieną didesnių iššūkių: man atvykus į Kazachstaną, prieš savaitę buvo prasidėjusi didelė ekonominė krizė, paskui per 5-6 mėn. vietinė tengės valiuta nuvertėjo perpus. Tai sukėlė labai didelių iššūkių mūsų partneriams, klientams, kadangi sugriuvo visi biudžetai. Kazachstane visi moka vietine valiuta, o „Microsoft“ operuoja JAV doleriais. Dėl valiutų skirtumo atsirado žirklės, todėl buvo labai įdomių iššūkių“, – pasakoja K. Kaikaris.
Kazachstane su šeima jis užtruko metus, vėliau nusprendė, kad nori grįžti į Lietuvą ir išbandyti dar vieną posūkį savo karjeroje – aviaciją. Nuo 2016 m. trejus metus iki bankroto jis ėjo užsakomųjų skrydžių bendrovės „Small Planet Airlines Lietuva“ vadovo pareigas. Šie metai, anot pašnekovo, buvo pilni iššūkių ir be galo įdomūs.
„Small Planet Airlines“ bankrotas išmokė didelių pamokų
„Aviacija yra labai sudėtinga. Ką dabar matome, atėjus pandemijai, didelei krizei, aviacija ir turizmas yra vienas labiausiai nukentėjusių sektorių, todėl su bet kokia krize ir nepasisekimu nėra lengva susidoroti. Ne veltui kasmet iki pandemijos daugiau nei 100 aviacijos kompanijų užsidarydavo.
Kartais didesnės kompanijos užsidarydavo su labai nepalankiomis ir didelėmis pasekmėmis – vykdavo ir keleivių, ir darbuotojų iš kelionių vietų atgal į išvykimo šalį didžiulės repatriacijos. Pastaraisiais metais buvo kelių didelių gerai žinomų aviacijos kompanijų nepasisekusių pavyzdžių, tokių kaip „Monarch“ ir „Thomas Cook“. Su šių kompanijų bankrotu vyko didžiausios žmonių repatriacijos po Antrojo pasaulinio karo“, – pažymi K. Kaikaris.
Praėjo lygiai dveji metai ir po „Small Planet Airlines“ (SPA) bankroto. Šiandien kalbėdamas apie visą nelengvą laikotarpį įmonės vadovas pripažįsta, kad bankrotas buvo itin sunkus ir skaudus, nors didelių padarinių ir pavyko išvengti.
„Jei būtume dirbę toliau, kitais metais mūsų apyvarta būtų buvusi pusę milijardo eurų, daugiau nei 1000 darbuotojų. Iš tikrųjų tai nėra lengva, kad ir kaip sunku, ieškojome sprendimų, visi į tai buvo įsitraukę. Visa komanda bandė atrasti sprendimus problemoms, su kuriomis susidūrėme pirmiausiai Vokietijoje, paskui jos pasklido po visą grupę.
Užbaigėme „Small Planet Airlines“ istoriją taip, kad su darbuotojais susitinkame ir pašnekame, kaip būtų faina vėl kartu dirbti. Santykiai liko geri, įskaitant ir daugelį partnerių. Tai yra mūsų didelis pasiekimas, kad vėliau neįvyko kažkokių didelių krizių, nesklandumų, nes kitą sezoną ir keleiviai, ir mūsų partneriai toliau skraidė, išvežė ir parvežė turistus“, – sako K. Kaikaris.
Iš didelės įmonės nesėkmės pašnekovas tikina išmokęs daug naudingų pamokų: „Kiekvienas verslas – rizikos, jas reikia suvaldyti. Tai ne visada yra paprasta, kartais tos visos rizikos sukrenta į vieną stiklinę ir ne visąlaik viskas yra išsprendžiama. Pamoka yra tikrai didžiulė – gerokai kitaip žiūriu į finansines ataskaitas, verslo planus. Matau kai kuriuos dalykus ir galiu užduoti tam tikrus klausimus, galbūt iš anksto imtis veiksmų, kad nepakartotume dalykų, dėl kurių gali kilti problemų.“
K. Kaikaris neslepia, kad buvo ir didelio nusivylimo Lietuvos teisine sistema: „Kai Vokietijoje prasidėjo krizė, šios šalies įmonė per pusę dienos gavo patvirtinimą restruktūrizacijai. Jei Vokietijoje buvo daroma viskas, norint padėti verslui susidoroti su sunkumais, tai Lietuvoje atrodė, kad restruktūrizacija nukreipta ilgesnei mėnesio agonijai, kuri baigėsi bankrotu.
Lietuvoje tuo metu įstatymai buvo tokie, kad Lietuvoje paskelbus apie restruktūrizaciją reikėjo laukti visą mėnesį, informuoti visus esamus ir būsimus kreditorius, partnerius, tiekėjus apie tai, kad restruktūrizuojamės. Tai galiausiai sukelia tam tikrų baimių, netikrumo jausmą, pajunti, kad lieki vienas. Nebelieka jokių kitų išeičių kaip pereiti į bankroto stadiją. Mūsų tikslas buvo bankrutuoti tvarkingai, kad tai kuo mažiau pajustų keleiviai ir partneriai.“
Tapo rašytoju
SPA bankrotas asmeniškai K. Kaikariui buvo nelengvas, todėl karjeroje jis nusprendė padaryti mažą pauzę. Iš pradžių jis teigia planavęs padaryti trijų mėnesių pertrauką, bet netikėtai jis nusprendė imtis dar vienos gyvenimo avantiūros – knygos rašymo.
„Kai pradėjau rašyti knygą, pamačiau, kad tai be galo smagu ir įdomu. Taip gimė mano pirmoji knyga, nuotykių trileris „Nėra vietos dviem“. Išgalvotos istorijos su išgalvotais veikėjais veiksmas vyksta man puikiai pažįstamose vietose – Tailando įlankoje ir Kazachstane. Pajutau labai didelį malonumą rašydamas.
Išleidęs pirmą knygą galvojau, kad jau viskas, einu dirbti, nes trūksta žmonių, bendravimo, adrenalino. Knygos rašymas man pasirodė kaip intraverto darbas, žinoma, labai įdomus, reikalaujantis didelės disciplinos, planavimo, nes ji rašoma pakankamai ilgai“, – pažymi jis.
Vis dėlto K. Kaikario darbų planus sujaukė pernai pavasarį pasaulį užklupusi COVID-19 krizė: „Mano planai apie darbą pateko į vakuumą. Tuomet prisiminiau, kad prieš 20 metų buvau parašęs trumpą apsakymą apie virusą. Iš jo gimė mano antra knyga „Rozmarinas“.
Po pusantrų metų pertraukos – prie „CityBee“ vadovo vairo
Po daugiau nei pusantrų metų pertraukos pernai lapkritį jis tapo išmaniųjų mobilumo paslaugų įmonės „Citybee“ vadovu. Praėjus keliems mėnesiams jis tikina esantis savoje vietoje.
„Atrodo, kad „CityBee“ dirbu pusmetį, o gal jau visus metus. Įvyko abipusis greitas susijungimas, galbūt dėl to, kad atėjau iš aviacijos, kur yra didelis komplektas problemų ir iššūkių, viskas yra didelio masto. Komanda ir visa veikla iškart tapo sava ir artima. Tikrai nejaučiu, kad atėjau į naują nepažįstamą vietą, kur kažkas yra nejauku ir kažko nesuprantu, kad reiktų skirti daug laiko, kad susivokčiau ir susiprasčiau. Galbūt todėl, kad mano patirtis yra transporto industrijoje, automobiliuose ir IT, o „CityBee“, galima sakyti, visa tai vienija po vienu stogu“, – sako jis.
K. Kaikaris neatmeta, kad vieną dieną jis grįš prie knygų rašymo, kaip sako, – kai gyvenime nebereikės iššūkių, kasdienio darbo, tuomet jis skris į Aziją ir sės prie dar vienos knygos.