Akmenimis grįstas kelias buvo nutiestas jau Lenkijos okupacijos laikais Prieš tai 19 a. statūs kalvų šlaitai buvo nulyginti, iki minkšto Panerių smėlio. Iki tol, atvažiuot į Vilnių iš Trakų (Kauno) pusės buvo tikras iššūkis, nes kelias buvo labai status, o rudenį, žiemą ar pavasarį sunkiai įveikiamas.
Šio senojo kelio pradžia yra apleista, ja kartais pravažiuoja automobiliais arba motociklais. Nors senasis kelias įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, bet apsilankius vietoje to negalima patvirtinti. Vieta yra istoriškai labai svarbi ne tik Vilniaus, bet ir Europos istorijai. Dėl nuolatinių metalo vagysčių, šuliniai šalia kelio uždengiami betoniniais dangčiais.
Lietuvos Didžiosios kunigaikštytės laikų kelias buvo tiesesnis, bet ėjo per stačius Panerių kalvų šlaitus. Jį galima rasti (kairiau) tarp akmeninio vingiuoto 20 a. kelio ir Savanorių prospekto kalno. Toje vietoje gamta labai panaši į mūsų pajūryje esančią. Pušys, miškelis, lengvas gražus smėlis. Lenkijos okupacijos metu, Paneriu vingiuojantis kelias vadinosi Vilniaus-Trakų keliu ir buvo išgrįstas bei pavadintas Juzefo Pilsudskio traktu. Beje, pats senasis kelias yra panašus į Vilniaus rytinėje pusėje esančius išlikusius senovinius kelius Belmonte ir Pavilnyje (Kolonijoje).
Ant kalno, netoli EMSI degalinės ir posūkio į Trakus, stovi XVII a. jėzuitų statyta Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčia, o šalia jo kapinaitės. Koplyčia yra neveikianti ir apleista, nors kapinės prižiūrimos.
Šalia koplyčios yra Panerių kapinės, kurios unikalios tuom, kad yra tautų ir religijų vilnietiško kratinio pavyzdys. Viename kape palaidotas vyras katalikas ir žmona stačiatikė, o ant antkapio užrašai lietuvių ir rusų arba lenkų kalbomis. Vieni antkapiai su lietuviškai motyvais, kiti su lenkiškais, antri su su vilniečių tuteišių, o kiti primena Rusijoje esančius kapus, su suoliukais prisėsti.
Šis, mažai kam žinomas kelias yra persmelktas istorijos. Interneto svetainėje pamatyklietuvoje.lt rašoma, kad 1794 metais šiuo keliu traukėsi nuo sukilėlių bėgantys carinės kariuomenės daliniai, o 1796–1797 m. apžiūrinėdamas naujai prijungtas lietuvių žemes šiuo keliu važiavo Rusijos imperatorius Pavlas I.
Žymus Lietuvos istorikas Vilius Kavaliauskas savo asmeninėje Facebook paskyroje pasakojo, kad „senasis kelias priminė apie paskutinį Napoleono mūšį Vilniaus apylinkėse 1812 m. lapkričio 28 d. Mūšio iš esmės nebuvo, vyko prancūzų naikinimas <...>. Panerių kalvose žuvo ir „Didžiosios armijos“ (pranc. Grande Armée) iždas. Prancūzų bėgimo dienomis kelias į kalną apledėjo.
Specialiai nekaustyti arkliai negalėjo užtraukti vežimų su armijos iždu.“. Pasak istoriko, dėl žuvusio iždo ligi šiol ginčijamasi, nes prancūzų generolai neigia jį praradę Paneriuose. Kiek kazokai ar iš po ištirpusio sniego surinko vietiniai gyventojai – nežinoma.
Netoli koplyčios, arčiau kelio į Trakus, stovi paminklas 1831 m. sukilimo aukoms atminti. Apie minėtą mūšį vaizdingai buvo aprašyta 2008 m. dienraštyje „Vilniaus žinios“, žurnalisto Arūno Ivaškevičiaus straipsnyje „Į pakelę numesta istorija“: „1831 m. birželio 19-ąją generolo Antano Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių. Nors priešas buvo daugiau nei dvigubai gausesnis ir geriau ginkluotas, patriotizmo kupini sukilėliai keturias valandas mėgino jį įveikti. Mūšyje, kuriame abi pusės naudojo artileriją ir kavaleriją, galvas paguldė apie tūkstantis vyrų. Gyventojai liudijo, jog sukilėliai palaidoti po dabartiniu keliu, kuriuo troleibusai išvažiuoja į Savanorių prospektą ir keliauja centro link.“.
Šioje senojo kelio vietoje nuo amžių siautėjo razbainykai (plėšikai) nuo kurių kentėjo keliauninkai ir pirkliai. Todėl ne veltui žmonės džiaugdavosi pasiekią Vilniaus miesto vartus Gerosios Vilties gatvėje ir pasimelsdavo prie Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčios.
Vilniaus-Kauno senasis kelias galėtų sulaukti daugiau valstybės ir savivaldybės dėmesio. Aplankyti šį istorinį kelią, kuris yra Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje, galima pėsčiomis ir dviračiais.