Gal ir jūs, pavartę savo šeimos albumą, rastumėte tėvų ir senelių nespalvotų nuotraukų, kuriose jie prieš kelis dešimtmečius išdidžiai pozuoja prie laivo, anuomet dar plaukiojusio su LTSR vėliava ir didele raudona žvaigžde.
Žvaigždė seniai uždažyta balta spalva, kad kuo mažiau būtų pastebima, laivagalyje plazda lietuviška Trispalvė, o „Druskininkai“ vis dar taip pat kantriai skrodžia drumzlinas Nemuno bangas.
Į Druskininkus atplukdytas 1961 m.
Kaip papasakojo laivą valdančios bendrovės „Druskininkų gelmė“ direktorius Viktoras Matulevičius, tokių laivų buvo pastatyta daugiau.
Jie buvo naudojami kaip keltai Kaune, paskui, kai galutinai uždarinėjo Kauno HES, perskirstyti, kas liks aukščiau užtvankos, kas žemiau.
„Į Druskininkus laivas atplukdytas 1961 m., gavo pavadinimą „Vilnius“. Visi jie buvo pavadinti sostinių vardais: „Vilnius“, „Ryga“, „Taškentas“. 1992 m. mes privatizavome už investicinius čekius, tai prieš tai, gal kokiais 1991 m., jis buvo pervadintas „Druskininkais“.
Juokinga, bet už metalinę prieplauką teko sumokėti brangiau, negu už patį laivą“, – sakė direktorius.
Kas šešerius metus vidaus vandenų inspekcijos specialistai tikrina laivo būklę doke. Jei kurioje vietoje metalas būna suplonėjęs labiau negu iki 4 milimetrų, tenka išpjauti ir įvirinti naują lopą.
„Kiek prižiūrėsim, tiek jis dar ir dirbs“, – patikino ponas Viktoras, paklaustas, ar yra kokia amžiaus riba tokiems laivams.
Lietinga vasara – daugiau vandens Nemune
2015 m. vasarą, kai Dzūkiją išdžiovino sausra, Nemunas buvo taip nusekęs, kad per patį kurortinio sezono piką laivas „Druskininkai“ negalėjo plaukioti.
Kas kita šiemet, kai liūtys semia didmiesčių gatves, Nemuno vanduo visą vasarą pakilęs vos ne kaip per pavasarinį potvynį.
Dabar laivas neišplaukia tik tuomet, kai nesusirenka pakankamas keleivių skaičius, o tai dažniausiai nutinka vėsiomis, lietingomis dienomis.
Daugiau nei įprasta keleivių nori plaukti, kai Liškiavos bažnyčioje vyksta Tarptautinio muzikos festivalio „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“ koncertai.
Likus pusvalandžiui iki kelionės pradžios prieplaukoje aptinku ne tik laivo kapitoną Vidmantą Braslauską, mechaniką ir ekskursijų vadovę, bet ir patį „Druskininkų gelmės“ direktorių V. Matulevičių.
Bilietai nepigūs – po 12 eurų, bet didžioji dalis surinktų pinigų išleidžiama kurui, o kasmet dar reikia perdažyti laivą, atlikti jo techninę apžiūrą.
9 kilometrus Nemunu pasroviui iki Liškiavos kaimo, garsėjančio savo piliakalniu ir vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčia bei dominikonų vienuolynu, „Druskininkai“ nuplaukia maždaug per valandą. Atgal tenka plaukti prieš srovę, bet kelionė trunka tiek pat.
Upę visi užmiršo
Saulėtą ketvirtadienio popietę keleiviai skubėjo užimti vietas atvirame priekiniame denyje, bet, kai oras pabjursta, visi mieliau glaudžiasi laivo gale, po stogu. Du trečdaliai plaukiančiųjų kalba tarpusavyje lietuviškai, kiti – rusai, lenkai, baltarusiai.
Pradinis sujudimas, „Druskininkams“ vos pajudėjus, baigiasi, vos tik visi spėja pasidaryti asmeninukes.
Monotoniškas laivo variklio garsas, neskubi upės tėkmė, krūmais ir žolėmis apaugusios pakrantės vaizdas veikia raminančiai.
Kas jau beveik snūduriuoja, kas mėgaujasi saule, o man knieti pasidairyti: štai ant stuobrio nutūpė pilkasis garnys, kitame krante ant akmens kormoranas puikuojasi prieš antis savo juodai blizgančiomis plunksnomis, atsigėrusi Nemuno vandens stirna skuba slėptis aukštoje žolėje.
Plaukiant pro Neravus, ties Druskininkų nuotekų valymo įrenginiais, laivą pasiekia fekalijų kvapai, bet iš vamzdžio į upę tekantis vanduo atrodo net skaidresnis, negu tas, kurį Nemunas atplukdo iš Baltarusijos.
Atrodo, kad upę visi užmiršo, nes net ten, kur pakrantėje galima įžiūrėti sodybas, jos nusisukusios nuo vandens, o krantas apaugęs žmogaus ūgio žolėmis ir krūmais.
Tik Gailiūnuose, ties vietinio politiko Viliaus Semeškos namu, žolė nupjauta iki pat vandens, alksniai apgenėti, o tarp jų vėjas siūbuoja du žalius hamakus. Net ir valčių pakrantėje vos porą pavyko suskaičiuoti.
Kas nespės į laivą – 9 kilometrus grįš pėsčiomis
Dar vienas Nemuno vingis ir iš žalumos išnyra stogdengių pastoliais apraizgytas Liškiavos bažnyčios kupolas. Neskubėdami lipam į krantą, o ekskursijų vadovė pasiūlo skirstytis į dvi grupes – suprantančius lietuviškai ir rusiškai.
Tuomet abiem kalbomis paaiškina, kad išgirdę laivo sireną visi privalo skubėti sugrįžti, nes tai bus ženklas, kad po 20 minučių „Druskininkai“ išplauks į Druskininkus. Kas nespės, tam teks 9 kilometrus pareiti pėsčiomis.
Paklaustas, ar dažnai tokių nesusipratusių laiku sugrįžti turistų pasitaiko, laivo kapitonas V. Braslauskas prisiminė, kad per jo 16 metų plaukiojimo stažą, visko yra buvę, pastarąjį kartą užsiliko vienas lenkas, kuris jau įlipo gerokai prisivaišinęs ir dar pakeliui kažką stipraus gurkšnojo.
Kol keleiviai kopia į bažnyčios kalną, o mechanikas, suvilgęs skudurą Nemune, plauna laivo denį, prie kapitono prieina krante „Druskininkus“ pasitikusi moteris su vaiku.
Papasakoja, plaukusi juo tik kartą, 1979-aisiais, o dabar norėtų sūnui parodyti laivo vidų. Kapitonas leidžia berniukui įkišti nosį net į tas patalpas, kur keleiviai nepageidaujami, paliesti šturvalą, papuoštą metalinėmis raidėmis „VILNIUS 1953 M“.
Ponia Jolanta papasakoja grįžusi gyventi į tėvų sodybą Liškiavoje iš Vilniaus. Ji prisiminė, kad kažkada laivo kelionė Liškiavoje nesibaigdavo – plaukdavo iki Merkinės.
Bet dabar ten praplaukti jau neįmanoma, seklu ir trukdo kažkoks kabelis upės dugne paklotas. O prieš porą vasarų, per didžiąją sausrą, vietos gyventojai toje vietoje, kur įteka Krūčiaus upelis, perbrisdavo į kitoje Nemuno pusėje esančius Senuosius Vieciūnus.
Gausesnėms šeimoms – brangoka
Pasigėrėję Liškiavos bažnyčios ir vienuolyno pastatais turistai užsuka į vienintelę kaimo krautuvę. Kita, didesnė, stovinti greta, jau senokai neveikia, pardavinėjama, bet vis nenuperkama.
Saulėtą dieną, kai atplaukia garlaivis, parduotuvės šeimininkas vos spėja traukti iš šaldiklio ledus, šaldytuvo – mineralinio vandens butelius ir alaus skardines.
Sirena pasigirdo, kai pusė keleivių jau buvo be jokio raginimo susirinkę prie laivo, o netrukus atskubėjo ir likusieji. Šį kartą palikti nieko nereikės.
Pavargę nuo kopimo į kalną atgal plaukiam tylėdami, o kai virš galvos šmėkšteli Druskininkų tiltas, pradedame ruoštis išlipti.
„Atsisveikinam su „Druskininkais“ iki kitos vasaros, kai būtinai čia sugrįšim ir atsivešim mūsų jaunėlį, šiandien likusį Vilniuje pas senelius. O dukroms labai patiko, norės dar kartą kitą vasarą plaukti“, – sakė vilnietis Robertas.
Jo žmonai toks sumanymas neatrodė itin žavus, nes sumokėję po 24 eurus už du suaugusiuosius ir 12 eurų už dvi mergaites ko gero turės atsisakyti planuotos vakarienės picerijoje.