Atsakymas daugiau nei paprastas: niekas nereguliuoja viršutinio ir žemutinio tarifų. Todėl taksistai mielai sau leidžia gudrauti ir gali nusistatyti kad ir 100 eurų už kilometrą siekiantį įkainį.
Nemalonų su taksi susijusį incidentą patyrusi „Vakarų ekspreso“ skaitytoja stebėjosi, kad valstybei nusišvilpt į nesąžiningus taksistus. Tačiau valdininkai atkerta, kad taksi nėra socialiai būtina paslauga, o tai reiškia, kad jų paslaugos kainos reguliuoti negalima.
Pasinaudojo močiute
Nemalonios istorijos liudininkėmis tapo uostamiestyje dirbanti Regina bei jos močiutė. Slengiuose gyvenanti moteris kas dvi savaites džiaugiasi iš sostinės atvykstančia močiute – atvažiavusi traukiniu ji visada sėda į pirmą pasitaikiusį stoties prieigose stovintį taksi automobilį. Kelionės atstumas iš stoties siekia maždaug apie 5 km.
„Visada sumoka 4 eurus. Bet ne šį kartą. Vairuotojas, atvežęs močiutę, pareikalavo sumokėti 11 eurų ir 55 centus! Nesusilaikiau ir tokiam taksistui iškviečiau policiją“, – pasakojo Regina.
Visgi atvykę pareigūnai ne ką tegalėjo padėti, nors, anot pašnekovės, ir pasibaisėjo tokiu taksisto įžūlumu. Pasirodo, senolę atvežęs vairuotojas jokių taisyklių ir įstatymų nepažeidė – automobilyje buvo pakabinti tarifai (močiutė be akinių jų nelabai tegalėjo įžiūrėti), o važiuojant sukosi gudriai virš keleivio galvos sumontuotas taksometro skaitliukas.
„Vairuotas pradėjo traukti visus Savivaldybės leidimus ir aiškinti, jog viršutinės tarifo ribos nereglamentuojamos ir jis gali nors 100 eurų už kilometrą prašyti“, – sakė Regina ir įspėjo žmones prieš sėdant į taksi būti atsargiems ir apdairiems.
Deja, bet tai – tik viena iš daugelio istorijų. Pavyzdžiui, „Vakarų ekspreso“ skaitytojas Bronius piktinosi dar įžūlesniu taksisto elgesiu: šis, tik spėjus į automobilį įlipti žmonai, už kelionę nuo Klaipėdos centro iki Poilsio gatvės pareikalavo 8 eurų.
„Ne tik paprašė nerealios kainos, bet ir skaitliuko nejungė. Kai žmona paprašė jį įjungti, šis labai supyko, o galiausiai prikapsėjus 4 eurams kelionės gale vis tiek reikalavo savo 8 eurų“, – piktinosi vyras.
Reguliuoti neleido
Klaipėdos savivaldybės administracijos Transporto skyriaus vedėjas Rimantas Mockus pripažino, kad dabartinis reglamentavimas yra labai liberalus ir taksistai privalo informuoti tik apie vežimo kainas. Žinoma, Savivaldybė ar kontrolieriai gali patikrinti, ar jų pateikta informacija sutampa su realia vežimo kaina, tačiau reguliuoti kainos neleidžia įstatymas.
„Esame ne kartą kreipęsi į Susisiekimo ministeriją, kad būtų inicijuota įstatymo pataisa, leidžianti nustatyti tam tikras ribas ar, kitaip tariant, nustatyti žirkles – mažiausią ir didžiausią galimą kainą. Mums buvo atsakyta, kad tai yra tam tikras rinkos reguliavimas, ir su mūsų siūlymu nesutiko“, – atskleidė R. Mockus.
Vedėjas pripažįsta, kad Reginos močiutės istorija jam nėra visiška naujiena: sulaukiama tam tikrų signalų, yra ir asmeninės patirties dėl nesąžiningai besielgiančių taksistų.
Tad reguliuoti taksi kainas, kaip kad dabar daroma su maršrutinių taksi arba autobusų kainomis, esą būtų racionalu ir pamatuota. Analogiškų signalų buvo girdėti ir iš kitų savivaldybių, tačiau jų šauksmo ministerijos valdininkai taip pat neišgirdo.
Anot jo, Savivaldybė, „kiek įmanoma, stengiasi kontroliuoti, kad taksistai nesavivaliautų“: policijos prašoma pagelbėti vykdyti reidus, kurių metu tikrinama, ar privaloma įranga yra ir tinkamai veikia, ar taksistai iškabinę privalomą skelbti informaciją apie tarifus. Pasak R. Mockaus, džiugu, kad galiausiai taksi įmonės susivienijo į asociaciją ir šiuo metu su jais darosi lengviau bendrauti.
Norėtų apatinės ribos
Uostamiesčio taksi bendrovių atstovai į siūlymus įvesti viršutinę taksi tarifo ribą žiūri įvairiai – vienų manymu, ji būtina, kiti pasisakytų tik už apatinės taksi tarifo ribos atsiradimą.
Kelių uostamiesčio taksi bendrovių savininkas ir neseniai susibūrusios Klaipėdos taksi vežėjų asociacijos vadovas Michailas Zbarazskis (Michail Zbarazskij) tvirtino, jog klientei įsėdus į su individualios veiklos pažymą dirbančio taksisto automobilį (be jokios bendrovės žymenų) pirmiausia reikėtų paklausti, kokia yra vieno nuvažiuoto kilometro kaina.
M. Zbarazskio manymu, viršutinės ribos nustatyti nereikia – esą daug geriau būtų, jei atsirastų žemutinė riba.
„Pavyzdžiui, mano įmonėje dirbama su 10 metų senumo automobilių parku. Tačiau rytoj verslininkui gali šauti į galvą žmones pradėti vežioti „Lamborghini“ automobiliais, ir jei būtų viršutinė kaina, to jis negalėtų daryti, – aiškino atstovas. – Kitas dalykas – reikia įvesti žemutinę ribą, kad būtų sveika konkurencija ir galimybė atnaujinti automobilių parką, daryti darbuotojų atranką.
Taip žmonėms būtų suteikta galimybė rinktis įmonę, kuri teikia kokybišką ir saugią paslaugą.“
Panašiomis mintimis dalijosi ir „Švyturio taksi“ vadovas Alvydas Lingevičius.
Jis prisiminė, jog prieš daugiau nei 10 metų egzistavo viršutinė tarifo riba – 4 litai, bet vėliau ji buvo panaikinta.
„Miesto valdžia atvira burna šneka, kad reikia rūpintis žmonių saugumu ir kitais dalykais. Jie sureguliuoja autobusų kainas, perka naujus autobusus, taip pat ir su maršrutiniais taksi. Lygiai taip pat turėtų būti nustatytos ribos taksi tarifams, nes dabartinėmis sąlygomis neįmanoma nei nupirkti automobilio, nei apdrausti KASCO draudimu, nei suteikti normalios paslaugos, o tada prasideda tokie apgaudinėjimai“, – šnekėjo taksi firmos vadovas.
Jo manymu, puikus pavyzdys yra Ryga, kurioje taksi kainos reguliuojamos – ten esą važinėja nauji apdrausti automobiliai, apdrausti ir jais važiuojantys keleiviai.
„Turi būti žemutinė kaina. Kitaip neįmanoma mokėti gero atlyginimo, o keleivius veža vairuotojai, atkeliavę iš įkalinimo įstaigų. Kokią paslaugą toks vairuotojas gali suteikti?“ – atvirai šnekėjo A. Lingevičius.
Jis taip pat pabrėžė, jog sėdant į individualiai dirbančio taksisto automobilį būtina pasiklausti tarifo. Nepasiteiravus yra daug didesnė tikimybė, kad tokie taksistai bandys išvilioti daugiau pinigų.
Kainos – skirtingos
Panagrinėti, kiek mieste kainuoja atskirų bendrovių ar pagal individualios veiklos pažymėjimą dirbančių taksistų teikiamos paslaugos, gali kiekvienas. Miesto valdžiai taksistų pateikiamą informaciją galima rasti Savivaldybės tinklalapyje www.klaipeda.lt (skiltyje „Gyventojui“ paspaudus „Transportas mieste“ ir atsidarius lentelę „Lengvųjų automobilių taksi tarifai“).
Pagal šią informaciją vidutinis įsėdimo mokestis Klaipėdoje pernai siekė 0,29 Eur, kilometro kaina dieną – 0,56 Eur, naktį – 0,62 Eur, į užmiestį – 0,65 Eur. Vidutinė prastovos kaina už valandą siekia beveik 15 Eur.
Beje, panašu, kad Reginos močiutė galėjo įsėsti į brangiausią Klaipėdos taksi. Pavyzdžiui, kai kurie ne įmonėms dirbantys taksistai už įsėdimą gali prašyti 1,15 Eur (kai kur įsėdimas išvis nekainuoja), nuvažiuoti 1 km dienos metu brangiausiai gali atsieiti 1,78 Eur (mažiausiai – 0,34 Eur), nakties metu ir į užmiestį – 1,87 Eur (mažiausiai – 0,34 Eur). Beje, vienas privatus vežėjas už valandos trukmės prastovos laiką prašo net 30 Eur, kai mažiausiai pageidauja viena iš firmų – 8,7 Eur.
Beje, įdomu tai, kad iš Klaipėdos savivaldybėje užsiregistravusių 90 taksistų ar taksi firmų net 77 asmenys taksistais dirba pagal individualios veiklos pažymą.
„Taksi – socialiai nebūtina paslauga“
Susisiekimo ministerijos Komunikacijos ir protokolo skyriaus komentaras:
Transporto veiklos paslaugų tarifai ir kainos, kaip ir kitų paslaugų ar prekių kainos, yra grindžiamos rinkos kainodaros principais ir nustatomos sutartyse tarp šalių. Tik keleivių vežimo reguliariais reisais vietinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato savivaldybių tarybos, nes savivaldybių institucijos privalo užtikrinti socialiai būtinų transporto paslaugų teikimą visuomenei.
Socialiai nebūtinų transporto paslaugų teikimo tarifai nereguliuojami. Keleivių vežimo reguliariais reisais tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais tarifus nustato vežėjas. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi tarifus taip pat nustato vežėjas, apie nustatytus tarifus informuoja savivaldybių institucijas arba jų įgaliotas įstaigas. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse numatyta, kad nustatyti tarifai pradedami taikyti po 5 darbo dienų, kai savivaldybės institucija arba jos įgaliota įstaiga yra apie juos informuojama.
Taksi paslaugų, kaip ir kitų paslaugų, kurios nėra socialiai būtinos, kainos nėra reguliuojamos.