Tačiau lengvasis ekonomikos augimo periodas Lietuvai baigiasi. Kitų valstybių patirtis rodo, kad, pasiekusios apie 80 proc. senųjų ES šalių vidurkio, šalys nustoja vytis ES senbuves. Pavyzdžiui, Čekijos ir Slovėnijos ekonomikos augimas pastarąjį dešimtmetį buvo ne ką spartesnis nei kitų ES valstybių, tad šių valstybių BVP vienam gyventojui apsistojo ties 80 proc. ES senbuvių vidurkio. Portugalijos ir Graikijos pavyzdys taip pat nėra įkvepiantis: šioms valstybėms nepavyko pasivyti ES senbuvių net per daugiau nei 30 buvimo ES metų.
Pažvelgus į šią statistiką, natūraliai kyla klausimas, kodėl apskritai skurdesnės ES valstybės turėtų vytis turtingesnes. Kodėl daugiau nei 20 kartų mažiau į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą investuojanti Lietuva turėtų pasivyti Suomiją? Kodėl nė vieno universiteto tarp pasaulio 500 geriausių aukštųjų mokyklų neturinti Rumunija turėtų pasivyti net 11 tokių universitetų turinčią Švediją? Beje, nereikia pamiršti ir šioje šalyje skiriamos Nobelio premijos. Kodėl didžiausią korupcijos mastą turinti Graikija turėtų pasivyti mažiausia korupcija garsėjančią Daniją? Kodėl didžiausius pasaulyje socialinio draudimo mokesčius turinti Vengrija turėtų pasivyti mažiausią darbo jėgos mokesčių naštą turinčią Airiją? Galų gale, kodėl labai geras sąlygas vynuogynams auginti turinti Moldova artimiausiais šimtmečiais (o gal ir niekada) netaps Toskanos, Šampanės ar Bordo regione gaminamo vyno lygiavertė konkurentė?
Taigi, kas apskritai lemia, kad vienos valstybės tampa turtingos, o kitos – ne? Juk žinodami, kas valstybes padaro turtingas, galėtume pritaikyti tuos pačius receptus keldami mūsų Lietuvos ekonomiką.
Kas lemia valstybių turtą?
Siekdami išsiaiškinti, kas lemia valstybių praturtėjimą, nusikelkime tūkstantmečiu atgal – į tamsiųjų viduramžių Europą. Tamsieji viduramžiai vadinami tamsiaisiais toli gražu ne dėl saulės šviesos trūkumo, o todėl, kad tuo metu gyveno tamsūs (neišsilavinę, prietaringi, vieni kitais nepasitikintys) žmonės, visuomenėje vyravo kultūrinis, socialinis ir ekonominis nuosmukis. Baudžiava ir konservatyvi Bažnyčios politika stabdė prekybos, verslo ir mokslo raidą (skolinimas už palūkanas buvo traktuojamas kaip lupikavimas, tad kreditavimo veikla taip pat beveik neegzistavo). Kadaise milijoninis Romos miestas susitraukė iki vos 20 tūkst. gyventojų turintį purviną miestelį (kituose Europos miestuose padėtis buvo ne ką geresnė), o tuo metu Arabų Kalifato sostinė Bagdadas turėjo net 1 mln. gyventojų. Europiečiai šokiravo arabus ne tik savo skurdu ir provincialumu, bet ir prasta higiena: nemėgo praustis ir nesiskusdavo, o barzdas besiskutantys ir besikvepinantys arabai tuo metu šokiravo europiečius ne mažiau, nei barzdota „Eurovizijos“ dalyvė Conchita Wurst šokiruoja arabus šiais laikais.
Tamsieji viduramžiai įdomūs ekonominiu požiūriu, nes beveik visos Europos valstybės buvo vienodai skurdžios, tad startinė visų šalių pozicija buvo daugmaž vienoda (kiek turtingesni regionai buvo arabų valdoma Pietų Ispanija ir tebegyvuojanti Bizantijos imperija). Tad kokie veiksniai lėmė, kad slenkant šimtmečiams vienos valstybės praturtėjo, o kitos liko prie suskilusios geldos?
Renesansas: laisvė, prekyba ir pasitikėjimas
Renesanso laikotarpiu turtingiausiu Europos ir viso pasaulio regionu tapo Šiaurės Italija. Remiantis garsaus ekonomisto ir istoriko Anguso Maddisono tyrimų duomenimis, Italijos BVP vienam gyventojui XVI a. pradžioje buvo du kartus didesnis nei pasaulio ir kone 50 proc. didesnis nei Europos šalių vidurkis. Kas lėmė Italijos suklestėjimą? Italijos Renesansas neatsiejamas nuo nekilmingos, bet laisvos Medičių šeimos. Laisvė leido Medičiams, kaip ir daugeliui kitų italų šeimų, užsiimti laisva prekyba ir praturtėti. Praturtėjusi Medičių šeima neiššvaistė sukaupto turto, ji aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame gyvenime bei tapo didžiausiais meno ir kultūros mecenatais (Medičiai asmeniškai rėmė Leonardo da Vinci, Michelangelo ir kitus Renesanso menininkus). Be to, prekybos ryšiai visoje Europoje padėjo Medičiams užsitikrinti abipusį verslo partnerių pasitikėjimą, tai sudarė sąlygas įkurti banką, jo teikiami kreditai ir prekybos garantijos dar labiau pagyvino prekybą (žodis kreditas kilęs nuo lotyniško žodžio credere – „tikėti, pasitikėti“). Tad laisvė, prekyba ir pasitikėjimas leido Šiaurės Italijai tapti prekybos, finansų ir kultūros centru Europoje bei suklestėti ekonomiškai.
Laisvos prekybos virusu netrukus užsikrėtė ir laisvieji Šiaurės Europos šalių miestai, 1358 m. jie įkūrė Hanzos sąjungą. Laisva prekyba pagerino su Šiaurės ir Baltijos jūromis besiribojančių miestų ekonominę padėtį, o daugiausia iš to laimėjo Belgija – iš neturtingos periferinės provincijos ji tapo antra turtingiausia šalimi Europoje (po Italijos), o Briugė tapo didžiausiu Šiaurės Europos prekybos centru ir vienu didžiausių miestų Europoje (Briugėje gyveno daugiau gyventojų nei Londone, Romoje ar Maskvoje). Įdomu tai, kad Karaliaučius, Ryga, Revalis (dab. Talinas) ir Kaunas taip pat priklausė Hanzos sąjungai. Rygos senamiestį puošiantys ištaigingi Juodagalvių namai puikiai iliustruoja buvusią Hanzos miestų ekonominę galią.
Kokią pamoką iš to gali gauti Lietuva? Lietuvos gyventojai yra laisvi ir gali nekliudomai užsiimti prekyba, tačiau didžiausias mūsų šalies iššūkis yra pasitikėjimo trūkumas. Visų pirma, pasitikėjimo savimi, savo kaimynais, visuomene, valdžia. Darbdaviai nepasitiki savo darbuotojais (vagys), o darbuotojai – darbdaviais (vagys). Šis nepasitikėjimas paralyžiuoja mūsų ekonomiką. Reikia suvokti, kad visos sutartys nevertos popieriaus, ant kurio jos parašytos, jei žmonės neplanuoja jų laikytis (sutartys atidžiai pradedamos skaityti tik tada, kai sutarties dalyviai apskundžia vienas kitą teisme). O kai du pradeda peštis, trečias laimi (įmonių veikla stoja dėl areštuotų sąskaitų, mokesčių mokėtojai moka teismo išlaidas, kurios dažnai vilkinamos metų metus, o tuo metu užsienio įmonės ir politikai trina rankas). Kiekviena valstybė savo priešui linkėtų nesutarti tarpusavyje, tad mes, nepasitikėdami vieni kitais, darome didelę paslaugą savo konkurentams.
Atradimų amžius: mokslas ir verslumas
Italija neilgai tepasidžiaugė savo, kaip turtingiausios pasaulio valstybės, statusu. XVI a. italus aplenkė olandai, o ant kulnų pradėjo lipti britai, ispanai ir portugalai. Tad kokie veiksniai lėmė spartų ekonomikos augimą šiose valstybėse ir ekonominę stagnaciją Italijoje?
XVI šimtmetis buvo mokslo ir atradimų amžius. Pirmąja dūdele grojo tos šalys, kurios buvo atviriausios mokslo naujovėms ir nepabūgo prisiimti didelės investavimo rizikos. Kristupo Kolumbo bandymas pasiekti Indiją per Atlanto vandenyną puikiai iliustruoja mokslo ir verslumo svarbą šalies ekonominei raidai: juk K. Kolumbas puikiai žinojo, kad jam tikriausiai nepavyks pasiekti Indijos, bet jei nebūtų pabandęs, nebūtų atradęs Amerikos. Tad iš pažiūros avantiūristinis ir neatsakingas K. Kolumbo žingsnis pavertė Ispaniją, o netrukus – ir Portugaliją, Angliją bei Olandiją viso pasaulio prekybos, mokslo ir ekonomikos centrais.
Tačiau didelė klaida manyti, kad Amerika jau atrasta. Geležinkelio, elektros, penicilino, kompiuterio, interneto, „iPad“ ar net tokio paprasto dalyko kaip kukurūzų spragėsiai, pusryčių dribsniai ar konservai atradimas gali būti traktuojamas kaip dar viena Amerika, kuri tai atradusiai šaliai atneša didesnę ekonominę gerovę. Italiją, kuri pavėlavo į atradimų amžiaus traukinį, galima būtų palyginti su „Nokia“, kuri buvo įsikandusi senų gerai veikiančių tiesų ir nenorėjo keistis (Italija tikėjo, kad sausumos kelias į Indiją yra perspektyvesnis, tačiau, Osmanų imperijai uždarius sausumos prekybos kelius, o jūros keliams pasislinkus į Europos šiaurę ir vakarus, Italija liko prie suskilusios geldos).
Šiame kontekste nerimą kelia tai, kad Lietuvos investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą – vienos mažiausių Europoje, o jei K. Kolumbas būtų lietuvis, tai valdžios sutikimą plaukti per Atlantą gautų ne lengviau nei iš Ferdinando ir Izabelės... (elektroninis balsavimas, savarankiškai važiuojančių automobilių testavimas, skalūnų dujos – tik kelios kolumbiškos idėjos Lietuvoje, vis dar laukiančios leidimo).
Investuoti ar iššvaistyti?
Ar daug žmonių šiais laikais žino Amsterdamo miesto pavadinimą? Tikrai daugiau nei Potosi. Kodėl? Todėl, kad Olandija neleido valdžioje esantiems funkcionieriams iššvaistyti sukaupto turto ir sukūrė tinkamas sąlygas (Amsterdame įkurta pirma pasaulyje uždaroji akcinė bendrovė ir pirma akcijų prekybos birža) investuoti sukauptus pinigus. Privačiojo sektoriaus investicijos užtikrino Olandijos ekonominio klestėjimo laikotarpį – jis truko daugiau nei du šimtmečius (britai olandus aplenkė tik 1850 m., jau prasidėjus pramonės revoliucijai). Įdomu tai, kad Olandija labai daug investavo į vėjo ir vandens malūnus, tai leido pasigaminti pigios energijos ir tapti pirmuoju pasauliniu pramonės centru. Pavyzdžiui, didelė dalis pasaulio prekybos laivų buvo gaminama būtent Olandijoje. Jos dirbtuvėse, mokydamasis laivybos amato, slapta lankėsi ir Rusijos caras Petras Didysis (tas pats, kuris vėliau pastatė Sankt Peterburgą ir liepė rusams kirptis barzdas).
Olandijos ir Ispanijos pavyzdys – gera pamoka Lietuvai, kaip reikia elgtis su netikėtai atrastu kalnu turto. Ispanams tai buvo liūdnai pagarsėjęs Sero Rikas, mums – daug aistrų ir diskusijų kelianti ES parama. Receptas aiškus: jei parama bus iššvaistyta valdžioje esančių funkcionierių, kas gali paneigti, kad Vilniaus neištiks Potosi miesto likimas (beje, jame dabar gyvena 220 tūkst. gyventojų)? Lygiai taip pat, protingai investuojant ES lėšas Vilnius gali pakartoti Amsterdamo sėkmės istoriją ir šimtmečiams užsitikrinti ekonominę gerovę. Kaip ir Olandijos atveju, investicijos į energetiką ir verslumo skatinimą yra Lietuvos prioritetai.
Revoliucijų amžius: ar traukinys jau nuvažiavo?
XIX a. neabejotinai priklauso pramonės revoliucijai ir Didžiajai Britanijai. Revoliucija paskatino labai spartų ekonomikos augimą, o jo skaniausius vaisius nusiraškė Didžioji Britanija, tapusi turtingiausia valstybe pasaulyje. Kitų valstybių reakcija į sparčiai vykstančius pokyčius buvo dvejopa: vienos stengėsi kuo greičiau pakeisti savo ekonominę struktūrą ir vytis ar net aplenkti britų pramonės mašiną (Skandinavijos, Beniliukso šalys, Vokietija, Šveicarija, JAV), o kitos, priešingai, nuleido rankas ir visą dėmesį skyrė kovai su pigiu britų pramonės importu (Italija, Ispanija, Portugalija, Rusija, Indija). Įdomu tai, kad ekonomines lenktynes laimėjo pirmą scenarijų pasirinkusios šalys, o JAV prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą net aplenkė Didžiąją Britaniją. Italija padarė antrą skaudžią klaidą, tai buvusią turtingiausią pasaulio valstybę nubloškė tarp Europos skurdžiausiųjų (panašus likimas ištiko ir Ispaniją bei Portugaliją). Vokietija, priešingai, pavėlavo į industrializacijos traukinį, tačiau nenuleido rankų ir sugebėjo ne tik pasivyti, bet ir aplenkti nemažai pramonės revoliucijos pionierių. Tad istorijos pamoka aiški: niekada nevėlu įšokti į važiuojantį traukinį, svarbu tik tai, kad traukinys važiuotų į tinkamą pusę (Čekoslovakija taip pat į industrializacijos traukinį įšoko pavėluotai, tačiau tai jai nesutrukdė sukurti pažangiausio pramonės sektoriaus visoje Rytų Europoje).
Šiuo metu pasaulis gyvena informacinės ir biomedicinos revoliucijos amžiuje, per artimiausius dešimtmečius tai neatpažįstamai pakeis mūsų pasaulį ir mus pačius. Milijonai darbo vietų taps nebereikalinga (vairuotojų, vertėjų, pardavėjų, operatorių ir t. t.), o milijonai kitų pasikeis neatpažįstamai. Ateityje darbuotojus bus galima skirstyti į dvi kategorijas: tie, kurių darbas bus prižiūrėti robotus, ir tie, kurių darbą prižiūrės robotai. Aš asmeniškai linkėčiau Lietuvai turėti kuo daugiau pirmosios kategorijos darbuotojų. Tiesa, galima ir trečia kategorija – prižiūrėti robotų prižiūrėtojus, kad jie gražiai atrodytų, būtų sveiki ir ilgai gyventų. Turėdama sparčiausią internetą visoje ES ir kvalifikuotos bei santykinai nebrangios darbo jėgos Lietuva turi visas galimybes tapti svarbia šiuo metu vykstančių informacinės bei biomedicinos revoliucijų grandimi. Ir niekada nėra per vėlu įšokti į tinkama kryptimi važiuojantį traukinį.
Karo amžius: niekada nesipykti su savo kaimynais
Taip jau yra, kad dažniausiai linkstama kariauti su savo kaimynais. Kitaip tariant, kaimynas kaimynui – priešas. O be reikalo, nes karai, ypač su kaimynais, kenkia socialinei ir ekonominei gerovei. Kodėl? Nes dažniausiai po karo kaimynas vis tiek lieka kaimynas, o jei to kaimyno nebelieka, tada vietoj jo atsiranda kai kas gerokai blogesnio. Karų ekonominį neefektyvumą puikiai iliustruoja du pasauliniai karai, per kuriuos Europa prarado turtingiausio žemyno titulą. Be to, tos valstybės, kurios išvengė karo (Šveicarija, Danija, Švedija), pasivijo ir pralenkė daugiausia nuostolių kare patyrusias šalis: Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Lietuvai šiuo atveju labai nepasisekė: daugiau nei penktadalis prarastų šalies gyventojų, įnirtingiausi fronto mūšiai ir ekonominę šalies raidą paralyžiuojanti okupacija.
Istorijos pamoka aiški – nesipykti su kaimynais. Vokietija niekada nebuvo pasiekusi tokio ekonominio pakilimo kaip dabar – gyvendama santarvėje ir taikoje su savo ilgamečiais priešininkais (prancūzais, lenkais, britais ir net žydais). Japonija taip pat savo ekonominio klestėjimo laikotarpį pasiekė taikiai sutardama su JAV (kuri, be kita ko, numetė kelias atomines bombas ne kur kitur, o tiesiai ant tankiai gyvenamų miesto kvartalų). Šie pavyzdžiai rodo karinių konfliktų beprasmybę. Daug geriau kovoti ekonominius karus – ir įdomiau, ir padariniai ne tokie baisūs (sutikite, kad kelių įmonių bankrotas ar 10 proc. brangesnės dujos nepalyginamai geriau nei 20 proc. gyventojų netektis). Lietuva, deja, neblogai sutaria galbūt tik su viena kaimyne – Latvija, tad erdvės pasitempti yra daug.
Lietuva ES: turime bėgti kiek įmanoma greičiau, kad liktume vietoje
Siekiant atsakyti į šį klausimą, akys nenorom krypsta į Airiją, kuri sugebėjo pasiekti tikrą stebuklą: vos per 20 metų jos BVP vienam gyventojui išaugo nuo 62 iki 131 proc. Vakarų Europos šalių vidurkio. Kaip airiams tai pavyko? Dažniausi tokie paaiškinimai: Airijai padėjo ES, Airijai sėkmę atnešė informacinių technologijų (IT) paslaugų eksportas, Airijos sėkmę lėmė maži pelno mokesčiai. Tačiau visi šie atsakymai tėra mitai ir štai kodėl.
Trys mitai apie Keltų tigrą
Pirmas mitas – Airijai sėkmę atnešė ES parama. Airija į ES įstojo 1973 m., tačiau per pirmus 14 buvimo ES metų jos BVP vienam gyventojui tepakilo nuo 57 iki 62 procentų. Be to, šis laikotarpis sutapo su augančia emigracija, didėjančia mokesčių našta, augančia valstybės skola (1987 m. pasiekė kritinę – 105 proc. BVP – ribą), politiniu nestabilumu ir žemu investicijų lygiu. Tad ES parama nepagerino Airijos padėties, netgi priešingai – ją pablogino, nes besivaikydami lengvų pinigų Airijos politikai ir verslininkai neberado laiko kitoms, gerokai svarbesnėms Airijos problemoms spręsti.
Antras mitas – Airijai sėkmę atnešė IT paslaugų eksportas. Airijos ekonomika pradėjo sparčiai augti 1987 m. – tada, kai IT paslaugų eksportas pasaulyje dar iš esmės neegzistavo. Be to, išsami IT paslaugų eksporto statistika pradėta rinkti tik nuo 1998-ųjų, o tais metais IT paslaugų eksportas sudarė vos 4 proc. viso Airijos eksporto (2013 m. – apie 25 proc.), tad IT paslaugų eksportas net teoriškai negalėjo būti sėkmę Airijai atnešęs veiksnys. Iš tiesų, Airijoje visų pirma pradėjo sparčiai augti pramonės gaminių eksportas: mašinų, chemijos, o vėliau – ir farmacijos pramonės gaminių. IT paslaugų eksportas pradėjo augti gerokai vėliau – lygiagrečiai su kitų paslaugų (verslo, finansų) eksportu. Tad nors IT paslaugų eksportas neabejotinai prisidėjo prie Airijos sėkmės istorijos, jis pradėjo augti per vėlai ir per mažai, kad galėtų būti traktuojamas kaip lemiamas Airijos sėkmę garantavęs veiksnys.
Trečias mitas – Airijai sėkmę atnešė žemas pelno mokestis. Pirma, pelno mokesčio tarifas dar 1994 m. buvo 40 proc. – didesnis nei Jungtinėje Karalystėje (33 proc.) ar JAV (35 proc.) ir didesnis nei daugelyje kitų ES šalių. Bendras pelno mokesčio tarifas iki 12,5 proc. buvo sumažintas tik 2003 m. – tada, kai Airijos tigras jau riaumojo visu garsu. Tiesa, Airija jau nuo 1981 m. taikė labai mažą pelno mokesčio tarifą (10 proc.) pramonės įmonėms (o nuo 1987 m. – ir finansinių paslaugų įmonėms), tačiau maži pelno mokesčiai buvo tik vienas mokesčių sistemos elementų. Kitas svarbus veiksnys, leidęs pritraukti kvalifikuotus darbuotojus įdarbinančių įmonių, buvo darbo jėgos mokesčių mažinimas. 1985 m. Airijoje gyventojų pajamų mokesčio tarifas siekė nuo 35 iki 60 proc. (atsižvelgiant į pajamų dydį), o socialinio draudimo įmokos siekė iki 20 proc. darbo užmokesčio. Iki 2000 m. gyventojų pajamų mokesčio tarifai buvo sumažinti iki 24–46 proc. (atsižvelgiant į pajamų dydį), o socialinio draudimo mokesčio tarifas sumažėjo iki 14 procentų. Mažėjanti pelno ir darbo jėgos mokesčių našta leido Airijai vienu šūviu nušauti du zuikius: pritraukti mokesčius optimizuojančių korporacijų ir didesnio darbo užmokesčio galimybių ieškančių kvalifikuotų darbuotojų.
Įdomu tai, kad Airijoje darbo jėgos mokesčių progresyvumas pats didžiausias ES, o mokesčiai – patys mažiausi. Lietuvoje – atvirkščiai: progresyvumas – vienas mažiausių, o mokesčių našta – viena didžiausių ES.
Kas iš tiesų lėmė Airijos suklestėjimą?
Airijos suklestėjimą lėmė keturi esminiai susitarimai 1987 metais. Jie padėjo pamatą tvariam šalies ekonomikos augimui. Pirma, matydamos, kad populistiniai sprendimai siekiant įtikti paprastam žmogui vedą šalį į ekonominę aklavietę, tarpusavyje konkuruojančios Airijos politinės partijos pasirašė susitarimą netrukdyti viena kitai vykdyti svarbių struktūrinių ekonominių reformų (Talagto strategija). Praėjus 20 metų po šio susitarimo žurnalas „The Economist“ taikliai parašė, kad „šis sprendimas padėjo Airijai iš bananų respublikos tapti Keltų tigru“.
Antra, darbdaviai, darbuotojai ir vyriausybė susitarė kelti darbo užmokestį mainais į mažesnę mokesčių naštą. Taip darbo užmokesčio kėlimas buvo susijęs su mažėjančia mokesčių našta, tad įmonės noriai kėlė darbo užmokestį savo darbuotojams. Mažesnė mokesčių našta didino gyventojų pajamas, mažino emigraciją ir skatino verslumą, o dėl augančios ekonomikos valstybės biudžeto pajamos ne sumažėjo, o atvirkščiai – padidėjo. Be to, mažesnis pinigų perskirstymas per biudžetą skatino viešąjį sektorių efektyvinti savo veiklą ir mažinti korupciją.
Trečia, Airija suprato, kad investuotojai patys neateina į šalį – juos reikia paimti už rankos ir atsivesti. Tad Airijoje buvo įkurtos institucijos, atsakingos už investuotojų viliojimą į šalį: Airijos pramonės plėtros tarnyba „IDA Ireland“, Tarptautinis finansinių paslaugų centras ir „Enterprise Ireland“. Šios institucijos įnešė svarbų indėlį pritraukiant į Airiją didžiausias tarptautines bendroves – jų veikimo modelį vėliau nukopijavo daug kitų valstybių, tarp jų ir Lietuva.
Ketvirta, Airija išmintingai naudojo ES paramą, prioritetą teikė žmogiškųjų išteklių ir išsilavinimo programoms remti. Tai buvo išmintingas sprendimas, nes būtent kvalifikuota darbo jėga padėjo prisivilioti aukštųjų technologijų įmonių.
Ar Lietuvai pavyks pakartoti Airijos sėkmę?
Aš manau, kad Lietuva turi visas sąlygas pakartoti jei ne visą, tai bent dalį Airijos sėkmės istorijos. Tačiau tam reikia atlikti namų darbus. Palyginkime Lietuvą 2014 m. ir Airiją 1987 m. ir pažiūrėkime, kur yra Lietuvos silpnosios vietos.
Pirma, Lietuvoje politinės partijos nėra sutarusios dėl ilgalaikės šalies ekonominės strategijos, tad politinį nestabilumą, matyt, geriausiai apibūdina posakis „Negirk dienos be vakaro“. Diskusijose apie šalies mokesčių, investicijų pritraukimo ar verslo aplinkos modernizavimo politiką dažnai girdime teiginius „Reikia pažiūrėti kompleksiškai“, „Reikia ištirti įvairias alternatyvas“ ar „Reikia sukurti darbo grupę“. Dažnai šie teiginiai reiškia ne ką kitą kaip „Mes suprantame, kad ši idėja naudinga šalies ekonomikai, bet rinkėjai jos gali nesuprasti, tad geriau nukelkime sprendimą ateičiai (kuri gali niekada ir neateiti)“. Daug pavyzdžių ieškoti nereikia: lengvatinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas, taikomas centriniam šildymui, lyg iš niekur nieko atsirandančios (ir taip pat greitai prapuolančios) kalbos apie automobilių mokestį, progresinius mokesčius ar „Sodros“ mokesčių lubas.
Antra, Lietuvoje darbdaviai, darbuotojai ir Vyriausybė nepasitiki vieni kitais ir neranda bendros kalbos. Tad, priešingai nei Airijos atveju, Lietuvoje darbo užmokestis keliamas (pavyzdžiui minimalaus darbo užmokestis) mainais ne į mažesnę, bet į didesnę mokesčių naštą (nes neapmokestinamasis pajamų dydis nedidėja, tad minimalų darbo užmokestį gaunančio gyventojo mokesčių našta auga). Darbo kodekso atnaujinimas taip pat vis dar įstrigęs ir nejuda iš mirties taško. Lietuvą netrukus aplenks net ir pietiečiai italai – jie jau pasiekė preliminarų susitarimą dėl darbo kodekso atnaujinimo.
Trečia, Lietuva jau eina Airijos pėdomis, siekdama aktyviai (agresyviai) pritraukti užsienio investuotojų naudodama valstybės institucijų pagalbą. „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“ – vienos efektyviausiai veikiančių įmonių regione (taip pat geras efektyvaus darbo pavyzdys kitoms valstybės valdomoms įmonėms), tad viso labo reikėtų nesustoti pusiaukelėje ir tęsti pradėtą darbą.
Ketvirta, Lietuva, priešingai nei Airija, didžiausią dalį ES paramos skyrė infrastruktūrai gerinti, o ne verslumui skatinti ar gyventojų išsilavinimui. Kitaip tariant, Lietuva didžiausią dalį ES lėšų investavo ten, kur ir be ES paramos rodė neblogus rezultatus: į kelius ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau būtina suvokti, kad norint pasiekti tvarų augimą reikia investuoti į žmonių išsilavinimą ir verslumą – tik tai sukurs tvarų pagrindą šalies ekonominei gerovei. Jei Lietuva iššvaistys ES lėšas, kaip didžiulius Sero Riko kalno turtus kadaise iššvaistė ispanai, Lietuva rizikuoja likti prie suskilusios geldos.
Kokia bus Lietuva 2024 metais?
Koks bus antras Lietuvos dešimtmetis ES, priklausys nuo mūsų pačių. Istorija rodo, kad, norint praturtėti, valstybei nereikia nei didelių žemės turtų, nei sėkmės loterijoje. Norint judėti į priekį su kitomis ES šalimis, Lietuvos sėkmės receptui tereikia šių ingredientų: laisvės, prekybos, pasitikėjimo, mokslo, verslumo, investicijų, aktyvaus dalyvavimo vykstančiose pasaulinėse revoliucijose bei taikos, o norint bėgti greičiau nei kiti dar reikia pridėti žiupsnelį politinių partijų susitarimo, darbdavių ir darbuotojų tarpusavio supratimo, išmintingo ES paramos panaudojimo bei aktyvios institucijų veiklos, pritraukiant į Lietuvą užsienio investuotojų bei skatinant Lietuvoje veikiančių įmonių eksporto plėtrą. Lietuva turi visas galimybes pakartoti Airijos sėkmę – tikėkimės, kad po 10 metų mūsų BVP vienam gyventojui bus ne tik didesnis nei Estijos, bet ir gerokai didesnis nei 80 proc. ES senbuvių vidurkio.