Viena žinomiausių aviacijos įmonių – per žingsnį nuo bankroto: susidūrė su stipriomis profsąjungomis

Milžiniški lėktuvai, dideli ir puošnūs oro uostai, pasitempusios stiuardesės ir bebaimiai pilotai. Vaizdiniai, kurie siejami su aviacija, nors daugeliui pasaulio žmonių skrydžiai tapę tokiais pat įprastais kaip važiavimas traukiniu ar autobusu. Aviacijos pramonėje jau seniai nebeliko tų nutrūktgalvių romantikų darančių viską iš idėjos, tai toks pats verslas kaip ir kiti, pasakytų jie. Vis tik popiežiškosios „Alitalia“ oro linijos gyvena tartum kitame pasaulyje. Pasaulyje, kuriame ekonomika veikia visai kitaip.

Europoje šių avialinijų vardas išties matomas, nors jos nepatenka į daugelio sričių dešimtukus, tai tikrai didelės oro linijos, gabenančios milijonus žmonių į visų pamėgtąją Italiją. Katalikiškos šalys šią kompaniją žino ir kitokiais būdais.

Ne vieną dešimtmetį milijardų katalikų vyriausiasis pontifikas balta sutana mojuojantis nuo lėktuvo trapo, o už jo „Alitalia“ užrašais išmargintas lėktuvas. Būtent šios kompanijos lėktuvai gabena popiežių į visas jo tolimąsias išvykas.

Nepaisant išskirtinio statuso bei Italijos suteiktos galimybės avialinijoms iškelti Italijos vėliavą, šios oro linijos visuomet vaikščiojo peilio ašmenimis. Restruktūrizacija sekė viena po kitos. Paskutinė jų įvyko 2017 metais, po kurių našlaite likusią įmonę priglaudė Italijos valdžia.

Tačiau užuot išsprendusi problemas atvedusias „Alitalia“ prie eilinio nemokumo, Italija tiesiog suteikė 900 milijonų eurų kreditą, kuris šiemet baigsis. Per dvejus metus jokių rimtų reformų neįvyko, portalo simpleflying duomenimis, šiuo metu įmonė kasdien patiria 700 tūkstančių eurų nuostolį.

Nenuostabu, kad tokiais tempais kone milijardinė paskola greitai buvo pravalgyta. Kad Italijos vėliavos nešėjai neapsijuoktų prieš pasaulį, nustoję vykdyti skrydžius pačiu netinkamiausiu metu, ar, dar blogiau, palikusi popiežių įstrigusį svetimoje šalyje, Italijos vyriausybė svarsto planus surasti dar 350 milijonų eurų. Neabejotinai, kur kas mažesnė suma vis augančią nuostolių problemą atitolins labai trumpam.

„Reuters“ pranešė, kad nepaisant visų problemų, šią įmonę sutiktų gelbėti didžiausia JAV oro linijų bendrovė „Delta“. 100 milijonų eurų mainais už 10 proc. akcijų. Tačiau nei jiems, nei, panašu, nesenai investicijomis susidomėjusių vokiečių „Lufthansa“ vadovams niekaip nepavyksta rasti bendros kalbos su už „Alitialia“ reikalus atsakingomis Italijos geležinkeliais ir ekonominės plėtros ministerija.

Vienas svarbiausių sėkmingai veikiančios organizacijos principų – gebėjimas uždirbti pinigus. Arba sunkmečiu gebėti veikti savo jėgomis, tačiau šiuo atveju ta riba seniai peržengta. Italai kone tiesiogine prasme degina pinigus. Mėnesis veiklos nuostolių atitiktų sumai, kurią tektų išleisti už naują lėktuvą. Tačiau užuot įgijusi likvidaus turto, ji tiesiog sunkia tai, ką dar turi.

Nauji investuotojai neabejotinai norėtų situaciją pakeisti. Ir šiai čia susiduriama su itališka realybe. „Alitalija“ nepaslankumo bėdos susijusios su visais jos turimais žmogiškaisiais ištekliais. Nuo pilotų su stiuardesėmis, iki mechanikų ir bagažo pakrovėjų, darbuotojai susivieniję į profsąjungas nė už ką nesutinka nei su logiškais algų apkarpymais, nei su etatų mažinimu ar kitais pokyčiais, kurie padėtų amortizuoti rinkos pokyčius.

Itališkos profsąjungos yra didelė jėga. 2017 metais, prieš įsikišant vyriausybei su finansine pagalba, tuomet įmonę valdžiusios Etiopijos kompanijos vadovai bandė 400 milijonus eurų nuostolių patyrusią kompaniją pakelti penktadaliu mažindama etatus. Į streiką stojo ne tik dauguma iš beveik 12 tūkstančių įmonės darbuotojų, į pagalbą atėjo ir kitos profsąjungos, sukurdamos visoje šalyje transporto chaosą.

Etiopijos kompanijos tiesiog metė turėtus 49 proc. akcijų ir pasitraukė. Atėjusi Italijos vyriausybė davė 900 milijonų, kuriuos įmonė išnaudojo per dvejus metus. Tačiau šįkart bus kur kas sudėtingiau. Šalies finansinė padėtis prastėja.

Valdžios sprendimu jau parduoti keli istoriniai pastatai, kuriuose šimtmečius veikė šalies paštas, policijos įstaigos ar muziejai. Ant stalo greitu metu atsidurs daugiau istorinio paveldo. Kiek dar laiko bus ryžtamasi gelbėti finansiškai skęstantį nuostolingą vežėją?

Gali būti, kad greitu metu jo tiesiog nebeliks. Jei profsąjungų neįveiks argumentai, tai tikrai padarys elementarus bankrotas. Iš likučių būtų galima kurti naują įmonę su nauja algų politika, kuri finansiškai bent kurį laiką tikrai veiktų stabiliai. Iki to laiko kai neabejotinai tektų susidurti su itališku kilusių problemų valdymu.