Ta pati apklausa atskleidė, kad penktadalis vadovų Jungtinėse Valstijose į darbą yra priėmę žmogų vien dėl jo savanoriškos veiklos, neatsižvelgdami į esamą ar nesamą kandidato patirtį dirbant apmokamą darbą. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad reikšmingą savanorišką potencialių darbuotojų veiklą vadovai vertina ne tik tais atvejais, kai į pozicijas kandidatuoja jauni, karjerą dar tik pradedantys asmenys, neturintys „tikro“ darbo patirties, bet ir vykdydami jau patyrusių darbuotojų atranką į aukštas pozicijas.
Savanoriškos veiklos patirtis vertinga ir studentui, ir įmonės vadovui
Jungtinėse Valstijose ir kitose Vakarų valstybėse praktika, kai šalia apmokamos darbinės veiklos žmonės niekeno neverčiami užsiima savanoriška veikla yra įprasta, o savo žiniomis ir gebėjimais pasitarnauti visuomenei ryžtasi net ir didelių įmonių vadovai.
Lietuvoje tuo metu vis dar paplitęs požiūris, kad savanorystė iš esmės skirta jaunimui – studentams ar moksleiviams, dar nespėjusiems įsitvirtinti darbo rinkoje ir pasiekti karjeros aukštumų.
Be abejo, neturint apmokamo darbo patirties savanorystė jaunam žmogui gali tapti puikiu atspirties tašku darbinantis. Bet kokio pobūdžio savanoriška veikla rodo darbdaviui žmogaus norą mokytis ir tobulėti, turimus tam tikrus įgūdžius bei vidinę motyvaciją. Savanoriui svarbus ne atlygis, o pasiektas rezultatas, veiklos prasmingumas, todėl ir darbe tokį asmenį, tikėtina, siekti tikslų skatins ne vien tik darbo užmokestis ar premijos.
Dažnai jauni žmonės savanoriavimą derina su mokslais ar studijomis, todėl darbdaviui įrašas apie savanorišką veiklą gyvenimo aprašyme taip pat gali duoti užuominų apie kandidato gebėjimą planuoti laiką, nusistatyti prioritetus.
Taigi neturėti apmokamo darbo patirties, tačiau būti įsitraukus į savanorišką veiklą – kur kas geresnė startinė pozicija darbinantis nei vien tik rėmimasis aukštųjų mokyklų ar įvairių mokymų diplomais.
Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tokių pat pranašumų pretenduojant į vieną ar kitą poziciją savanoriška veikla gali suteikti ir turintiems daugybę metų darbo patirties. Pardavimų vadovas ar informacinių sistemų administratorius, netgi generalinis įmonės vadovas sėkmingai kaupiamą profesinę patirtį gali papildyti jam artima savanoriška veikla.
Tokių atvejų, kai net aukščiausio lygmens vadovai skiria dalį savo laiko ir energijos jiems rūpinčiai socialinei veiklai ir projektams, žinoma, pasitaiko ir Lietuvoje, tačiau vis tik jais pasidžiaugti tenka turbūt rečiau negu norėtųsi.
Sąlygas savanoriauti sukurianti įmonė – socialiai atsakingas darbdavys
Dažnai girdimas argumentas, kad savanoriškai veiklai darbą turintiems žmonėms trūkta laiko ir tai, žinoma, daugeliu atvejų būna tiesa. Šiuo požiūriu didesnės iniciatyvos galėtų imtis darbdaviai ir suteikti galimybes savo darbuotojams savanoriauti ar netgi paskatinti juos tai daryti.
Priemonių tam tikrai yra. Savanoriavimo tradicija bendrovėse galėtų būti ugdoma per įmonės vertybes ir organizacinę kultūrą, o visam kolektyvui pavyzdį rodyti aukščiausio lygmens vadovai. Suprantama, esminis savanoriškos veiklos principas yra laisva ją pasirenkančiojo valia, todėl savanorystei turėtų būti sudaromos sąlygos, bet ne spaudimas į ją įsitraukti.
Gera pradžia galėtų būti skyrimas bent vienos dienos per pusę metų ar ketvirtį kiekvieno darbuotojo savanoriškai veiklai, panašiai kaip laisvą dieną dalis įmonių savo darbuotojams suteikia pabūti su šeimomis. Kompanijos taip pat galėtų remti įvairias ne pelno siekiančias ar labdaros organizacijas ir institucijas ne tik pinigais ar reikiamais daiktais, įranga, bet ir savo darbuotojų laiku, įgūdžiais bei žiniomis. Dažnai būtent tam tikrus darbus nuveikti galinčių žmonių tokioms organizacijoms trūksta labiausiai.
Savanoriškos veiklos tradicijų kūrimas įmonėje, didelės dalies jos darbuotojų įsitraukimas į įvairią socialinę veiklą, leistų demonstruoti tikrą ir nesuvaidintą tokios bendrovės socialinę atsakomybę.
Ir nors savanoriška veikla pirmiausiai siekiama padėti ir prisidėti prie visuomenei naudingų iniciatyvų, tačiau paplitusi savanoriavimo dvasia tarp organizacijos darbuotojų galiausiai būtų naudinga ir pačiai įmonei. Be abejo, labai svarbu, kad darbuotojų savanorystė netaptų paprasčiausiai parodomąja veikla, kai nematoma nei tikros jos prasmės, nei siekiama realios naudos visuomenei.
Savanoriškos veiklos ugdymas – ir valstybės interesas
Patirties ir tradicijų skatinant savanorišką veiklą trūksta ne tik įmonėse, bet ir šalyje apskritai. Raginant žmones labiau įsitraukti norėtųsi daugiau iniciatyvos iš valstybės, o taip pat ir iš pačių organizacijų, kurioms savanoriai reikalingi.
Puikus institucijos ir bendruomenės, kurioje savanoriškos veiklos modelis labai paplitęs ir puikiai veikia, pavyzdys yra universitetas. Universitetų pavyzdžiu galėtų pasekti ir kitos institucijos, pamėginti sutelkti vietos bendruomenes, parodyti žmonėms, jų indėlio reikšmę ir naudą.
Kuriant savanoriavimo tradicijas tiek darbovietėse, tiek įvairiose bendruomenėse dar tikrai yra kur padirbėti, tačiau įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir profesijų žmonių, norinčių panaudoti savo gebėjimus ir laiką visuomenei naudingai veiklai be jokio atlygio atsiranda vis daugiau.
Tik galbūt jie ne visuomet yra matomi, o kad ir mažus, bet reikšmingus darbus daro tyliai, nesiskelbdami apie tai visiems aplinkui. Norisi tikėti, kad tokių žmonių tik daugės, o savanoriškos veiklos prasmę atras vis didesnė dalis visuomenės, ją labiau vertinti ir skatinti pradės darbdaviai.