Kita vertus, gerą VPSP idėją diskredituoja ankstesni dėl netinkamos komunikacijos, teisinių klaidų ar patirties stokos nesėkmingi bandymai kartu su privačiu kapitalu vystyti infrastruktūrą. Tokiais pavyzdžiais galime laikyti sveikatos sektoriaus (poliklinikų) projektus arba tokius projektus, kur padarytos teisinės klaidos, pavyzdžiui, vienos savivaldybės pažadas koncesininkui perduoti žemės sklypą, kuris priklausė ne pačiai savivaldybei, o valstybei. Tam, kad kaip ir kitose šalyse galėtumėme džiaugtis privačių investicijų nauda yra kelios būtinos sąlygos, vykdant viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektus.
Kuriuo keliu – bendradarbiavimo ar stagnacijos – pasuks viešojo ir privataus sektorių partnerystė, priklauso nuo kelių šiuo metu vykstančių projektų likimo. Jų sėkmė arba žlugimas taps lemiamu pavyzdžiu panašių projektų vykdytojams ir investuotojams.
Vienas iš tokių yra prieš kelias dienas atidarytas ir VPSP būdu tiestas Palangos aplinkkelis, kitas – šiuo metu ant plauko pakibęs Vilniaus gatvių apšvietimo projektas. Jie puikiai tinka iliustruoti pirmajai būtinai VPSP sėkmės sąlygai. Abu projektai buvo pradėti labai seniai. Kaip Palangos aplinkkelio iškilmingame atidaryme teigė premjeras Algirdas Butkevičius, 35,8 mln. Eur vertės projektas buvo pradėtas įgyvendinti beveik prieš dešimt metų. Vilniaus gatvių apšvietimo projekto dokumentai pradėti rengti, sostinei vadovaujant merui A. Navickui. Akivaizdu, kad keičiantis vyriausybėms ir keliems merams yra be galo svarbus politinis palaikymas. Visi potencialūs projektų dalyviai ir finansuotojai stebi šiuos projektus ir pagal jų likimą vertina politinę riziką.
Antroji būtina sąlyga yra nešališkų analizių ir finansinių vertinimų atlikimas iki konkursų. Būtent išsamių nešališkų analizių ir finansinių vertinimų nebuvimas (taip buvo su VPSP projektais, vykdytais iki 2010 m.) leidžia diskredituoti prastą reputaciją pelniusius projektus. Šiuo metu VPSP projektų inicijavimo ir vertinimo situacija yra pasikeitusi iš esmės. Pavyzdžiui, Vilniaus gatvių apšvietimo projekto galimybių studijos parengimą kartu su konsultantais vykdė „Investuok Lietuvoje”, jo įtaką valstybės biudžeto rodikliams bei rizikų pasiskirstymą vertino Lietuvos Respublikos finansų ministerija. Tokios išankstinės analizės neleidžia viešajam sektoriui būti derybose „maustomam zuikiui“, nežinančiam, ką perka, už kiek galėtų pirkti, kokia yra kaina, kurią jis gali mokėti. Centrinės valdžios (LR finansų ministerijos) dalyvavimas procese žaboja nuo išlaidavimo projektų rengėjus bei vykdytojus. Taigi, labai svarbu turėti omenyje tai, kad finansinius sprendimus priima ne viena institucija, šiuo atveju savivaldybė.
Trečioji svarbi sąlyga yra jos didenybė konkurencija. Lietuvoje iki 2010 m. vykę VPSP projektai neretai sulaukdavo tik vieno dalyvio. Deja, tik dalyvių gausa gali viešajam sektoriui užtikrinti kokybiškus pasiūlymus, stiprias derybines pozicijas bei atitinkamai geriausias kainas. Vilniaus apšvietimo projekto konkurse dalyvavo net 5 tarptautiniai investuotojai, Palangos aplinkkelio tiesimo konkurse pradiniame etape varžėsi 4 dalyviai. Tuo negalėjo pasigirti didžioji dalis iki tol vykusių VPSP konkursų.
Ketvirtoji svarbi sąlyga yra ta, kad VPSP projektu yra sprendžiama aktuali visuomeninė problema, o ne daromas projektas dėl projekto. Jei projektas yra reikalingas savaime, nepriklausomai kokiu modeliu jis būtų įgyvendintas. Labai supaprastinti akivaizdūs pavyzdžiai galėtų būti - tiesiog reikia kelio rekonstrukcijos, nes kelias suskilinėjęs (alternatyva – nepravažiuojama nesaugi kelio atkarpa) arba esamas gatvių apšvietimas yra neefektyvus ir susidėvėjęs (alternatyva – tamsios nesaugios gatvės).
Ypatingai tai, kad projektas sprendžia aktualią visos Europos mastu problemą – neefektyvus energijos naudojimas – lėmė, jog Vilniaus gatvių apšvietimo projektą Europos investicijų bankas buvo pripažinęs kaip gerosios praktikos pavyzdį. Jis buvo pristatytas Briuselyje, kasmetiniame Europos investicijų banko renginyje 2012 m. Rengto pristatymo metu susidomėję investuotojai, nespėję sudalyvauti Vilniaus gatvių apšvietimo VPSP konkurse, išreiškė susidomėjimą dalyvauti panašiuose konkursuose kituose Lietuvos miestuose. Vilniaus gerąja praktika susidomėjo ir Ryga, šiuo metu Vilniaus pavyzdžiu pradedanti rengti panašų konkursą ir jau paskelbusi dokumentus rengsiančių konsultantų atranką.
Mums lieka du Vilniaus apšvietimo gatvių scenarijai – blogasis ir gerasis. Pirmuoju atveju, projektas yra atidedamas ir dar du-penkis metus iš naujo ieškome Vilniaus apšvietimo alternatyvų. Taip pat ieškome naujų investuotojų, kurie patikės Vilniaus savivaldybės finansine sveikata. Paraleliai mokame daugiau nei šiandien už susidėvėjusių šviestuvų remontą ir netaupių šviestuvų sąskaitas už elektrą. Dar kuriam laikui atsisakome galimybės modernios apšvietimo sistemos bazėje vystyti išmanaus miesto technologijas – ryšio, saugumo, vaizdo stebėjimo ir kitas.
Gerojo scenarijaus atveju, vienos investicijos pritraukia kitas ir greta apšviestų Vilniaus gatvių, Palangos aplinkkelio atsiranda nauji projektai, naujos galimybės ir drąsesni investuotojai jų užnugaryje, patikėję, kad Lietuvoje investicijų skatinimas ir pasitikėjimas privačiu sektoriumi yra ne tik deklaracijos, kurias į šiukšlių dėžę vienas po kito mėto politiniai oponentai.
Beje viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimas Lietuvoje turi ilgesnę istoriją, nei galima numanyti iš pirmo žvilgsnio. Dar XIX a. Vilnius tapo antruoju dujiniu apšvietimu apšviestu miestu po Sankt Peterburgo tuometinėje carinėje Rusijoje. Tuomet apšvietimo sistemą įrengė belgų investuotojas. Tų laikų dujinis žibintas kaip eksponatas iki šiol puikuojasi Vilniaus Verkių parke. Istorijos ratas sukasi, ar verta kišti į jį pagalius?