„Ateinančią savaitę susitiksime su vartotojų teises ginančiomis institucijomis, nuošalyje neturėtų likti ir Vyriausybė. Turime skaičiuoti. Žinoma, neturiu vilties, kad mūsų valstybė kišis į šią sritį. Galbūt valstybė net neprivalo nustatinėti prekybinių antkainių, tačiau bent jau surinkti informaciją, pagal kurią būtų galima spręsti, ar prekybininkai ir perdirbėjai nepiktnaudžiauja, privalėtų, nes dauguma perdirbimo įmonių yra gavusios įvairios paramos, o jei valstybė skyrė pinigų, turi teisę ir kontroliuoti“, – niuansus dėstė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Bronius Markauskas.
ŽŪR vadovo įsitikinimu, kainų kilimo vien valstybės represinėmis priemonėmis nepavyks sustabdyti. Kol vartotojai nesusivienys ir nepradės boikotuoti įmonių, piktnaudžiaujančių antpelniais, gaminių, verslas nepraleis progos pasinaudoti situacija. ŽŪR vadovas prisipažįsta, kad pakako viešo kreipimosi, ir kelios įmonės jau pradėjo kalbėti apie skaidrią buhalteriją ir dialogą.„Kas daugiau, jei ne pirkėjas, gali išgąsdinti gamintojus ir prekybininkus?“ – retoriškai klausė B.Markauskas.
Pelno troškimas
„Atlikome neoficialų statybų brangimo tyrimą. Įvertinome pabrangusias medžiagas ir darbo užmokestį. Pamatėme, kad 20 procentų kainos pokyčio nulėmė objektyviai padidėjusios išlaidos, o 80 procentų – išaugęs įmonių pelnas. Manau, taip nutiko dėl to, kad buvo didelė paklausa ir verslininkai galėjo sau leisti taip kelti kainas, nes jų pastatytus būstus vis tiek išpirkdavo“, – vieną iš didėjančios infliacijos pavyzdžių pateikė Struktūrinių investicijų konsultavimo centro plėtros direktorius Gintaras Bleizgys.
Vadovo įsitikinimu, nekilnojamojo turto ir kitų prekių brangimas sukūrė uždarą ratą: žmonės, kuriems reikėjo gyvenamojo ploto, spaudė darbdavius, kad jie didintų atlyginimus, nes kitaip mokėti paskolas buvo sudėtinga. Darbdaviai kėlė prekių ir paslaugų kainas, kad galėtų išlaikyti esamą pelną ir mokėti didesnes algas.
„Verslininkai pajuto, kad esant būtinybei padidinus pelno normą 10 procentų nieko baisaus neįvyko. Sėkmingai galima pelno normą didinti dar 10–20 procentų. Bus galima mokėti ir didesnius atlyginimus, ir pačiam liks daugiau“, – pasakojo G.Bleizgys.To, kad kainos auga ne vien dėl objektyvių priežasčių, neneigia ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos (LVDK) generalinis direktorius Danas Arlauskas.
LVDK vadovas šioje situacijoje įžvelgia ir grėsmę, kad kai kurios verslo šakos paprasčiausiai išnyks, nes konkurencija tik tarp 2–4 didžiųjų įmonių sužlugdys ne tik smulkiuosius konkurentus, bet ir žaliavos tiekėjus, pavyzdžiui, pieną parduodančius ūkininkus.Skelbiama, esą pieno ir mėsos produktai po Naujųjų metų turėtų pabrangti 30–40 procentų. Kita vertus, didės ir supirkimo kainos.
Rugpjūtį atlikta Statistikos departamento apklausa atskleidžia, kad 28 procentai Lietuvos pramonės įmonių artimiausiu metu prognozuoja pramonės gaminių brangimą. Vis dėlto daugiau negu du trečdaliai – 68 procentai įmonių – mano, kad kainos artimiausiais mėnesiais nesikeis. „Atsilieps tai, kad priklausome Europos Sąjungai (ES), kur labai išaugo grūdų ir pieno paklausa. Dėl to negalime kaltinti vien prekybininkų ir perdirbėjų, tačiau diržus turėtume susiveržti visi. Mažinti ne tik gamybos sąnaudas, bet ir pelningumą“, – tikino B.Markauskas. Pasak ŽŪR vadovo, prekybininkų tvirtinimai, kad jų pelno normos nėra milžiniškos – netiesa.
Rūmų kreipimesi į premjerą ir buvo prašoma išsiaiškinti, kaip pasiskirsto pinigai, kuriuos pirkėjas prekybos centre sumoka už duonos kepaliuką ar sūrį.„Pavyzdžiui, Austrijoje galioja tvarka, kad 50 procentų maisto produkto kainos sudaro žaliavos savikaina, likusią dalį pasidalija perdirbėjas ir prekybininkas. Lietuvoje tokių taisyklių nėra. Jei ūkininkas už litrą pieno vidutiniškai gauna 73 centus, tai parduotuvėje jis kainuoja beveik 3 litus. Po Naujųjų metų, kai bus sudaromos naujos sutartys, žaliavos supirkimo kainos gerokai didės, tačiau vėlgi ne dėl gamintojų malonės. Paprasčiausiai mūsų žaliava išvežama, ir vietos gamintojams jos pradeda trūkti“, – niuansus dėstė B.Markauskas.
Brango, brangsta, brangs
„Infliacija ekonomikoje reiškia pinigų nuvertėjimą, kuris atsiranda padidėjus pinigų masei palyginti su sukurta verte, kurią šie pinigai atspindi mainuose. Lietuvoje pinigų kiekio didėjimą lemia valstybės skolinimasis, ES lėšos, emigrantų siunčiami pinigai ir bankų suteikiami kreditai, taip pat eksportuotojų uždirbamos lėšos. Vienas tokios situacijos padarinių – augančios kainos. Pasaulyje infliacija paprastai matuojama remiantis vartotojų kainų indeksu“, – aiškino Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Kuokštis.
2007 metų liepos mėnesį metinis vartojimo prekių ir paslaugų indekso augimas Lietuvoje siekė 5,1 procento – taigi tiek per metus nuvertėjo pinigai.„Vartotojų kainų indeksas (VKI) apima paslaugas ir gaminius, kuriuos vartoja namų ūkiai. Jis nebūtinai atspindi bendrą kainų lygį visoje ekonomikoje, nors statistiškai jį įprasta naudoti kaip kainų didėjimo indeksą“, – niuansus dėstė ekspertas. Šis indeksas kartais tapatinamas su infliacija, kuri skaičiuojama labai panašiai.Pavyzdžiui, 2006 metais viena labiausiai VKI indeksą didinusių sudedamųjų dalių buvo kylančios maisto kainos. Nemažai įtakos darė ir administruojamų šilumos, dujų kainų, taip pat transporto tarifų padidėjimas. Kitas kainų kilimo stimulas – augantys atlyginimai, didinantys įmonių sąnaudas ir vartojimą.
„Augant atlyginimams didėja vartojimas. Tai sukuria paklausą, kartu didėja kainos. Vejantis labiau išsivysčiusias šalis natūralu, kad pas mus kainos auga sparčiau nei Vakarų Europoje“, – aiškino V.Kuokštis.
Valdžia neskuba
„Spartesnis kainų augimas turėtų išlikti ir ateityje. Tiksliai pasakyti, kaip greitai nuvertės pinigai, žinoma, negalime. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2007 metų gruodžio pabaigoje metinis VKI augimas sieks 3,9 procento, 2008 – 3,8 procento. Veiks tokie dalykai, kaip tabako akcizų didinimas, kurie tiesiogiai darys įtaką VKI. Svarbūs bus ir pasaulio energetikos išteklių kainų pokyčiai. Šiandien mūsų žmonės į ateitį žiūri optimistiškai. Vadinasi, jie labiau linkę skolintis, o papildomi pinigai ekonomikoje vėlgi reiškia infliaciją“, – analizavo V.Kuokštis.
Ekonomistas įsitikinęs, kad vienas pinigų nuvertėjimą skatinančių veiksnių, kuriuos galima reguliuoti, yra valstybės finansų politika. Šiandien sparčiau augant valdžios pajamoms Vyriausybei niekaip nepavyksta apriboti savo išlaidų ar išleisti bent jau tiek, kiek turi lėšų, o ne daugiau.„Erdvės valdžios veiksmams tikrai yra. Nors infliacijos tendencijos nuo valdžios priklauso tik iš dalies, ypač svarbu, kad valdžia šiandien išnaudotų visas turimas priemones ir neišlaidautų. Šiandien fiskalinės drausmės įstatymas dar tik parengtas, bet nepriimtas. Žingsniai turėtų būti ryžtingesni, ir fiskalinė drausmė griežtinama labiau“, – įsitikinęs ekspertas.
Kol kas
Kaip auga mūsų žmonių perkamoji galia, sunku pasakyti. Nors statistiškai atlyginimai didėja gerokai sparčiau nei infliacija, nemažai šio augimo – tiesiog legalizuoti vokeliai. Žmonės, kurie gauna tokias „legalizuotas“ pajamas, realiai geriau gyventi nepradeda, nors statistika viešai ir paskelbia, kad jų pajamos padidėjo. Kokią atlyginimų augimo dalį užima buvusios šešėlinės ekonomikos lėšos, tiksliai paskaičiuoti neįmanoma, galima tik vertinti netiesioginiais metodais.
Norime prabangos
G.Bleizgys pritaria, kad kainų didėjimui daug įtakos turi tai, jog keičiasi žmonių lūkesčiai – gaunantieji didesnius atlyginimus daugiau sau leidžia ir perka brangesnes prekes. Statistiškai šie dalykai dažnai nėra įvertinami. Žmonės tampa europiečiais, ir jų gyvenimo būdas ima panėšėti į europiečių.„Manau, reali infliacija yra ne 3 ar 5 procentai, bet daugiau kaip 10 procentų. Bendraujame su daugeliu įmonių ir galiu beveik garantuoti, kad labai greitai kils paslaugų kainos. Kol kas įmonių vadovai dar lūkuriuoja, tačiau vis tiek žengs šitą žingsnį“, – įsitikinęs konsultantas.
Kartu jis pripažįsta, kad pajutę, jog klientai turi pinigų, paslaugas teikiančių įmonių savininkai suprato, kad galima, negerinant paslaugų kokybės, gauti daugiau pelno. Paprasčiausias pavyzdys: kavinės savininkui kiekvieną patiekalą pabranginus litu, šis sudarys grynąjį verslininko pelną, nes produkto gaminimas realiai nebrangsta.
Nelieka amortizatoriaus
„Kuo didesnė infliacija, tuo blogesnė gyvenimo kokybė, nes atlyginimai paprastai kyla lėčiau, nei sumažėja pinigų vertė. Jaučiame, kad šiais metais, palyginti su pernai ir užpernai, žmonės pinigus skaičiuoja labiau, nes gyvenimo brangimas jau jaučiamas“, – nelinksmai dėstė G.Bleizgys.
Verslininkas įsitikinęs, kad kainos turėtų nustoti, kol prekių ir paslaugų kainos nepasiekė Europos šalių senbuvių lygmens. Blogiausia, kad šitoje srityje ES vidurkį vysimės gerokai sparčiau, nei augs atlyginimai. Gyvenimo kokybė prastės. Tokio kilimo, koks buvo iki šiol, greitai nebus. Šiek tiek nuskursime. Augimas išliks tik nedideliuose sektoriuose.„Pavyzdžiui, kelerius metus atlyginimai labai sparčiai augo statybų sektoriuje, tačiau ir šioje srityje jau matome labai didelių problemų“, – neslėpė konsultantas.
Pavojų įžvelgia ir D.Arlauskas: „Ekonomikos augimui pradėjus lėtėti, nebebus kas jį sušvelnina. Pasaulyje paprastai šią funkciją atlieka smulkusis ir vidutinis verslas. Lietuvoje, jei smulkusis verslas bus iš esmės išnaikintas, „nusileidimas“ gali būti labai skaudus.“