Kadangi dabartinės krizės šaknų tenka ieškoti vartojimą į priekį negailestingai vijusioje finansų sistemoje, šiandien – apie pinigus. Arba – kai kurių Europos šalių finansinių sistemų status quo rūsčios šiandienos sąlygomis.
Pirmoji pusė – straipsnis „Vokiškos pamokos“ iš „The Financial Times“
„Ponas Peeras Steinbruecas santūrumu nepasižymi. Šiais metais Vokietijos finansų ministras yra kalbėjęs apie „rimbą Šveicarijos mokesčių sistemai“ ir pranašavo Amerikos kaip finansinės didžiosios valstybės pabaigą. Gruodžio pradžioje jis pasisakė prieš finansinį stimuliavimą, dėl to užsipuolė Didžiosios Britanijos Vyriausybę, pavadindamas jos elgesį „buku“. Vokiečių finansų ministro įniršis suprantamas, bet ne vietoje.
2005 m. ponas P. Steinbruecas, atstovaujantis socialdemokratų partijai, buvo paskirtas finansų ministru krikščionių demokratų suformuotoje koalicinėje Vyriausybėje. Tuo metu Vokietijos biudžeto deficitas siekė 3 proc. Vykdydamas griežtą pinigų politiką, jis atkūrė finansų sistemos pusiausvyrą ir 2007 m. pasiekė nedidelį perteklių. Be abejo, ponui P. Steinbruecui nerimą kelia raginimai finansiškai stimuliuoti ekonomiką, nes tai Vokietiją grąžintų į įsiskolinimo laikus.
Labiausiai nervina tai, kad garsiausiai apie finansinį skatinimą kalba britų ministras pirmininkas Gordonas Brownas. Būdamas valstybės iždo kancleriu ponas G. Brownas mėgo Europos kolegoms skaityti paskaitas apie tai, kodėl jie privalą sekti jo pavyzdžiu. Jis nenustojo to daryti net tada, kai jo paveldėtas Didžiosios Britanijos biudžeto perteklius virto struktūriniu deficitu.
Ponas P. Steinbruecas teisus ta prasme, kad visi stimuliuojančio paketo variantai labai nepatikimi. Jis teisus taip pat dėl to, kad britų pasirinktas kelias, laikinas pridėtinės vertės mokesčio sumažinimas, vargu ar paskatins vartotojus nerūpestingai leisti pinigus, užuot juos taupius.
Bet duodamas interviu žurnalui „Newsweek“ Vokietijos finansų ministras su nepasitenkinimu pareiškė, kad tie, kurie verčia Vokietiją pradėti skatinti vartojimą, nori priversti ją mokėti už Europos ekonomikos atsigavimą. Šia prasme ponas P. Steinbruecas visiškai neteisus.
Vokietija yra didžiausia pasaulio eksportuotoja. Manoma, kad šiemet jos einamosios sąskaitos perteklius sieks 7,3 proc. bendrojo vidaus produkto. Vokietija iki šiol buvo ta galinga prekių ir paslaugų siūlytoja, tenkinanti paklausą įvairiausiose pasaulio vietose, pirmiausia, Europos šalyse. Vokiškas skrupulingumas laikėsi dėl kaimynų išlaidavimo.
Vis dėlto kai valstybes vartotojas ištinka krizė, paklausa ima mažėti. Kaip ir kitoms šalims gamintojoms, Vokietijai reikia pradėti išlaidauti. Priešingu atveju padariniai gali būti liūdni. Miuncheno tyrimų institutas „Ifo“ pranašauja giliausią recesiją per visą Vokietijos Federacinės Respublikos istoriją.
Pono P. Steinbrueco konservatizmas turi tam tikrą politinę potekstę – prieš kitais metais numatytus rinkimus niekas nenori atrodyti kaip išlaidautojas. Vis dėlto Vyriausybė privalo veikti, nepaisydama politinių realijų. Ilgalaikėje perspektyvoje europiečiams galbūt vertėtų pasimokyti iš vokiečių taupumo, bet būtent dabar Vokietija turėtų demonstruoti didesnį solidarumą“.
Antroji pusė – straipsnis „Švedų pinigų politikos diktatūra Latvijoje“ iš „Neatkarigas Rita Avize“
„Kas pasaulyje nukentės labiausiai, jei Latvijos ekonomika ir valstybės biudžetas patirs visišką žlugimą, jeigu valstybė pasiskelbs esanti nemoki ir pasistengs patogiai įsitaisyti ant Europos sprando? Be abejo, tie vietos gyventojai, kurie dėl įvairių priežasčių nepanorės palikti šios šalies, o tarptautinei bendruomenei jie nelabai rūpės. Tegul renka grybus ir džiovina džiūvėsius. Tačiau jei Latvijos ekonomika žlugs, didžiausių nuostolių patirs Švedijos pensijų fondai. Bus prarastos švedų pensijos, taigi nukentės ir Švedijos valstybė. Į Latvijos ekonomiką investuota labai daug Švedijos pinigų, būtent šios šalies pensijų fondai prisidėjo prie to, kad Latvijoje būtų išpūstas finansinis burbulas. Būtent dėl švedų kilmės bankų kreditų politikos finansinis burbulas Latvijoje išsipūtė taip neregėtai, kad ėmė neatlaikyti savo paties svorio.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Švedijos bankai Baltijos šalių bankų sektorių išpūtė ne tam, kad jis sprogtų ir visus paskandintų. Tikslas buvo kitas. Tikėtasi šiuos peraugintus bankų aktyvus kaip didelę investiciją parduoti Vokietijos bankų gigantams. Vokietija istoriškai jaučia nostalgiją Baltijos šalims, ir švedų bankų savininkai neslėpė, kad į Latviją, kaip ir į visą Baltijos regioną, jie atėjo trumpam laikui.
Vis dėlto pasaulinis žlugimas šiuos planus suardė. Dabar visos finansinės problemos gulė ant Švedijos Vyriausybės pečių gerokai ilgesniam laikui nei iš pradžių tikėtasi. Švedų bankų spekuliacijos gali tapti Švedijos vidaus politikos problema. Net pagal skirtingus skaičiavimus Švedijos, o menkesniais mastais ir Suomijos bei Danijos, nuostoliai Latvijos biudžeto ir ūkio žlugimo atveju siektų maždaug 15 mlrd. eurų.
Latvijos politiniams juokdariams gerai tada, kai nieko nereikia daryti, bet Švedijos Vyriausybės pozicija nėra tokia lengvabūdiška. Matematika negailestinga: gavus pasiskolinti porą milijardų eurų, galima išvengti nuostolių, vertintinų keliolika milijardų.
Vis dėlto kaip atrodys, jei Švedijos Vyriausybė lieps Latvijos politinei klasei sutvarkyti šalies finansus ir liautis pervesti pinigus korumpuotiems politiniams projektams? Juk tai gali sužlugdyti Latvijos kaip nepriklausomos valstybės iliuziją. Tai atrodytų kaip Švedijos pinigų politikos diktatūra formaliai nepriklausomoje valstybėje. Kaip tam tikra finansinė okupacija.
Taigi siekiant priversti latvių politikus elgtis tinkamai, buvo pasitelktas Tarptautinis valiutos fondas (TVF), galintis skelbti ultimatumus ir kelti reikalavimus, taip pat pajėgus pasiekti, kad Vyriausybė laikytųsi įsipareigojimų. TVF pinigai (iš tiesų tai per Fondą perleisti Švedijos Vyriausybės pinigai) bus ne iškart pervesti, o dalijami nedidelėmis porcijomis prieš kiekvieną pervedimą įsitikinant, kad šiame etape numatyti darbai atlikti, pažadai ištesėti ir pinigai panaudoti tam, dėl ko iš anksto susitarta.
Tačiau Švedijos Vyriausybei nerūpi Latvijos gyventojų gerovė. Švedijai tik svarbu, kad Latvija turėtų finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus, kad valstybė nebankrutuotų. Latvių verslininkai nesupranta, kodėl mokesčių didinimas ir išlaidų mažinimas vadinamas Latvijos ūkio stabilizavimo ir augimo atgaivinimo programa. Tai Švedijos indėlių gelbėjimo planas, kuris stabdys Latvijos verslo vystymąsi. Latvijos Seimas jį patvirtino, pripažindamas, kad Švedijos pinigų politika jau įvesta Latvijoje.
Šiuo metu jaunų aktyvistų grupė pradėjo internete rinkti parašus, kviesdama Švediją okupuoti Latviją. Deja, jauni žmonės pavėlavo – finansiškai tai jau padaryta“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).