Sporto klubo Panevėžyje „Free Motion“ vadovė Ernesta Glemžienė bando visose situacijose stengiasi įžvelgti gera, šiuo laikotarpiu tą padaryti darosi vis sunkiau. Kad išlaikytų klientus, treniruotes bando vesti nuotoliniu būdu.
„Iš visų sportuojančiųjų kol kas nuotolinėse treniruotėse dalyvauja vos dešimt procentų klientų, gal po kelių dienų jau bus geriau. Jeigu susirinktų bent 70 proc., būčiau labai laiminga“, – sako E. Glemžienė.
Nors nėra draudžiamos individualios treniruotės, kai vienas treneris dirba su vienu klientu, pasak vadovės, tokio poreikio nėra. Anot jos, nors yra stereotipas, kad į sporto salę vaikšto daugiausia jauni ir sveiki, išties klientai labai įvairaus amžiaus, daugelis turi įvairių sveikatos bėdų, kurias dažnai sprendžia būtent sportas. Dėl turimų gretutinių ligų tokie žmonės šiuo metu vengia bet kokių kontaktų. E. Glemžienė pripažįsta, kad dabar nuotolinės treniruotės – vienintelė galimybė klubui tęsti savo veiklą.
Išsikėlė, kur pigiau
„Free Motion“ skaičiuoja vos pustrečių veiklos metų. Pasak E. Glemžienės, bet kokiam naujam verslui pirmieji metai sunkiausi. Įkurti sporto klubą reikia didelių investicijų. Prireikia ne vienerių metų, kad būtų galima atiduoti paskolas, paimtas įrangai pirkti. Net nespėję atsistoti ant kojų, pavasarį jie sulaukė pirmojo smūgio.
„Viską iki pat paskutinio siūlo esame sudėję į šį verslą. Skaičiavome, jog turės praeiti ne vieneri metai, kol tvirtai atsistosime ant kojų, bet pavasarį sulaukėme vieno smūgio, o dabar – ir antrojo. Šiuo metu esame nežinioje, neaišku, kokie bus valstybės paramos krepšeliai ir ar apskritai tokie bus“, – kalbėjo verslininkė.
Nelaukdami valstybės pagalbos, jie jau pavasarį, paskelbus pirmąjį karantiną, ėmė ieškoti sprendimų, kaip sumažinti verslo sąnaudas. Nebeišlaikydami nuomojamų patalpų, buvo priversti keltis į gerokai pigesnes. Tačiau ir čia reikėjo nemažų investicijų. Pasak E. Glemžienės, biurams ar parduotuvėms tokias patalpas rasti gerokai lengviau, sporto klubai turi tam tikrų reikalavimų – didelių erdvių ir vietos dušams įrengti.
„Valstybės paramos, kuri buvo skirta per pirmąją karantino bangą, mums neužteko, teko ieškoti kitų išeičių. Buvome priversti pakeisti vietą, nes tiesiog nebeišlaikėme patalpų. Mūsų įmonė dar jauna, todėl jau per pirmąją karantino bangą labai stipriai nukentėjo. Bet kai gauni antrąjį smūgį vos po nepilno pusmečio, išsilaikyti labai sudėtinga“, – pripažįsta E. Glemžienė.
Gelbėjo medikai
Prieštaringi jausmai apėmę ir „Romantic“ viešbučio ir čia įsikūrusio „Romantic InForma“ sporto klubo ir sveikinimo centro direktorę Dovilę Šipelienę. Anot jos, pirmoji banga buvo sunkesnė dėl nežinomybės ir neaiškumo. Kita vertus, finansiškai jie dar nespėjo atsigauti nuo pavasarinio karantino. Šįkart leista teikti reabilitacijos paslaugas, todėl visiškai veiklos neteko nutraukti. Tik bėda, kad patys klientai baiminasi galimo užkrato ir vengia kontaktų.
„Turime antrinės reabilitacijos statusą, tai leidžia mums bent iš dalies vykdyti veiklą. Ne grožiui ir malonumui, o būtent sveikatinimui. Viską iš savo pusės padarėme, kad negalią ar rimtesnių sveikatos sutrikimų turintieji galėtų gauti reabilitacijos paslaugas, bet patys žmonės neina. Priklausydami rizikos grupei vengia bet kokių kontaktų“, – teigė D. Šipelienė.
Pasak verslininkės, viešbutis nuo pat pavasario merdėjo, tik liepą buvo justi šioks toks atsigavimas. Tad restoranas ir SPA savotiškai tempė ir nuostolingą viešbučio veiklą. Tačiau dabar ir šios veiklos apribotos. Išsigelbėjimo šiaudu tapo Vyriausybės sprendimas medikams skirti po 200 eurų poilsiui.
„Mūsų klientai daugiausia buvo latviai bei kitų didžiųjų miestų gyventojai. Jų nebelikus tapo labai liūdna. Bet mus atrado panevėžiečiai. Ne į Birštoną ar Druskininkus mūsų medikai tuos pinigėlius vežė, o pas mus, tuo labai džiaugiamės. Vos įsivažiavome, ir vėl viską uždarė“, – pasakojo verslininkė.
Viltis į naują valdžią
D. Šipelienės teigimu, jeigu karantinas su dabartiniais savo suvaržymais užsitęs, kai kurių verslų neišgelbės net ir valstybės parama. Sugebės išlikti tik tie, kurie diržus susiverš iki dusimo ir mobilizuosis, bet tam reikia patirties ir įgūdžių.
„Apie 30 proc. viešbučių po pirmojo karantino neatsidarė ir vargu ar dar atsidarys. Jeigu valstybė nepagelbės su nuoma, užsidarys ir likusieji“, – neabejoja verslininkė.
Pasak D. Šipelienės, verslui reikia realios finansinės pagalbos, kuri turi būti labai įvairi: vieniems galbūt užteks kompensuoti nuomą, kitiems – atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Taip pat būtų labai svarus vienas iš valdžios siūlymų verslui sugrąžinti nors dalį pernai sumokėtų mokesčių.
„Daugiausia lėšų reikia darbuotojams išlaikyti. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje valstybė moka 80 proc. gauto atlyginimo. Vadinasi, jeigu gavai 1000 eurų, už prastovas tau moka 800. Lietuvoje gali uždirbti kad ir 3000 eurų, bet prastovose net minimalaus atlyginimo negausi. Pavyzdžiui, šią vasarą darbuotojai gavo vos po 200 eurų. Kaip su tiek jaunam žmogui išgyventi, juk dažnas jų turi įvairių finansinių įsipareigojimų, išlaiko vaikus?“ – kalbėjo D. Šipelienė.
Valdžios kalbos, kad verslas gali gauti paskolą lengvatinėmis sąlygomis, pasak pašnekovės, yra ne kas kita kaip stūmimas į bedugnę. Skęstančiam verslui siūlyti pasikabinti dar vieną paskolų inkarą, panevėžietės teigimu, yra tiesiog nusikalstama.
„Tikimės geriausio, nors esame pasiruošę blogiausiam. Tas optimizmas stiprina imunitetą, karštligiškai laikomės jo įsikibę, bet kai pasikalbame su kolegomis versle, matome, kad nuotaikos daug blogesnės. Dar dedame vilčių į naują valdžią. Gal norėdami pademonstruoti, kad jie daug geriau moka tvarkytis su pandemija, padės verslui išlikti“, – vilties dar nepraranda D. Šipelienė.
Įžvelgia diskriminaciją
Karantino metu sustabdyta ne tik sporto ir sveikatinimo centrų veikla, bet ir vaikų būrelių, nors mokyklose pamokos vyksta. Mažuosius panevėžiečius karatė meno mokantis kovų menų ir sveikatingumo klubo „Baltasis voras“ vadovas, karatė treneris Valentinas Pečininas piktinasi, kad tokia tvarka, kai vieniems leidžiama sportuoti, o kitiems – ne, yra diskriminacinė. Per pirmąją karantino bangą pavasarį buvo nutrauktos visos kontaktinės sportinės veiklos uždarose patalpose, o dabar išimtis padaryta aukšto meistriškumo sportininkams.
„Kas yra aukštas sportinis meistriškumas? Tokių, kurie ruošiasi pasaulio ar Europos čempionatams, Lietuvoje vienetai. Tai kodėl tuomet leidžiama sportuoti ir kitoms suaugusiųjų sporto komandoms. Panevėžyje žaidžia net kelios futbolo komandos. Vien todėl, kad jos žaidžia Lietuvos čempionate, jų negalime vadinti aukšto meistriškumo sportininkais. Mūsų Danas Rapšys – tai meistriškumas, bet kaimo lygio komanda, kuriai skiriamas visas stadionas, vargu ar gali vadintis aukšto meistriškumo“, – piktinosi žinomas treneris.
Jam nesuprantama, kodėl iš jaunosios kartos atimama galimybė sportuoti. Jau po pirmosios pandemijos bangos į sporto salę nebegrįžo apie trys dešimtys mažųjų sportininkų. V. Pečininas svarsto, kad vieni tiesiog aptingo leisdami laiką prie kompiuterių, o kitų galbūt nebegali į treniruotes leisti tėvai dėl pablogėjusios šeimos finansinės situacijos.
„Meistriškumas sporte juk ir prasideda nuo mažų vaikų, jeigu nekuriame ateities, jau po penkerių metų nebebus, kam to meistriškumo siekti. Apie vaikų sveikatą net nekalbu. Jau dabar jie susensta net nespėję užaugti, 10–12 metų vaikai jau nepadaro to, ką aš, būdamas šešiasdešimtmetis“, – kalbėjo V. Pečininas.
Miglota ateitis
V. Pečininui nesuprantama, kodėl pradinukai gali mokytis mokykloje, bet po pamokų tie patys vaikai sportuoti jau nebegali. Anot jo, padarius ilgesnę pertrauką, prireiks nemažai laiko, kol vaikai vėl ras motyvacijos treniruotis.
„Sportas kaip kūryba – kai sustoji, prireikia tiek pat laiko, kol grįžti. Pradinukai į mokyklą gali eiti, o į treniruotes – ne. Kaip man paaiškinti vaikui, kad futbolininkai, kurie daugiau praspiria, o ne įspiria, treniruotis gali, o jie – ne. Per keturiasdešimt mano, kaip trenerio, darbo metų tokios situacijos dar nėra buvę. Verslas, kultūra, sportas stabdomi, tik politikams leidžiama šiuo metu veikti“, – piktinosi V. Pečininas.