Pasaulyje trūksta gėlo vandens

Pastaraisiais metais gėlo vandens paklausa pasaulyje viršija pasiūlą ir ši tendencija, tikėtina, išliks ateityje. Vandens trūksta vienam iš šešių planetos gyventojų. Jungtinės Tautos pernai paskelbė atlikto tyrimo ataskaitą, kurioje rašoma, kad iki 2025-ųjų daugiau nei pusei planetos gyventojų pritrūks gėlo vandens, o 2050-aisiais ši problema kils jau trims ketvirtadaliams Žemės gyventojų.
Apsilankiusieji Indijoje patyrė, kad geriamojo vandens tiekimas didžiuosiuose miestuose yra ribojamas.

Sakoma, kad dideli vandens kiekiai tenka žemės ūkiui. Šiam reikalui valstybė skiria milžiniškas dotacijas, nes, sumažėjus derliui, šalyje kiltų neramumai. Kitos išeities Indija neturi, tačiau ji pateko į aklavietę.


Kinai nori Baikalo

Kinai vis dažniau prisimena laikus, kai jiems priklausė net apie 20 proc. pasaulio gėlo vandens atsargų turintis Baikalo ežeras. Kinams pikta, nes šio ežero turtai beveik nenaudojami, o šiaurinėje Kinijos dalyje žemės ūkiui labai stinga vandens, Gobio dykuma plečiasi ir grėsmingai artėja prie Pekino.

Iš Himalajų ledynų ištekanti didžioji Kinijos Geltonoji upė gali greitai išsekti. Apskaičiuota, jei pasaulio klimatas toliau šils tokiu tempu kaip iki šiol, tai 2030-aisiais liks tik penktadalis Himalajų ledyno ploto.

Vandens mažėja ir dėl stipriai augančio vartojimo, kuris, tikėtina, augs ir toliau, nes Kinija šiuo metu, remiantis Jungtinių Tautų organizacijos duomenimis, priskiriama prie mažiausiai vandens žmogui vartojančių šalių. Kitokia padėtis Lietuvoje.

Neišnaudojame net dešimtadalio galimybių

Lietuvoje visas geriamasis vanduo gyventojams tiekiamas tik iš giluminių gręžinių. Tuo negalėtų pasigirti nė viena kita ES o gal net ir pasaulio, valstybė. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai ir milijoninė Ryga naudoja sąlyginai nešvarų paviršinį vandenį. Tuo tarpu lietuviai gėlą vandenį naudoja net techniniams reikalams. Tiesa, pastaraisiais metais, kai vanduo pabrango, pramonė pradėjo diegti vandens apytakos sistemas.

Požeminį gėlą vandenį galėtume pavadinti labai dinamiška specifine iškasena, nes jis, pasak Lietuvos geologijos tarnybos Regioninio požeminio vandens išteklių įvertinimo poskyrio vedėjo Petro Gedžiūno, nuolat ir labai greitai pasipildo atsargas.

„Milžiniškas požeminio vandens atsargas galėsime naudoti labai ilgai. Iš Baltijos artezinio baseino per parą galima išgauti apie 7 mln. kub. m gėlo vandens. Lietuvai tenka didžiausia šio baseino dalis – 3,2 mln. kub. m per parą. Daug ar mažai? Pastaraisiais metais Lietuvoje išgaunama ir suvartojama tik po 318 tūkst. kub. m per parą. Daugiau nereikia“, – tikina P.Gedžiūnas.

Prieš 20 metų vienas gyventojas Lietuvoje per parą vidutiniškai suvartodavo net apie 250 litrų vandens, o pastaraisiais metais – tik apie 82 litrus. Taigi neišnaudojame net 10 proc. turimų galimybių.

Gręžiniai kainuoja nepigiai

Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 30 tūkst. gręžinių. Jų savininkai – savivaldybės arba akcinės bendrovės. Pastaraisiais metais kasmet išgręžiama iki 1000 gręžinių. Tiesa, daugelis gręžinių yra seklūs. Pavyzdžiui, Kaune gręžinių gylis tesiekia 25–30 m, Šiauliuose – 200–230 m, o Klaipėdoje ar Šilutėje gręžiniai dar gilesni.

Pastaraisiais metais dažniau naudojami mažiau elektros energijos sunaudojantys naujausi giluminiai siurbliai. Pasak UAB „Kauno vandenys“ generalinio direktoriaus Viliaus Buroko, elektros energija išgaunant vandenį sudaro apie 10 proc. savikainos, taigi brangstant elektros energijai ateityje brangs ir išgaunamas gėlas vanduo.

Be to, nepigiai kainuoja ir gręžimo darbai. Gręžinius reikia atnaujinti arba gręžti naujus. Pasak P.Gedžiūno, šiuo metu įrengti metrą gręžinio vidutiniškai kainuoja apie 150 Lt, tačiau atskirais atvejais, kai gręžiniai yra labai gilūs, o uolienos kietos, darbų kaina gali išaugti net iki 10 kartų.

Galimybė rinktis

Ar Lietuva ateityje galės uždirbti eksportuodama gėlą požeminį vandenį? Daugelis verslininkų neatmeta tokių galimybių, tačiau šiuo metu jų galvos pramuštos sprendžiant dabartines krizės problemas. Jie laukia tikslesnių skaičiavimų ir mokslininkų prognozių apie investavimo laiką. Jeigu šią idėją pavyktų įgyvendinti, Lietuva per metus galėtų uždirbti milijardus eurų.

Tačiau yra ir abejojančių svaiginančiomis galimybėmis. Prie jų galėtume priskirti UAB „Kauno vandenys“ generalinį direktorių.

„Manau, mokslininkai dirba kita linkme ir jie suras būdų, kaip geriamąjį vandenį pagaminti net iš jūros vandens. Kai kur šis metodas jau taikomas, pavyzdžiui, turizmui pritaikytose vandenynų salose“, – sako V.Burokas.

O gal V.Burokas jau dabar baiminasi ateityje galimos konkurencijos?

Pasistengę galėtume rasti ir daugiau jau kartą panaudoto ar net iš nuotekų paimto vandens perdirbimo galimybių. Juk tokiomis technologijomis naudojasi kosmonautai bei dykumose užduotis atliekantys specialiųjų dalinių kariai. Tačiau visi šie būdai taikomi tik išskirtiniais atvejais, nes jie labai brangūs ir, labai tikėtina, niekada neatpigs tiek, kad žmonės pasirinktų perdirbtą nuotekų, o ne gėlą vandenį iš požeminių baseinų.

Atsargomis turime pasinaudoti

Rimvydas Jasinavičius, Mykolo Romerio universiteto profesorius:

Požeminės gėlo vandens atsargos yra labai didelė vertybė, ir jomis vienareikšmiškai mes turime pasinaudoti. Tai – perspektyvu. Pagal prognozes geriamojo vandens atsargos pasaulyje mažėja ir jo paklausa ateityje labai išaugs. Jau dabar reikia galvoti apie ateitį, imtis rinkodaros, sukurti prekės ženklą, pavyzdžiui, pavadinti jį „Lietuvos vanduo“, pristatyti jį pasauliui ir populiarinti, aiškinti, kaip jis išgaunamas ir kad tai tikrai kokybiškas vanduo. Kita vertus, reikia numatyti, kur jį galėtume eksportuoti ir kiek tai kainuotų, kokia bus to vandens gavybos ir pristatymo vartotojams savikaina. Tai daryti reikia jau dabar.

Gėlas vanduo – lietuviška nafta

Eugenijus Maldeikis, Europos Parlamento narys:

Man dažnai tenka lankytis pietinėse Europos šalyse, todėl galiu pateikti ne teorinius svarstymus, bet realaus gyvenimo teikiamus reikalavimus. Jau dabar akivaizdu, jog keičiantis klimatui ne tik pietinės ES valstybės, bet ir Izraelis bei kai kurios Azijos ir Afrikos šalys ateityje pritrūks kokybiško geriamojo vandens. Apie šią problemą kalba ne tik ekonomistai, bet ir politikai. Manoma, kad pritrūkus gėlo vandens gali kilti net karinio pobūdžio konfliktai. Lietuvos teritorijos gelmėse yra labai daug geros kokybės gėlo geriamojo vandens, ir tuo mes turime pasinaudoti. Ateityje gėlas vanduo bus taip pat vertinamas, kaip dabar vertinama nafta. Lietuva turi galimybių uždirbti milijardus.