Kaip didžiausią problemą G. Nausėda įvardija susikoncentravimą į atskirus sprendimus, politikų pažadus, tačiau ne į bendrą, sistemingą gerovės visuomenės kūrimą.
„Tai, ką deklaruoja partijos, ir realūs jų darbai, skiriasi kaip diena ir naktis“, – pabrėžia ekonomistas. Pasak jo, partijos vis dažniau nutolsta nuo savo kertinių savybių ir dešinieji kairėja, o kairieji dešinėja.
„Kairieji yra labiau nekantrūs ir pasisako už ekonominio pyrago perdalijimą dabar. Tuo metu dešinieji atstovauja kantresnį požiūrį ir sako, kad pyragą reikia pirmiau iškepti ir tik po to raikyti. Tačiau, kaip rodo istorija, po karų ar viską griaunančių krizių vyriausybės de facto tampa dešiniosiomis, nes raikyti tiesiog nėra ko“, – tęsė G. Nausėda.
Ekonomisto teigimu, Lietuvoje susiformavusi tokia aplinka, kur dešiniosios partijos įgyvendina kairesnę politiką, o kairiosios – dešinesnę.
„Tokio reiškinio priežastys gali būti ir tai, kad palankios makroekonominės prielaidos leidžia perskirstyti pajamas nepasiturinčiųjų naudai“, – kalbėjo konferencijos dalyvis.
Be to, tam įtakos gali turėti ir trapi valdančiosios daugumos koalicija, visuomenės spaudimas.
Partijų vertybės – tik ant popieriaus
Su kolegomis išanalizavęs ekonominius rodiklius ir vyriausybių nuo 1999 m. veiklą G. Nausėda teigia, kad Algirdo Brazausko pirmoji ir antroji vyriausybės turėjo bene geriausias galimybes įgyvendinti socialinę viziją dėl ilgos buvimo valdžioje trukmės ir palankios makroekonominės situacijos.
Gedimino Kirkilo vyriausybė veikė globalinės finansų krizės išvakarėse, kuomet reikėjo ne plačių socialinės politikos mostų, o finansinio buferio.
Andrius Kubiliaus vyriausybės metu taip pat daug erdvės eksperimentuoti nebuvo: vyriausybė atsidūrė prie labai sunkios ekonominės krizės bedugnės krašto.
„Tuomet teko gesinti gaisrus, o ne įgyvendinti vizijas“, - pridėjo ekonomistas.
„Šita vyriausybė, tikriausiai, išbus visą kadenciją ir galės atsakyti už savo rinkiminės programos įgyvendinimą. Vis dėlto ši vyriausybė negali pasigirti tokiu ekonomikos plėtros tempu, kokia buvo A. Brazausko metu“, - komentavo SEB banko vyriausiasis ekonomistas.
Konferencijoje G. Nausėda klausė, kodėl partijų deklaruojamos vertybės egzistuoja tik popieriuje, o ne realybėje.
Ekonomisto nuomone, tam įtakos turėjo faktas, kad šalyje nebuvo ilgalaikės visuomeninės kontrolės, kaip valdančiosioms politinėms jėgoms sekasi vykdyti socialinės atskirties mažinimo tikslus.
Pokyčiai – ne idėjiniai, bet rinkimų spaudžiami
Taip pat G. Nausėda pabrėžė, kad politinės partijos daugiau naudojasi populizmu nei ilgalaikės strategijos kūrimu. Ekonomisto skaičiavimu, 2000-2015 m. pirmoje valdžios kadencijų pusėje minimalus mėnesinis atlyginimas buvo padidintas 4 kartus, tuo metu antroje – 7 kartus.
Panaši situacija ir su bazine pensija. Ši kadencijų pradžiose buvo didinta 5 kartus, pabaigoje – 12 kartų.
Čia G. Nausėda pasiūlė, kad manipuliacijos minimalaus užmokesčio ar pensijų klausimais būtų galima išvengti indeksuojant šiuos dydžius.
„Socialiniai dydžiai nėra indeksuojami ir peržiūrimi ne taip dažnai, todėl ypač spartesnės infliacijos laikotarpiais pasmerkti atsilikti nuo vidutinio darbo užmokesčio, kuriame pinigų perkamosios galios mažėjimas yra kompensuojamas. Nenoriu pasakyti, kad esu labai didelis pajamų indeksavimo šalininkas, ir nemanau, kad tai – panacėja, bet jis padeda objektyvizuoti sprendimo priėmimą ir išmuša iš rankų naudingą ar ne sprendimų priėmimą“, - kalbėjo ekonomistas.
Kaip konferencijoje tvirtino G. Nausėda, gerovės valstybei pasitarnautų ir efektyvesnė kova su šešėline ekonomika, kuri leistų didinti per nacionalinį biudžetą perskirstomą BVP.
„Taip pat dėl valstybės biudžeto pajamų „saugojimo“ nenoriai naudojamasi fiskaliniais instrumentais, kurie mažintų socialinę atskirtį per mokesčius (NPD kėlimas, pan.). Bet kiekvienas finansų ministras to nenorėtų daryti, nes tai reiškia mažesnes pajamas“, - tvirtino ekonomistas.
Istorijos įspaudas bendruomeniškuimui
„Kalbant apskritai, fundamentalios diskusijos paliktos praėjusiame amžiuje. Dėl šios priežasties viešojoje erdvėje jaučiu „karštos bulvės“ mėtymą, kai komentuojami atskiri įvykiai, vėliau jie pamirštami ir komentuojamas kitas. Trūksta diskusijų, kur juda Lietuvos ekonomikos vektorius“, - pastebėjo banko atstovas.
Pasak G. Nausėdos, entuziazmą dėl Lietuvos ekonomikos ateities prarado jau ir mokslininkai, kurių paruoštos programos nugula į stalčius ir pamirštamos.
Ekonomisto nuomone, prie gerovės valstybės kūrimo stabdžių prisidėjo ir istorinis palikimas.
„Lietuvos visuomenės struktūra yra atomistinė, o bendrabūvio samprata yra paženklinta individualizmo gaivalo“, - lygindamas Lietuvos visuomenę su Skandinavijos valstybėmis kalbėjo G. Nausėda.
Pasak jo, tokią mąstyseną išugdė reakcija į sovietų okupacijos metus, kai kolektyvizmo principas buvo per prievartą brukamas.
„Iš sovietinės praeities atsinešėme ir ekonominio susvetimėjimo jausmą, kai viskas, kas nėra tavo, buvo svetima. Šiandien iš inercijos darbdaviai taip žiūri į valstybės biudžetą, o samdomieji darbuotojai – į darbdavio verslą ir turtą“, - tęsė jis.
G. Nausėda įsitikinęs, kad nuo skandinaviško modelio tolsime tol, kol suksimės užburtame rate – kur darbdaviai kaltins darbuotojus nelojalumu, o darbuotojai darbdavius – išnaudojimu.
