Nors ir keista, mūsų šalyje tokiems statiniams kaip tiltai, viadukai, uostų krantinės, terminalai galioja tik penkerių metų garantinis laikotarpis. Todėl itin svarbu, kad jų projektuotojai pateiktų optimalius sprendimus – būtų geriausias ilgalaikiškumo ir gamintojo garantijų patikimumo santykis. Visa tai reglamentuoja teisiniai aktai.
Statoma kur kas mažiau
Lietuvos tiltų būklė, pasak specialistų, nėra tragiška, tačiau jais rūpintis reikia, mat šie svarbių strateginių valstybinių objektų grupei priskiriami statiniai irgi sensta, o jų apkrovos sparčiai didėja.
Šiuo metu Lietuvoje yra maždaug 4 tūkst. tiltų, iš kurių mažiausiai 700 laukia remonto. Vien iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) kompetencijai priklausančių apie 1,5 tūkst. tiltų (daugiau kaip pusė jų statyti 1960–1980 metais) artimiausiais metais reikia remontuoti apie 200.
Dėl prastos būklės šiuo metu jau apribotas judėjimas sunkiasvoriu transportu daugiau kaip dvidešimčia tiltų. Dar maždaug 500 tiltų priklauso „Lietuvos geležinkelių“ kompetencijai, iš jų 117 pastatyta prieš 60 ir daugiau metų pagal tuo metu galiojusius reikalavimus. Likusiais tiltais rūpinasi savivaldybės ir seniūnijos.
Dauguma tiltų suprojektuoti ir pastatyti vadovaujantis 1952, 1962 ir geriausiu atveju 1984 metų sovietinėmis projektavimo normomis. Net 1984 metų sovietinių normų automobilių eismo apkrovos, didžiausios palyginti su ankstesnėmis, vidutiniškai yra 1,5 karto, o atskirais atvejais – iki 2 kartų mažesnės už europines. Paradoksas – realios tiltų apkrovos jau europinės, o laikomoji tiltų galia ir patikimumas – sovietiniai.
Nors Lietuvoje tokiems statiniams galioja tik penkerių metų garantinis laikotarpis, tiltų ir viadukų gyvavimo trukmė priklausomai nuo panaudotų medžiagų yra maždaug tokia: gelžbetonio – 80 metų, plieninių – 50 metų, medinių – 20 metų.
Europiniai standartai
Visi tiltai, įskaitant ir geležinkelio, Lietuvoje projektuojami taikant perimtus darniuosius Europos standartus. Visi jie Lietuvoje galioja kaip LST EN standartai. Tai – EN sistema.
LAKD Tiltų skyriaus vyriausiasis specialistas Miroslavas Javorovičius aiškino, kad kiekvieno eurokodo pratarmėje pažymima, kad visose Europos Sąjungos (ES) šalyse šių norminių dokumentų sistema reglamentuoja atitikimą esminiams statinio reikalavimams pagal Europos Tarybos direktyvą 89/106/EEC. Ši direktyva apibrėžia mechaninį patvarumą ir pastovumą, gaisrinę saugą, higieną, sveikatą bei aplinkos apsaugą, naudojimo saugą, apsaugą nuo triukšmo, energijos taupymą ir šilumos išsaugojimą, visų su statinio statyba susijusių asmenų – užsakovų, rangovų, tyrinėtojų, projektuotojų – santykius, darnias technines statybinių medžiagų ir konstrukcijų elementų specifikacijas.
Eurokoduose reglamentuojamas naujų statinių projektavimas, taikant tradicines statybines konstrukcijas: įprasto ir įtemptojo gelžbetonio, plienines, kompozitines plieno ir betono, medines bei kitas. Bendruoju atveju normos EN 1990 „Konstrukcijų projektavimo pagrindai“ gali būti taikomos medžiagoms bei poveikiams, neapibrėžtiems EN normose. Pavyzdžiui, novatoriškoms kompozitinėms medžiagoms, tokioms kaip neplieninė armatūra, dispersinis armavimas, vertinant eksploatuojamų statinių patikimumą, priimant jų remonto ar rekonstravimo sprendimus, pavyzdžiui, stiprinant ar platinant tiltus.
Pasak M. Javorovičiaus, taikant šiuos nuostatus būtina atsižvelgti ir į išskirtinius kiekvieno projekto ypatumus. „Įsigaliojus europinėms normoms, pasikeitė tiltų apkrovų modeliai, apkrovų koeficientai. Pradėta vertinti ypatingąsias apkrovas, tokias kaip transporto priemonių susidūrimas su atramomis ir perdangomis, transporto priemonės užvažiavimas ant šalitilčio, susidūrimas su kelio elementais, pavyzdžiui, atitvaromis“, – sakė M. Javorovičius.
Ribinis būvis ir bandymai
Kaip ir anksčiau, visi tiltai Lietuvoje projektuojami taikant ribinio būvio metodą, t. y. išorės poveikio sukelti efektai turi būti mažesni arba bent jau lygūs konstrukcijos elementų atsparumui ar laikomajai galiai.
„Ribinis būvis – tai toks būvis, kurį peržengus konstrukcija ar elementas nebetenkina esminio statinio reikalavimo, kitaip tariant, mechaninio patvarumo ir pastovumo arba projektavimo normose nustatytų eksploatacinių reikalavimų: pleišėjimo, įlinkių, dinaminių svyravimų. Apibendrinant saugos ribinio būvio atvejus būtų galima teigti, kad eksploatavimo metu tiltų avarijų dažniausiai nutinka dėl pernelyg nusidėvėjusių konstrukcijų, plieno ir betono korozijos, transporto priemonių susidūrimo su tiltų elementais, grunto išplovimo prie vandenyje eksploatuojamų atramų“, – kalbėjo
M. Javorovičius.
Vienas techninės tiltų būklės vertinimo būdų yra jų bandymas statinėmis ir dinaminėmis apkrovomis. Bandant naujai pastatytus tiltus, suprojektuotus naudojant palyginti konservatyvius normų metodus, išaiškinama atsparumo atsarga, o bandant senus tiltus, turinčius įvairių defektų ir pažaidų, nustatomas tikrasis jų techninis būvis. Šį ne visada įmanoma patikimai įvertinti vien apžiūrint ar pasitelkus teorinius metodus. Sistemiškai kaupiant įvairių tiltų bandymų duomenis, tobulinami tiltų skaičiavimo ir analizės metodai, normatyviniai dokumentai, naujų tiltų statybos sumanymai bei technologijos.
Tinkamos saugos priemonės
Tiltai ir viadukai yra bene geriausias pavyzdys, kaip atskiros konstrukcijos dalys gali būti veikiamos skirtingo poveikio, aplinkos ir kodėl joms apsaugoti svarbu taikyti įvairias saugos priemones.
Net apie 92 proc. Lietuvos tiltų yra gelžbetonio. Tad nenuostabu, kad betoninių ir gelžbetonio tiltų konstrukcijų eksploatacijos patikimumo bei ilgaamžiškumo didinimas yra vienas svarbiausių transporto statybos uždavinių. Lemiamas viso tiltų konstrukcijų irimo spektro veiksnys yra didelis statybai naudoto betono laidumas vandeniui ir menkas atsparumas korozijai.
Betonas lengvai praleidžia anglies dvideginį. Šio į gelžbetonio konstrukcijas patenka iš oro ir iš pravažiuojančių mašinų išmetamų dujų. CO2, patekęs per betoną iki metalo, esančio konstrukcijų viduje, sukelia metalo koroziją, dėl to smarkiai trumpėja konstrukcijų eksploatavimo laikas.
Pasak LAKD Tiltų skyriaus vedėjo Gedimino Viršilo, labai svarbu, kad tiltų būklę periodiškai vertintų specialistai, o į jų rekomendacijas būtų atsižvelgiama. Tai užkirstų kelią galimoms tragedijoms – jų mūsų šalyje kol kas pavyko išvengti.
Pagal ES standartą EN 1062-6:2002 betoniniai viadukai ir tiltai turi būti dažomi sertifikuotais dažais, kurie stabdo CO2 patekimą į gelžbetonio konstrukcijų vidų. Tokie dažai ne tik suteikia viadukams ir tiltams estetinį vaizdą, bet ir apsaugo juos nuo CO2 poveikio.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Juozapaitis aiškino, kad korozija yra gamtinis procesas, nuo kurio visiškai apsisaugoti neįmanoma. Pasauliniu mastu dėl korozijos patiriama apie 11 proc. iš viso per metus išlydomo metalo kiekio nuostolių. O kur dar net žmonių gyvybę nusinešančios avarijos ir nelaimingi atsitikimai, kurių įvyksta dėl korozijos paveiktų metalo konstrukcijų ar blogos įrenginių būklės?