Teismas nustatė, kad ieškovas „PZU Lietuva“ ir atsakovas vairuotojas sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta automobilio valdytojų civilinė atsakomybė.
Vairuotojui sutarties sudarymo dieną buvo išduoti įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties liudijimas ir tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas.
2011 m. Prancūzijoje jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė. „PZU Lietuva“, vadovaudamasi draudimo sutartimi, atlygino vairuotojo padarytą žalą, išmokėdama nukentėjusiam asmeniui 16,579 Lt draudimo išmoką.
Tačiau draudimo bendrovė manė, jog vairuotojas neįvykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos pranešti apie padidėjusią draudimo riziką, tai yra, apie kelionę į užsienį, ir kreipėsi į teismą reikalaudama iš vairuotojo priteisti pusę išmokėtos draudimo išmokos.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra stipresnioji draudimo sutarties šalis, kadangi draudimo sutartis buvo sudaryta atsakovui priimant draudiko iš anksto parengtas ir šalių nederintas draudimo sutarties sąlygas. Todėl „PZU Lietuva“ privalėjo tinkamai supažindinti vairuotoją su draudimo sutarties sąlygomis, atskleisti jam šių sąlygų turinį ir jų nevykdymo pasekmes.
Teismas nenustatė, jog „PZU Lietuva“ tinkamai aptarė su vairuotoju draudimo sutarties sąlygą, numatančią jam pareigą informuoti draudimo kompaniją apie išvykimą į užsienio valstybes. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad draudimo bendrovė negali remtis šia draudimo sutarties sąlyga ir panaudoti ją prieš atsakovą.
Šis teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.