„Ir svoris, ir amžius, ir reakcija nebe ta. Nesu toks kaip Stasys Brundza, bet va, susidedu su tokiais kaip Eugenijus Malinauskas. Užtat ir negaliu nustygti vietoje. Dabar bandau atgaivinti 1980-ųjų motociklą. „Kawasaki“ – japonišką. Kai atgaivinsiu, baikerį pavaizduosiu. Specialiai tam kelnes siuvuosi ir visą baikerišką aprangą ruošiu“, – pasakoja pašnekovas.
Ypatingomis progomis ponas Aloyzas iš garažo išsivaro savo 1962 metų „Gaz-21“ – vadinamąją dvidešimt pirmą „Volgą“, o jo dirbtuvėse eilės prisikelti naujam gyvenimui dar laukia amerikietiškas „viliukas“ ir dvidešimt ketvirta „Volga“. Kada ateis eilė senam zaporožiečiui, visų „kupriuku“ vadintam, pasak A.Vasyliaus, neaišku. Kol kas jis stovi prie meistro dirbtuvių tik kaip vizitinė kortelė.
„Jei gaučiau kur nors įsigyti dar tokį patį, tada gal galėčiau iš dviejų vieną surinkti. Bet nežinia, ar jų kas nors beturi“, – abejoja pabiržietis.
Pašnekovas tvirtina žinantis, kad daug senų automobilių ir motociklų šiais laikais iškeliauja į Lenkiją, nes tos šalies žmonių jie gana brangiai perkami.
Iškeitė į važiuojantį
Buvęs lenktynininkas prisipažįsta senų transporto priemonių trauką pajutęs senokai. Ypač jam norėjosi įsigyti „Volgą“ – 1960–1970 metų šedevrą. Galvoje vis kirbėjo mintis: „Kur gauti?“
Šis automobilis buvo A.Vasyliaus jaunystės laikų svajonė, jai įgyvendinti anksčiau vyriškis galimybės sako neturėjęs. Juk tuo laiku sau leisti nusipirkti tokį automobilį galėjo tik kolūkių pirmininkai ar kiti aukštas pareigas užimantys ponai.
Kai prieš septynerius ar aštuonerius metus pašnekovas pas vieną žmogų pamatė išardytą savo išsvajotą automobilį, iš karto ėmėsi derybų. Šios, kaip atsimena, nebuvo lengvos, nes šeimininkas mainais paprašė važiuojančios transporto priemonės. Ją paaukojęs, pabiržietis buvo labai patenkintas. Tačiau parsivežus „Volgą“, jei kas paklausdavo, kieno tas senas kledaras pas jį taisomas, neprisipažindavo.
„Kai išgirsdavai klausimą, koks berazumis gali tokią mašiną dar remontuoti, sarmata būdavo pasakyti, kad ji mano“, – neslepia šešiasdešimtmetis.
Tik po trejų metų, kai „Volga“ tapo ne tik važiuojanti, bet ir gražiai atrodanti, kai su ja prašydavo vežti jaunavedžiai per vestuves, senas automobilis meistrui virto pasididžiavimu.
Neskaito, bet turi
Dabar A.Vasyliui atrodo, kad nėra tokių pinigų, kurie galėtų atpirkti laisvalaikį, paaukotą prie šios transporto priemonės. Prie kitų vyriškis irgi praleidžia nemažai laiko. Darbo grafiką savarankiškai dirbantis meistras susidėliojęs gana racionaliai: keturias dienas per savaitę jis skiria svetimiems automobiliams remontuoti, o kitas tris praleidžia prie savo senienų. Kiek jam atsieina laisvalaikio malonumas, pašnekovas nutyli.
„Negaliu sakyti, kad žmona nesužinotų, – juokiasi meistras. – Senstant ateina jaunystės nostalgija. Norisi ir senus daiktus turėti, ir jaunystės draugus aplankyti. Štai, pavyzdžiui, pas mane dirbtuvėse kabo Lenino portretas
Nei aš jį gerbiu, nei ką. Man tas portretas – tik anų laikų relikvija, istorija, kurios neišbrauksi. Kaip ne kaip, bet buvau ir Lenino anūku, ir pionieriumi, ir komjaunuoliu, ir net komunistu. Nebijau to prisipažinti. Kitaip tuo laiku nebūčiau galėjęs kolūkyje eiti vyriausiojo inžinieriaus pareigas.“
Drąsiai apie sovietmetį kalbantis A.Vasylius pasigiria turintis savo kolekcijoje L.Brežnevo, Lenino raštus.
„Jų neskaitau ir niekada neskaitysiu. Bet tai vis dėlto knygos ir jos yra vertybė. Knygų negalima deginti.
Kai buvo kraustoma kolūkio kontora, pamačiau bobutę, nešančią kažin ko prikrautą pilną maišą. Klausiu: „Ką neši?“ Sako: „Lenino raštus“. Tai aš ir atėmiau kelis tomus. Gaila, kad Markso ir Engelso portretų nespėjau paimti“, – apgailestauja pabiržietis.
Išardo po varžtelį
Automobilių restauratorius džiaugiasi, kad žentai nesišaipo iš jo potraukio prie senienų, o uošvį net palaiko. Vienas iš jų pagal specialybę yra istorikas ir pats renka nuotraukas. Kitas dirba karininku, ir sužinojęs, kad kas nors krausto garažą ir turi uošviui reikalingų daiktų, apie tai praneša. Ir pažįstami įprato dovanoti kokią senieną.
Taip dirbtuvės virto iš dalies muziejumi, priglaudusiu visokias senas lempas, monetas, įvairius rakandus.
Abi pono Aloyzo dukros baigusios meno mokslus. A.Vasylius mano, kad atžalos veikiausiai bus atsigimusios į jo senelį, kuris gana gražiai piešdavo.
Pats pašnekovas irgi sako mėgęs piešti. Dar šaškėmis bei šachmatais pažaisdavęs. Taip pat labai norėjo išmokti groti akordeonu, tik nieko iš to neišėjo.
Veikla, kuria dabar užsiima, buvusiam inžinieriui labai miela. Save jis vadina specifiniu verslininku. O tris hektarus žemės sako dirbantis tik iš būtinybės.
Pasiteiravus, nuo ko meistras paprastai pradeda seną transporto priemonę restauruoti, šis atsako, kad pirmiausia kiekvieną išardo iki paskutinio varžtelio. Paskui renka iš naujo: inžinieriui, į pagalbą galinčiam pasitelkti šiuolaikines kompiuterių technologijas, tai visai nesudėtinga. Anot vyriškio, kiekviena vairavimo priemonė – tai tas pats mazas, tik daugiau ar mažiau patobulintas.
Reikėjo partempti
Technikos restauratorius labai laukia kito pavasario, nes tuomet tikisi galėsiantis į senų automobilių parodą važiuoti jau ne „Volga“, o „viliuku“, nes jam detalių žada parsisiųsti net iš Amerikos. Dalį jų jau yra gavęs Kauno kariniame dalinyje, kitos buvo padarytos Klaipėdoje.
Sunkiausia, pasak pašnekovo, ir yra susiieškoti detalių. Juk parduotuvėje jų nenusipirksi. Be to, tie, kurie jas parduoda, nesidrovi paprašyti nemažų pinigų. Besistebintiesiems, argi patikima yra važinėti „kledarais“, A.Vasylius paaiškina, kad sumaniai perrinkta technika visai neblogai tarnauja. Nors, žinoma, pasitaiko visko.
Su savąja „Volga“ pabiržietis parodose pasirodo maždaug šešiskart per metus: vyksta į Latviją, Kėdainius, Kauną, Klaipėdą, Pasvalį, Šiaulius. Pirmoji kelionė į šventę Šiauliuose, kaip prisimena, tik ir buvusi nesėkminga: tada netoli miesto sugedo mašina ir turėjo draugų prašyti namo partempti.
Dėl panašių galimų nepatogumų vyriškis visai nesijaudina.
„Tai juk retro stilius. Kitoks jis ir negali būti. Šiek tiek neramu būna tik tada, kai vestuvininkus pasižadu vežti: jei mano „Volga“ užstrigtų, jos neturėčiau kuo pakeisti“, – teigia ponas Aloyzas.
Automobilių meistras užsiimti vien senos technikos restauravimu tvirtina negalintis. Mano, kad vargiai rastų tokių turtingų klientų, kurie visus metus ar daugiau mokėtų jam už kruopštų darbą atlyginimą. Pavyzdžiui, ta pati „Volga“, neskaitant įdėto darbo, kaip tvirtina, jam atsiėjo 15 tūkst. Lt. Važinėti ja irgi nepigu – reikia ne mažiau kaip 10 litrų kuro 100 kilometrų. Džipas siurbs dar daugiau degalų.
Nors seni automobiliai turi trūkumų, A.Vasylius tikina, kad yra ir privalumų. „Kartais tvarkydamas šiuolaikines mašinas pagalvoju: ir kodėl jos negalėjo būti sukonstruotos taip, kaip senoji technika: paprastai, aiškiai, patikimai? Ypač naujų „Audi“ automobilių važiuoklės padarytos sudėtingai“, – teigia meistras.