Norėtųsi patikslinti viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją. Stokholme buvo pasirašytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švedijos Karalystės Vyriausybės susitarimas dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje delimitavimo. Pagal 1982 m. JT jūrų teisės konvenciją išskirtinė ekonominė zona yra už pakrantės valstybės teritorinės jūros esantis rajonas, kuriame pakrantės valstybė turi suverenias teises tyrinėti ir eksploatuoti, saugoti ir valdyti gyvuosius išteklius ir negyvosios gamtos turtus, o taip pat konvencijoje numatytą jurisdikciją dėl dirbtinių salų, įrenginių ir statinių statymo ir naudojimo, jūrų mokslinių tyrinėjimų ir jūros aplinkos apsaugos ir išsaugojimo, o visos kitos valstybės naudojasi laivybos, perskridimo ir povandeninių kabelių bei vamzdynų klojimo laisvėmis. Kontinentiniame šelfe pakrantės valstybė turi suverenias teises jį tyrinėti bei eksploatuoti jo gamtos turtus.
Atkreiptinas dėmesys, kad nei išskirtinė ekonominė zona, nei kontinentinis šelfas nepripažįstami pakrantės valstybės teritorijos dalimi. Tai yra jūrų erdvės, kuriose pakrantės valstybė įgyvendina tik tam tikras tarptautinės teisės suteiktas suverenias teises ir įgyvendina tarptautinės teisės leidžiamą jurisdikciją tam tikrose srityse. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymą valstybės siena yra apibrėžiama kaip linija ir šia linija einantis vertikalus paviršius, apibrėžiantis Lietuvos Respublikos teritorijos ribas sausumoje, žemės gelmėse, oro erdvėje, vidaus vandenyse, teritorinėje jūroje ir jos gelmėse. Šiame apibrėžime tikslingai neminima nei išskirtinė ekonominė zona, nei kontinentinis šelfas, kadangi valstybės teritorijai yra priskiriami tik vidaus vandenys ir teritorinė jūra. Taigi, Stokholme pasirašytą susitarimą negalime traktuoti kaip jūros sienos sutartį, kadangi Lietuva jūrinę sieną turi tik su Rusijos Federacija ir Latvijos Respublika, bet ne su Švedijos Karalyste. Teisingiau būtų teigti, kad minėtu susitarimu buvo nustatyta riba tarp Švedijos Karalystės išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo bei Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo (žr. iliustraciniais tikslais pateikiamą žemėlapį, kuriame atspindėtos visos Lietuvos Respublikos jūrų erdvės).
Kita vertus, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimas pakrantės valstybei yra ne ką mažiau svarbus nei teritorinės jūros delimitavimas. Todėl džiugu, kad Lietuva sėkmingai tęsia savo jūros erdvių delimitavimo procesą. Tačiau teigti, kad šis procesas buvo galutinai užbaigtas pasirašius Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švedijos Karalystės Vyriausybės susitarimą dėl išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo Baltijos jūroje delimitavimo, būtų neteisinga dėl kelių priežasčių.
Pirma, minėto susitarimo pasirašymas dar nereiškia, kad šis susitarimas jau yra galiojantis. Jis įsigalios tik po to, kai abi šalys praneš viena kitai apie vidaus procedūrų, reikalingų šiam Susitarimui įsigalioti, užbaigimą. Taigi, šį susitarimą dar turės ratifikuoti tiek Lietuvos Respublikos Seimas, tiek iš Švedijos Karalystės Riksdagas. Antra, iki šiol dar nėra pasirašytas susitarimas tarp Švedijos Karalystės, Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos dėl išskirtinių ekonominių zonų ir kontinentinio šelfo ribų sankirtos Baltijos jūroje. Kliūtis šio susitarimo pasirašymui – iki šiol nėra įsigaliojusi 1999 m. liepos 9 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutartis „Dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje“. Nors Lietuvos Respublikos Seimas šią sutartį ratifikavo dar 1999 m. spalio 28 d., Latvijos Respublika iki šiol sutarties nėra ratifikavusi. Pagrindinė priežastis - naftos telkiniai, galimai glūdintys jūros dugno gelmėse abipus abiejų valstybių teritorinės jūros ir kontinentinio šelfo ribos. Lietuva negalėtų vienašališkai pradėti tokių telkinių eksploatacijos, net jeigu Latvija ir ratifikuotų minėtą sutartį, kadangi jos 4 straipsnis aiškiai numato, kad „ten, kur ant jūros dugno ar žemės gelmėse esantys mineraliniai ištekliai yra išsidėstę abipus teritorinės jūros ir kontinentinio šelfo ribos ir kur tie mineraliniai ištekliai gali būti visiškai ar iš dalies eksploatuojami iš kitos Šalies teritorinės jūros ar kontinentinio šelfo, Šalys, bet kurios iš jų reikalavimu ir prieš pradedant tokį eksploatavimą, pradės derybas ir sudarys sutartį dėl šių išteklių eksploatavimo sąlygų“. Nepaisant to, Latvija, matyt, yra nusprendusi ratifikuoti 1999 m. liepos 9 d. sutartį „Dėl teritorinės jūros, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo atribojimo Baltijos jūroje“ tik po to, kai abi valstybės sudarys susitarimą dėl mineralinių išteklių, išsidėsčiusių abipus valstybių teritorinės jūros ir kontinentinio šelfo ribos, eksploatavimo sąlygų. Deja, bet toks susitarimas iki šiol nėra pasirašytas.
Paaiškinimai:
Linija, jungianti taškus 1 ir 8, yra riba tarp Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ir Latvijos Respublikos teritorinės jūros
Linija, jungianti taškus 7 ir 14, yra riba tarp Lietuvos Respublikos teritorinės jūros ir Rusijos Federacijos teritorinės jūros
Linija, jungianti taškus 8, 15 ir 28, yra riba tarp Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo ir Latvijos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo
Linija, jungianti taškus 14 ir 21-24, yra riba tarp Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo ir Rusijos Federacijos išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo
Taškas 24 yra Lietuvos Respublikos, Rusijos Federacijos ir Švedijos Karalystės išskirtinių ekonominių zonų bei kontinentinio šelfo sankirtos taškas
Taškas 28 yra Lietuvos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Švedijos Karalystės išskirtinių ekonominių zonų bei kontinentinio šelfo sankirtos taškas
Linija, jungianti taškus 24-28, yra riba tarp Lietuvos Respublikos išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo ir Švedijos Karalystės išskirtinės ekonominės zonos bei kontinentinio šelfo