Barzdos mokestis
Petras I-asis labai nemėgo barzdų, ir būtent todėl, manoma, 1698 metais jis įvedė barzdos mokestį. Iki tol daugybę šimtmečių vyrai Rusijoje nešiojo ilgas barzdas, bet jaunasis caras manė, kad švariai nuskusti veidai atrodo labiau vakarietiškai ir šiuolaikiškai. Tiems, kurie paklodavo 100 rublių metinį barzdos mokestį, buvo įteikiamas specialus šį apmokėjimą įrodantis medalis su užrašu „Barzda yra bereikalinga našta“. Išvengti šio mokesčio buvo lengva – tereikėdavo nusiskusti barzdą.
Internete pasirodę tvirtinimai, kad barzdos mokestį buvo įvedęs Henrikas VIII-asis dar 1535 metais, o vėliau ir jo dukra Elžbieta I-oji, ko gero nėra teisingi, nes nėra juos pagrindžiančių dokumentų, sako barzdų istorikas dr. Alunas Withey. Tačiau dr. A. Withey rado įrodymų, kad oficialus asmuo Naujajame Džersyje 1910 metais bandė įvesti mokestį už „veido augmeniją“. Jis siūlė įvesti papildomą 20 proc. mokestį vyrams su rudomis barzdomis. Laimei, šis įstatymas nebuvo priimtas.
Taip pat tarp keistų mokesčių buvo, pvz., skrybėlių apmokestinimas, kurį Britanijos Parlamentas įvedė 1784 metais ir kurio visi stengėsi išvengti nepaisant to, kad už jo vengimą buvo baudžiama mirtimi.
Skrybėlių siuvėjai, kurie privalėjo išsipirkti licenciją, tiesiog ėmė vadinti savo gaminius „galvos apdangalais“. O praėjus 12 metų įvestas perukų pudros mokestis padėjo išgyvendinti perukų nešiojimo madą.
Desperatiškai siekdamas gauti pinigų karui su prancūzais, ministras pirmininkas Williamas Pittas jaunesnysis taip pat išbandė įvairiausius mokesčius – pavyzdžiui, apmokestino muilą, laikrodžius, šunis, žirgus, žvakes ir moteris tarnaites.
„Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui“, – patarė Jėzus savo pasekėjams, kaip rašoma Biblijoje. Tačiau kai kurie turtingi Romos imperijos piliečiai manė, kad jau geriau užkasti savo pinigus, brangenybes ir kitus brangius daiktus, nei mokėti mokesčius. Tik svarbu nepamiršti, kur juos užkasei. Džersyje (kurį, ironiška, šiais laikais daug kas traktuoja kaip mokesčių rojų) buvo rastas lobis – 70 tūkst. geležies amžiaus monetų. Manoma, kad monetos buvo paslėptos nuo romėnų mokesčių rinkėjų.
Langų mokestis
Turtingi žmonės turi didesnius namus, kuriuose daugiau langų – tokia teorija vadovautasi, 1696 metais įvedus langų mokestį. Mokesčių rinkėjui tereikėdavo suskaičiuoti langus. Tačiau apmokestintieji siekdami išvengti langų mokesčio langus užsimūrydavo. Tokių anais laikais užmūrytų langų dar ir dabar galima išvysti ant senų pastatų.
Užsimūryti langus netgi tapo madinga – žmonės stengdavosi neatsilikti nuo kaimynų, kurie tokiu būdu vengdavo mokesčių.
Plytos ir stogai
Mokesčiai anais laikais apibrėžė ne tik pastatų eksterjerą, bet ir interjerą. Aštuoniolikto amžiaus Britanijoje žmonės išsisukdavo nuo mokesčio už tapetus – kurie tuo metu buvo mados viršūnė – išklijuodami sienas paprastu popieriumi ir jį išpiešdami.
O įvedus mokestį už plytas, statybininkai ėmė jas naudoti vis didesnes ir didesnes, kol galiausiai vyriausybė įvedė nurodymą dėl maksimalaus leidžiamo plytų dydžio.
Prancūzijoje namai su žemais mansardiniais stogais saugojo jų gyventojus ne tik nuo stichijų, bet ir nuo mokesčių. Nekilnojamojo turto savininkai buvo apmokestinami pagal aukštų, esančių žemiau stogo linijos, skaičių. Įrengus mansardinį stogą, viršutinis aukštas buvo praktiškai neapmokestinamas.
Taip pat egzistuoja teorijos, kad siauri namai, kurių daug Naujajame Orleane (JAV) buvo taip statomi todėl, kad mokesčiai buvo apskaičiuojami pagal namo priekinio fasado dydį.
Žaidimai su ugnimi
1662 metais Anglijoje ir Velse buvo įvestas židinio mokestis, vadovaujantis prielaida, kad lengviau suskaičiuoti kiek ugniakurų yra namuose, nei kiek jame gyvena žmonių. Surinkti pinigai keliavo tiesiai į privatų naujai atkurto monarcho karaliaus Karolio II iždą, ir tai kėlė gyventojų nepasitenkinimą. Kai kurie gyventojai, siekdami išsisukti nuo šio mokesčio, užmūrydavo kaminus arba apskritai juos nugriaudavo – gan rizikingas mokesčių vengimo planas. Kalbėta, kad viena kepėja užkimšo savo kaminą ir pramušė ertmę į kaimynų kaminą, dėl to kilo gaisras, nusinešęs keturių žmonių gyvybes. Dėl šio nepopuliaraus mokesčio Didžiojo Londono gaisro metu buvo sudegintas naujai įsteigtas Ugniakurų biuras, tačiau pats mokestis buvo panaikintas tik po 27 metų.
Pikų tūzas
XVII amžiuje karaliui Jokūbui I-ajam šovė mintis apmokestinti kortas, kurios, kaip buvo manoma, propagavo ydingą elgesį, nes skatino azartinius lošimus. Tad buvo įvestas savotiškas nuodėmės mokestis. Sumokėjus šį mokestį, ant pikų tūzo buvo uždedamas oficialus antspaudas.
Vienas apsukrus kortų gamintojas, Johnas Blacklinas, sugalvojo paprasčiausiai apsieiti be pikų tūzo kortų kaladėje. Pikų tūzai buvo pardavinėjami atskirai. Deja, teisėjų ši gudrybė neapgavo. Įrašuose užfiksuota, kad 1805 metais už šį savo nusikaltimą jis buvo nuteistas myriop – tai buvo pamoka potencialiems mokesčių vengėjams.
Aukščiau įstatymo
Amblsaide, Anglijoje esantis Tilto namas, stūksantis „labiau virš upės nei ant žemės“, manoma, buvo pastatytas ant tilto per upę siekiant išvengti žemės mokesčio. Mintis buvo gudri, bet ant tilto pastatytame name tebuvo du kambariai, kuriame teko kažkaip susitalpinti šeimai su šešiais vaikais. Dabar šis namas yra labai mėgstamas ir fotografuojamas turistų.
O keliautojai visame pasaulyje jau nuo seno vengdavo tiltų, už kurių perėjimą reikėjo mokėti mokestį – siekdami sutaupyti, jie eidavo ilgesniais aplinkiniais keliais.
Arbata ir sausainiai
Britai nuo seno žinomi kaip arbatos mėgėjai, tad 1689 metais politikai nusprendė susirinkti pinigų gerokai apmokestindami arbatžoles. Šiam mokesčiui pasiekus piką, mokesčiai sudarė 119 proc. arbatos vertės. Kaip nenumatyta tokio apmokestinimo pasekmė išpopuliarėjo arbatos kontrabanda – ją nelegaliai gabendavo itin prastos reputacijos nusikaltėliai. Taip pat klestėjo padirbtos arbatos rinka. Siekiant išgauti tikros arbatos spalvą, į mišinius buvo pridedama avių mėšlo ar net nuodingo vario karbonato.
Šių dienų Britanijoje sausainiai ir pyragaičiai laikomi „būtinybe“, todėl nėra apmokestinami. O štai šokoladu aplieti sausainiai vertinami kaip prabangos prekė, todėl už juos reikia mokėti visą PVM.
Prekės ženklas „McVities“ sėkmingi įrodė, kad „Jaffa Cakes“ sausainiai iš tiesų yra pyragaičiai, o ne šokoladu aplieti sausainiai, todėl už juos PVM mokėti nereikia.
Panašus ekscentriškas PVM reikalavimas taikomas ir imbierinių žmogeliukų sausainiams. PVM netaikomas, jei žmogeliukas teturi dvi šokoladines akis, bet jei šokoladinių detalių daugiau (pvz., šokoladinės sagos ar diržas) – PVM reikia mokėti. Tad daug pigiau pirkti imbierinius sausainius be šokolado.