Problema – per dideli lūkesčiai
Pavasarį skaičiuodami iš po nutirpusio sniego išlindusias duobes gyventojai irgi suvedinėja sąskaitas su gatvių prižiūrėtojais – esą tai jų naudojamų priemonių ardomojo poveikio įrodymas. Sniegą tirpdantys mišiniai laikomi ir rūdijančių automobilių priežastimi.
„Kelininkai vartotojus kadaise išties išlepino, – komentavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Kelių katedros profesorius dr. Alfredas Laurinavičius. – Sovietmečiu visiems atrodė normalu važiuoti lėčiau, o kelius barstyti druskos ir smėlio mišiniu arba tik grynu smėliu. Šiandien norime, kad keliai būtų nuvalyti per pusvalandį po sniego atakos. Bet ar įsivaizduojame, ką reiškia nuvalyti, tarkime, Vilniaus gatves, kai jų ilgis sudaro apie 1000 kilometrų? Kelių barstymo mašinos važiuoja 30–40 kilometrų per valandą greičiu, o jei sninga toliau, jei gatvėse rytiniai ar vakariniai kamščiai? Kiek tų barstytuvų tada turi dirbti? Beje, pagal normatyvus miestas turi būti sutvarkytas per keturias valandas.“
Eismo saugumu besirūpinantys skandinavai barsto druskoje sumirkytą arba pakaitintą skaldelę, kuri, atkreipė dėmesį prof. A. Laurinavičius, automobiliams yra dar kenksmingesnė nei Lietuvoje įprastai naudojama natrio chlorido druska ar jos mišiniai su smėliu: „Skandinavai pasirinko galvodami ne tik apie žmonių saugumą, bet ir apie poveikį aplinkai. Nors skaldelė pridaro kitų bėdų: pakilusi iš po ratų ji braižo automobilių kėbulus ir langus, pavasarį ją reikia surinkti ir išvežti, ji gadina vejapjoves, gali rimtai užkimšti lietaus kanalizacijos įrenginius.“
A. Laurinavičius įsitikinęs, kad ir lietuviai, kasmet sugrįžtantys prie diskusijų apie tai, kokios priemonės tinkamiausios kelių priežiūrai žiemą, pirmiausia skandinavų pavyzdžiu turėtų prisiminti esminę vertybę – žmogaus gyvybę, ir pagrindinį tikslą – kad žmogus saugiai įveiktų suplanuotą kelią. O tada priemones rinktis pagal jų efektyvumą. Visi kiti klausimai – tarkime, kas labiau eikvoja žmonių pinigus – rūdijantys automobiliai ar brangesni sniego ir ledo tirpdymo mišiniai, yra antriniai.
Daugiau kaip 20 metų kelių priežiūrai žiemą skirtus mišinius tyrinėjantis profesorius pripažįsta – natrio chlorido druskų naudojimas nepraeina be pėdsakų. Bet kaltųjų paieškas dera pradėti nuo to, kad Lietuvoje per žiemos sezoną būna apie 50–70 perėjimų iš teigiamos į neigiamą temperatūrą.
„Užšąlančio vandens tūris padidėja devyniais procentais. Tad patekęs į kokį nors plyšį vanduo ką nors kaskart paardo. Taip duobių ir atsiranda. Beje, kuo danga senesnė, tuo ardomasis poveikis jai yra didesnis. O į kelio dangos plyšį patekęs druskuotas vanduo dar landesnis“, – komentavo A. Laurinavičius.
Kinta ne medžiagos, o jų naudojimo technologijos
Prof. A. Laurinavičius kartu su prof. Donatu Čygu buvo tarp VGTU mokslininkų, kurie daugiau kaip prieš 20 metų į Lietuvą atvežė medžiagos sunaudojimą mažinti padedančią šlapių druskų barstymo ideologiją.
„Iš pradžių buvo apsižvalgyta užsienyje ir pasinaudota galimybe prašokti vieną etapą – užsienyje tuo metu buvo įprasta vietoj smėlio ir druskos mišinio barstyti sausą druską, mes to nebedarėme, iškart buvo pasirinkta barstyti šlapią druską“, – pasakojo A. Laurinavičius.
Naujai technologijai reikėjo ir specialios įrangos. Šiandien Lietuvos kelių prižiūrėtojų naudojami mišinių barstytuvai, patikino VGTU Kelių katedros profesorius, pavydėtino modernumo: priemones leidžia barstyti kryptingai, tam tikru pločiu, naudoti tiksliai nustatytą medžiagos kiekį, taigi dozuoti taip, kad būtų maksimaliai išvengta nepageidaujamo poveikio automobiliams ir gamtai.
Kiekvieną naujovę dera patikrinti
Lietuva jau ne vienus metus naudojasi kelių oro sąlygas fiksuojančių stotelių duomenimis kelių priežiūros darbams planuoti. Naudingi šiam tikslui ir automobiliai su prietaisais, matuojančiais ratų sukibimą su danga, slydimą. Bet visais šiais įrankiais surenkama informacija turi būti įvertinama patyrusio specialisto, pabrėžia prof. A. Laurinavičius.
„Gavę informaciją, kad po dviejų valandų pradės snigti, lyg ir turėtume iškart lėkti barstyti kelių – taip taupiau, negu barstyti pasnigus, be to, ir eismo įvykių dažnai įvyksta kaip tik tada, kai pakinta eismo sąlygos, vairuotojai to dar neįvertinę, o keliai dar nepabarstyti. Bet kas nutiks, jei per tą laiką truputį pasikeis vėjo kryptis ir nepasnigs? O mišinys jau bus išbertas? Po kelių tokių kartų specialistas jau bijos atsakomybės barstyti pinigus tikėdamasis, kad bus užbėgta už akių problemai. Nes sutaupymo nebelieka – priešingai. Darbuotojas galvos – ką jam pasakys viršininkas?“ – svarstė A. Laurinavičius.
Kaip tik todėl oro pokyčius atidžiai turi vertinti ne tik kelių priežiūros specialistai, bet ir vairuotojai.
Kai kuriose užsienio šalyse tuo tikslu jau gana sėkmingai naudojamos informacinėmis technologijomis paremtos sprendimų paramos sistemos. Apie jų naudojimą jau svarstoma ir Lietuvoje.
Rinkoje nuolat pasirodo naujų mišinių, pretenduojančių tapti kelių priežiūros žiemą panacėja. VGTU mokslininkas siūlo neskubėti aukštinti vienų medžiagų ir kritikuoti kitų. „Yra tradicijos ir yra modifikacijos – čia kaip su vandeniu: gerti galima ir iš čiaupo, ir mineralinį. Šis brangesnis, bet pasakyti, ar tikrai efektyvesnis – reikia laiko. Taip ir su mišiniais – papildomai įdėtų cheminių medžiagų poveikio tą akimirką nejusti, bet sunku pasakyti, kas bus po penkerių metų, – sakė A. Laurinavičius. – Juk kiekvienas cheminis reagentas turi savo poveikį – stabdo, pagreitina, aktyvina. Ir medžiagos kaupiasi. O ilgalaikių tyrimų dėl galimo tų naujų mišinių poveikio dar neturime.“
Brangūs sprendimai – tik specialiems poreikiams
Anot profesoriaus A. Laurinavičiaus, galima kelti klausimą ir dėl to, kokius eismo saugumą žiemą užtikrinančius įrankius Lietuva gali įpirkti. Pasaulyje yra pavyzdžių, rodančių, kad sprendimus gali lemti ir racionalumas, ir tradicijos.
„Tokia turtinga šalis kaip Japonija turi daug geoterminio vandens ir panaudoja jį miestų gatvių sankryžoms šildyti. Bet ten sėkmingai pardavinėjama ir naudojama alpinistų batų technologija (specialūs dantyti antdėklai ant batų, panašūs į vadinamąsias „kates“) – kad žmonės nepaslystų vaikščiodami šaligatviais“, – pasakojo A. Laurinavičius.
Išskirtiniai, suprantama, ir brangesni sprendimai įprastai pasirenkami specialiųjų poreikių turinčiųjų zonoms tvarkyti.
„Tarkime, oro uostai negali naudoti chloridų, nes kai lėktuvas nusileidęs stabdo, dėl atbulinės traukos visos medžiagos patenka į turbinas, tad šios surūdytų. Saugodami brangią techniką oro uostai turi naudoti acetatus ar kitas korozijos nekeliančias priemones. Būtų galima siūlyti naudoti šias medžiagas ir kitur, bet jos kainuoja apie dešimtkart daugiau“, – aiškino VGTU mokslininkas.
Alternatyvias medžiagas verta rinktis ir tiltų priežiūrai. „Slidumo požiūriu jie kelia didelį pavojų, nes peršąla pirmiausia, o pavasarį lieka ilgiausiai įšalę. Tiltus galima ir specialiai paruošti – pavyzdžiui, naudojant betono poras hermetizuojančias ir taip jį saugančias medžiagas. Galima naudoti ir brangesnius barstymo mišinius, pavyzdžiui, acetatus, bet tada dar reikia turėti ir įrenginį specialiai jiems išpurkšti. Arba įrengti ant tilto autonominę apipurškimo įrangą, kuri suveiks dar prieš jam apledėjant, vos atėjus informacijai, kad netrukus pašals, pasnigs. Yra šalių, kurios turi šildomų tiltų. Bet tai brangu“, – pasirinkimo galimybes aptarė A. Laurinavičius.
Gerokai daugiau kainuoja ir specialus asfaltas, kurio paviršiuje susidaręs ledukas veikiamas transporto ratų nutrupa, ar specialios medžiagos, kuriomis apdorojus asfaltą sniegas prie jo nelimpa.
Vis dėlto švaistyti lėšas standartinėms problemoms spręsti pasaulis neskuba. Tendencijos, anot A. Laurinavičiaus – grįžti prie patikrintų, ko gero, mažiausiai aplinkai kenkiančių medžiagų – natrio chlorido arba kalcio chlorido druskų.
Žiemos pabaigoje keliaudamas po Italiją ir Austriją VGTU mokslininkas matė tuos pačius natrio chlorido druskos sandėlius. „Svarbiausia – išmokti ją tinkamai dozuoti. Kelininkai gal kartais atsargai paberia“, – sakė A. Laurinavičius.
Geroji praktika bus atskleista kelių priežiūros vadove
Pernai vykusiame pasauliniame kelininkų žiemos kongrese, sukvietusiame ir teoretikus, ir praktikus, pranešimus apie savo tyrimus ir patirtį skaitė ir Lietuvos specialistai – VGTU bei įmonės „Problematika“ atstovai.
Bendradarbiaujant su Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, VGTU mokslininkų sukauptos žinios, tyrimų duomenys ir praktika netrukus bus sudėti į specialų leidinį, kuris, rengiantis kitam žiemos iššūkių sezonui, pasieks kelių priežiūros specialistus. Anot A. Laurinavičiaus, tai bus parankinis meistro ar inžinieriaus vadovas, kuriame bus sudėta visa reikiama informacija: nuo teisinės bazės, aptariančios, kas ir kaip atsako už kelių priežiūrą žiemą, iki technologijų ir tikslių mišinių naudojimo instrukcijų.
Savo žiniomis su kelių priežiūros specialistais Aplinkos inžinerijos fakulteto mokslininkai dalijasi ir per įvairias konferencijas, kursus, mokymus, publikacijas.
„Turime gerą komandą – Kelių katedroje daug metų dirbame kartu su profesoriumi D. Čygu, auga jauni specialistai, šia tema aktyviai domisi mano vadovauti doktorantai – doc. dr. Lina Juknevičiūtė-Žilinskienė, doc. dr. Audrius Vaitkus. Iš Kelių katedros komandos išaugo prie Aplinkos inžinerijos fakulteto įsteigtas doc. dr. A. Vaitkaus vadovaujamas Kelių tyrimo institutas – jis aktyviai dalyvauja šios srities tyrimuose. Dirbame kartu ir su Aplinkos apsaugos katedra, kuri padeda nagrinėjant ekologinius mišinių naudojimo aspektus: atlieka vandens tyrimus, vertina poveikį gyvajai ir negyvajai gamtai“, – sakė prof. A. Laurinavičius.