Lietuvoje vis dar priimta manyti, kad jei turi pinigų, tai susiję su kuo nors nešvariu. Keliolika metų banke praleidusi Odeta Bložienė žurnale „Investuok“ teigia, kad turi pasikeisti karta, kad žmonės suvoktų, jog pinigų gali uždirbti iš savo pastangų, proto, iš savo prisiimamos rizikos, iš gebėjimo nepasisekus atsikelti ir daryti iš naujo.
Vietoj dėžės aukštakulnių – pora sportbačių
– Ar pati turite piniginę ir kas šiandien joje?
– Nebeturiu, nes perėjau į visišką elektronizaciją. Neturiu ir banko kortelių, nes tiek asmenines, tiek verslo esu susivedusi į telefoną. Bet jei kartais prireikia grynųjų, būna, kad susiduriu su problema, nes negaliu rasti bankomato, kuris priimtų bekontaktę kortelę.
– Bet ar žinote, kiek turite pinigų? Ar su jais visuomet elgiatės pagal teorines taisykles, kurias profesionaliai išmanote, – juk buvote „Swedbank“ asmeninių finansų instituto vadovė, o ir žurnale „Investuok“ mokėte kitus kaip elgtis su pinigais?
– Nevedu kiekvieno mėnesio biudžeto, bet pinigus esu suskirsčiusi, žinau, kiek galiu kam išleisti. Dalis išlaidų, pavyzdžiui, paskolos, įmokos už vaikų mokyklą, fiksuotos. Maistui kiekvieną mėnesį taip pat išleidžiame panašiai tiek pat, nes jį užsakinėju internetu, o krepšelis atrodo vienodai. Žinau, kiek išleidžiu sportui.
Kiekvienam labai svarbu susidaryti pirminį biudžetą, kai neturi nuovokos apie pajamas ir išlaidas, įsivertinti, kiek turi atsidėti santaupoms, kiek kitiems būtiniems dalykams apmokėti ir kiek lieka pramogoms. Kai jau turi įdirbį, tada žinai, kiek gali išleisti.
– Negi nebūna, kad pamatote kokį daiktą ir sakote – noriu?
– Negaliu pakęsti vaikščiojimo po parduotuves. Man maloniau nueiti į mišką, pagrybauti. Viską perku internetu, bet ir tam reikia skirti laiko, be to, tai mane labai vargina.
– Ir taip buvo visada?
– Buvo kitoks etapas. Kai nuvažiuodavau pas seserį Beatą į Londoną, ten – išpardavimai, mums tada dar nauja ir įdomu, arba po svečiavimosi JAV grįžau su pilnais lagaminais drapanų ir batų, kuriuos lig šiol dėviu ir aviu. Kai atsikrausčiau pas vyrą, jis juokėsi svarstęs, ar nesu aštuonkojis. Ir dabar tie aukštakulniai sudėti į dėžes, mada apsisuka, ir juos suaviu. Padeda ir tai, kad su Beata dalinamės rūbais. Tad, jei ko reikia, galiu įlįsti į jos spintą.
Bet anuomet buvau viena, galėjau visas pajamas leisti tik savo poreikiams, pramogoms. Prioritetai keičiasi bėgant laikui, kai atsiranda vaikų, sustiprėja tavo paties vertė, suvoki, ko nori ir ko sieki. Kai susidėlioji prioritetus, palaipsniui susiformuoja sveikas balansas tarp pasilepinimo ir santaupų, investicijų į ateitį. Tad buvo aukštakulnių ir suknelių, o dabar gyvenu džinsų ir sportbačių etapą. Vienus sportbačius aviu visą sezoną ir suaviu iki skylių.
– Negi neturite silpnybių, kur neturite žodžio „stop“? Kaip ten su motociklu ar sportu?
– Tikrai daugiau nei standartinis Lietuvos gyventojas išleidžiu sportui, bet ne aprangai ar daiktams, o treniruotėms. Vaikštau į sporto klubą, penkis kartus per savaitę treniruojuosi su asmeniniu treneriu, lankausi pas kineziterapeutę. Ir tam skirtų pinigų man negaila, nes tai traktuoju kaip investiciją į gerą sveikatą ir ligų prevenciją.
Vaikai turi banko korteles
– Vadinasi, galite būti pavyzdys savo vaikams, kaip atskirti, kur išlaidos, o kur investicijos? Beje, kaip tai atskirti?
– Tai, kad mano vaikai mokosi privačioje mokykloje, manau, yra investicija į gerą išsilavinimą, gerą ugdymą. Tai labai svarbu, ir tam pinigų negaila. Bet nemanau, kad yra reikalo pirkti daug daiktų ir rūbų. Mokyklai uniformas užsakau internetu, o kiti drabužiai maniškiams atkeliauja iš sesers Beatos vaikų. Būna, kad maisto parduotuvėje vaikai užsimano visų saldumynų, bet tada susitariame, kad perkame vieną, ir jie renkasi – ledus ar gėrimą.
Arba sako, kad ko nors reikia, nes visi tokius turi, pavyzdžiui, „Apple“ kompiuterio. Sūnus gavo savo pirmą mobilųjį telefoną, „Samsung“, tačiau prašo „iPhone“, kokius turi kiti. Bet, sakau, pirma išmok elgtis su šituo, o paskui nupirksiu kitą. Šiemet pirmą kartą duktė pasakė: „Mama, man reikia naujos kuprinės, nes visi klasiokai atėjo su naujom.“ Sakau, einam pažiūrėti į spintą – ten yra ir mano sporto, ir banko, ir Beatos vaikų atiduotos kuprinės, tad rinkis, kuri bus tavo nauja kuprinė.
Mano vaikai eina į mokyklą su dviejų trijų vaikų nešiotomis kuprinėmis, ir dėl to karūna jiems nuo galvų nenukrito. Man atrodo, labai svarbu ugdyti vaikams suvokimą, kad ne į daiktus, ne į skudurus reikia investuoti, o į mokslą, patirtis, pomėgius. Ir vaikai tada neprašo tiek naujų daiktų.
– Pasakojote, kad prieš mokslo metus vaikams padrožėte senus pieštukus. Kaip sugebėti likti taupiam, kai gali sau leisti tokiu nebūti?
– Aplink mus yra daiktų perteklius, tad kodėl nepanaudojus turimo, užuot pirkus naują. Mano gyvenime pasikeitė vertybės – mano tikslas neapsikrauti begalybe daiktų, sumažinti jų kiekį namuose. Ir čia ne taupumas, o požiūris: kam pirkti, jei turi tą patį daiktą. Naujų daiktų pirkimas žmogui vertės neprideda, nuo to netampi geresnis.
– Nuo kada jūsų vaikai turi banko korteles? Ar labai kontroliuojate, kam jie leidžia gautus pinigus?
– Nidai dabar devyneri, Antanui septyneri, abudu banko korteles turi nuo septynerių, kai bankas jas išduoda. Duodu sumą savaitei, jie žino, kiek reikės pietums, kiek gali išleisti kam kitam. Stebiu, kur jie leidžia pinigus. Kartais juos naudoja be saiko, bet leidžiu jiems tai daryti.
Štai Nida labai norėjo motociklo pamokų. Gimtadienio proga iš senelių gavo grynųjų, ir jai labai knietėjo juos išleisti. Bet primindavau: jei nori motociklo pamokų, tai kainuos 120 eurų, bet jei išleisi turimus pinigus, mes nepridėsime. Tai reikia nuolat kartoti, nes nusiperka kokį nereikalingą plastiko gabalą, kuris tuoj pat sulūžta. Bet, kad ir kiek teoriškai sakytume, žmogus informaciją įsisavina per patirtį. Mes, suaugusieji, stokojame laiko ir kantrybės su vaikais kalbėtis apie pinigus, bet reikia suprasti, kad tos patirtys padės formuotis geriems įpročiams.
Vaikams leidžiu naudoti ir korteles, ir grynuosius, kad jie pajustų skirtumus. Pavyzdžiui, Antanui patinka skaičiuoti monetas. Kuo anksčiau pradėsime vaiką mokyti naudotis pinigais, tuo geriau, nors ir žinome, kad bus ir pamestų grynųjų ar kortelių, ir nusipirktų nereikalingų daiktų.
– Na ir dar keli konkretūs, žurnalo „Investuok“ skaitytojų taip mėgiami klausimai apie vaikus: kiek duodate kišenpinigių, nuo ko tai priklauso? Kokie šeimoje piniginiai santykiai – ar vaikams mokate už kambario susitvarkymą, kitus darbus, kaip daroma kai kuriose šeimose?
– Pervedu pinigus už pietus ir kiekvienai dienai dar po eurą. Nida maisto atžvilgiu taupi: pernai nutarė, kad per brangu mokėti mokykloje už pietus, ir paprašė įdėti iš namų, o mokykloje pietus pasišildo. Parodė, kad turi valios taip taupyti. Laikomės taisyklės, kad pinigai, kurių vaikai neišleidžia pietums, lieka jų kortelėje, ir juos gali išleisti savo laisvalaikiui.
Norėjau paskatinti Nidą, kad ji daugiau skaitytų, bet prizas buvo ne piniginis – ji norėjo nusidažyti plaukus rožine spalva. Tad per kelis mėnesius perskaitė septynias „Hario Poterio“ knygas. Dabar noriu, kad ji daugiau skaitytų angliškai, tad sutarėme dėl piniginio prizo. Ilgainiui gal tokią motyvacijos priemonę pradėsiu taikyti ir kitur, gal ir už kambario susitvarkymą. Bet pas mus vaikams atsakomybės paskirstytos, pavyzdžiui, vienas iškrauna indaplovę, kitas padengia stalą vakarienei. Už tai nemoku ir tikiuosi, kad to neprireiks. Kai vaikai jau supranta, kad už pinigus galima gauti naudą, patirti kokius nors malonumus, manau, tai padeda juos motyvuoti ką nors padaryti, bet svarbu nenueiti į kraštutinumus. Aš irgi kartais iškeliu klausimą – o kur tada mano atlyginimas už namų ruošą? Bet tada vyras primena, kad, pavyzdžiui, prižiūri mano motociklą. Negerai būtų mokėti už kiekvieną darbelį ar pažymį, reikia pajusti ribą tarp žaidimo, motyvacijos, bet nenueiti iki kraštutinumo, nes tai gali būti ir neefektyvu, ir suformuoti keistus santykius.
Turgus atrodė romantiškai
– Ar jus tėvai auklėjo panašiai kaip jūs dabar savo vaikus?
– Būdamos mažos su Beata turėjome daug pareigų ir darbų, o ne pramogų. Abu tėvai buvo samdomi darbuotojai – tėtis veterinaras, mama agronomė, prisiduriantys iš savo ūkio. Jie viską susikūrė savo rankomis. Didžiausia pramoga buvo vasarą savaitė Palangoje. Nei užsienių, nei kokių firminių rūbų – turėjome po vienus džinsus iš Lenkijos ir po vieną megztinį.
Tvarkėme kambarius, darėme valgyti, padėdavome iš darbo grįžusiems tėvams dirbti šiltnamyje. Gyvenant Kėdainiuose nuosavame name kokios gali būti pramogos – agurkų laistymas, rožių skynimas ir turgus. Mane tėvai imdavo į turgų – prekiaudavau, skaičiuodavau grąžą. Labai patikdavo važiuoti anksti iš ryto, dar neprašvitus. Atrodė įdomu – mistika, romantika, atsakomybė. Per šeimos veiklos organizavimą atėjo supratimas, kad pats viską turi užsidirbti, sėkmę susikurti, o ne laukti iš dangaus nukrentant.
– Ar nuo mažens svajojote tapti verslininke, praturtėti?
– Niekada. Norėjau būti vaistininkė, bet tą norą apslopino tai, kad mokytis galėjau tik Kaune, o chemija nebuvo stiprioji pusė. Paskui blaškiausi tarp anglų, ekonomikos. Tėvai nenukreipinėjo, o mūsų šeimos aplinkoje visi buvo samdomą darbą dirbantys žmonės, verslininkų pavyzdžių nebuvo. Taip, prekiavome turguje, bet buvome savo užaugintų daržovių pardavėjai, o ne verslininkai.
– Ar teko patirti finansinių nepriteklių?
– Kai pradėjau studijuoti Vilniuje, norėjau būti nepriklausoma nuo tėvų. Atlyginimas buvo labai mažas, tėvai paremdavo, bet nuo antro kurso pasakiau, kad versiuosi pati. Kai pradedi gyventi savarankiškai, norų išleisti pinigus daug, o tam galimybių Vilniuje daugiau nei Kėdainiuose. Dievaži, nelikdavo pinigų net nusipirkti kontaktiniams lęšiams, nes labai nemėgau akinių, tad vienadienes nešiodavau kelias dienas. Bet visų jaunų žmonių gyvenime tai kasdienybė, dėl to nesikremti, o tokios patirtys užgrūdina.
Karantino pamokos
– Ramų darbą banke iškeitėte į tokią rizikingą verslo sritį kaip maitinimas. Kodėl?
– Banke pradirbau septyniolika metų. Bet su Beata mus sieja ypatingas geras seseriškas ryšys. Kartu įsteigėme įmonę „Beatos virtuvė“, kuriai šiemet buvo jau dešimt metų. Ir dirbdama banke jai padėjau, o kai grįžo iš Londono gyventi į Lietuvą, jos vyras Tomas man sako: vis tiek dalyvauji versle, tai gal ateik dirbti abiem kojom. Priimdama sprendimus aš greita – pasakiau „taip“, bet pirma turiu rasti, kas mane pakeis banke. Jame užaugau, susiformavau, negalėjau taip imti ir išeiti, nes darbų nenumetu nepabaigusi. Pati dariau atrankas, bet prireikė dvejų metų surasti sau pamainą.
Pagrindiniai argumentai, kodėl atėjau į verslą: kad galiu pamatyti platesnę pasaulio ir verslo perspektyvą, dalyvauti įmonei augant, keičiantis. Man įdomu patekti į kitą sektorių, pamatyti kitokius žmones ir kaip čia organizuojamas darbas, praplėsti savo kompetencijas, labai svarbu savo veikloje matyti prasmę, tobulėjimą. Aš visuomet orientuota ne į procesą, o į rezultatą, galėjimą daryti pokytį. Man labai svarbus ir šeimos ryšys – kad galiu būti su šeimos nariais. Žinoma, būna ir sunkesnių momentų, kaip dabar.
– COVID-19 labai akivaizdžiai parodė, kaip greitai versle iš pasiturinčio žmogaus gali tapti nebepasiturinčiu. Šį kartą pokytis gal net greitesnis nei „Investuok“ nagrinėjamose akcijų rinkose. Ar tai labai gąsdino?
– Buvo labai baisu, bet ne todėl, kad neteksiu darbo. Aš darbą susirasčiau, nes savo įmonėje darau viską: jei reikia, plaunu grindis ar išvalau tualetą, man nėra darbų, kurių negaliu padaryti. Dėl savęs mažiausiai bijojau, bet didžiausia atsakomybė buvo už 140 savo darbuotojų. Kai neturi apyvartos, darbo užmokestis 140 darbuotojų ir mokesčiai gali įmonę greitai paskandinti. Karantino pradžia buvo visiška nežinomybė, kuri galėjo sukelti ilgalaikį santykių pablogėjimą, o juk verslas – tai santykiai: santykiai su savo darbuotojais, tiekėjais, patalpų savininkais. Jie gali labai greitai sugriūti, jei padarai neteisingus sprendimus.
Buvo labai liūdnų momentų, kai galvojau, kad šešerius metus savo rankomis viską kūrėme, ir per vieną dieną tai žlugo. Bet pagalvojome – turime didžiulę infrastruktūrą, įdirbį, pasaulis nepasibaigs. Nepaskubėjau padaryti drastiškų sprendimų, buvome atviri ir kalbėjomės su savo darbuotojais, ieškojome sprendimų. Buvo labai sunku, bet tai buvo ir neįtikėtina patirtis, kuri pravers, jei teks susidurti su naujomis krizėmis. Karantinas privertė ir imtis pokyčių, kuriuos atidėliojome, bet dabar darėme, nes tai galėjo padėti išgyventi besikeičiančioje ir neaiškioje situacijoje.
– Ėmėte nemokamai maitinti medikus. Ar dalytis – prievolė sėkmingam verslui, turtingam žmogui?
– Tai ateina iš mūsų vertybių, mūsų auklėjimo. Mūsų įmonės visą laiką buvo socialiai atsakingos, ir anksčiau turėjome įvairių rėmimų. Esame Įvairovės chartijos nariai, vieni pirmųjų ėmėme priiminėti į darbą pabėgėlius. Bendradarbiaujame su „Caritu“, su „Sopa“ dėl neįgaliųjų ar turinčiųjų specialiųjų poreikių įdarbinimo.
O nemokamas medikų maitinimas padėjo išlaikyti mūsų darbuotojų motyvaciją, pajusti, kad esame reikalingi. Būdavo: važiuoji kaip kokiame Černobylyje tuščiomis gatvėmis, prie ligoninės – greitosios ir medikai kaip astronautai su skafandrais. Mūsų žmonėms tai kėlė pasididžiavimą savo darbu, kad galime šį tą padaryti šioje situacijoje, o ne tik verkti, koks blogas gyvenimas.
Neinvestuoja, kur nesupranta
– Situacija dėl koronaviruso dar kartą parodė ir tai, kad investicijas reikia diversifikuoti.
– Versle stengiuosi turėti keletą krypčių. Pavyzdžiui, restoranai „Jurgis ir drakonas“ ir „Brooklyn Brothers“ skirtingi. Per pandemiją „Brooklyn Brothers“ nukentėjo mažiau, nes jo veikla orientuota į išsineštinį maistą, o „Jurgis ir drakonas“ – į pasisėdėjimą, pabuvimą. Kitos sritys – verslo klientų maitinimas iš karto užsidarė. Bet dabar plėtojame naują sritį – tiekimą ne paruošto maisto, o ingredientų jam namie pasiruošti.
– Visgi žurnalo „Investuok“ skaitytojams įdomiausia kur investuojate asmeninius pinigus? Ar mėgstate rizikuoti, ar pasiduodate madoms, pavyzdžiui, kriptovaliutų?
– Mano asmeninės investicijos išskaidytos į banko akcijas, pensinius fondus. Dar yra vaikų fondai, draudimai, indėlis pinigais, kurių gali prireikti čia ir dabar, savarankiškas pensijų kaupimas. Skirtingose priemonėse esu pritaikiusi skirtingą rizikos toleranciją, pavyzdžiui, pensijų fonduose renkuosi rizikingas kryptis.
Kriptovaliutų nesuprantu, o tokių investicijų, kurių nesuprantu, nesirenku. Aš geriau suprantu „Starbucks“ ar „Apple“ akcijas. Kadangi dabar galima pirkti kokių tik nori akcijų pasaulyje, pradedu pirkinėti nedidelėmis sumomis, net ne po 10 eurų, o po 5. Tai praplečia interesų sritis: jei neinvestuoji, tai ir neatsidarai „iPhone“ „Stocks“, o aš vis atsidarau, pasižiūriu, kaip tos akcijos. Taip jauti pasaulio pulsą, įdomiau skaityti ir žiūrėti žinias apie pokyčius, suteikia globalaus požiūrio.
Apie pinigus – be tabu
– Ar Lietuvoje gėda būti turtingam?
– Kažkodėl visiems atrodo, kad verta kalbėti, jei esi neturtingas, nes tada sulauki gailesčio. O jei turi pinigų, tai susiję su kuo nors nešvariu. Turi pasikeisti karta, kad žmonės suvoktų, jog pinigų gali uždirbti iš savo pastangų, proto, iš savo prisiimamos rizikos, iš gebėjimo nepasisekus atsikelti ir daryti iš naujo. Ne visi gali būti verslininkai, turi būti ir mokslininkų, ir analitikų, ir daugybės kitų profesijų žmonių, tik svarbu, kad visi gebėtų išgyventi iš savo geriausiai išmanomos srities, kad būtų adekvačiai apmokami. O kad Lietuvoje apskritai niekas nenori kalbėti apie pinigus kaip apie normalų dalyką, tai kultūrinis palikimas: dėl bandytos mums primesti neva lygybės vis dar negalime sveikai kalbėti apie pinigus.
– Bet ar pinigai tikrai nekvepia?
– Deja, Lietuvoje vertybės nėra labai stiprios. Pavyzdžiui, maitinimo sektoriuje daug šešėlio, yra daugybė atvejų, kai paviešinama apie rastus neapskaitytus pinigus, machinacijas su kasomis, juodais pinigais mokamą darbo užmokestį, įvairiausias rėmimo ir pinigų plovimo schemas. Labai gaila, kad didieji prekybos centrai ir toliau toleruoja tokius nuomininkus, užuot pasakę: nenorime su jumis turėti reikalų, nes jūs neskaidrūs ir jūsų reputacija prasta.
Gaila, kad ir mūsų visuomenės vertybės paviršutiniškos. Nors paviešinama, kad kai kuriose įmonėse engiami darbuotojai, plaunami pinigai, svečiai negauna fiskalinių čekių, žmonės vis tiek eina į tokias maitinimo įstaigas, palaiko tokį verslą, nors gali balsuoti kojomis.
– Kas pasikeičia gyvenime, kai tampi pakankamai pasiturintis, o jūs save turbūt galite tokia laikyti?
– Pinigai suteikia laisvę – daryti sprendimus, keliauti, pamatyti. Tikrai labai svarbu, kad nereikėtų kiekvieną dieną galvoti, už ką pavalgyti ar sumokėti už būstą, bet tik nuo kiekvieno asmens požiūrio priklauso, nuo kada jautiesi finansiškai laisvas. Vienam tai – kai gali nusipirkti prabangaus prekės ženklo rankinę, o man to nereikia, daiktai man nėra svarbu.
– Kur dėtumėte pinigus, jei jų turėtumėte dvigubai nei dabar?
– Manau, investuočiau į dabartinį verslą, didesnius pokyčius jame.
– Beje, ar lošiate loterijose?
– Esu pirkusi loterijos bilietų, ir kartais pagalvoju, kad ypač dabartinėje situacijoje būtų gerai laimėti ir pasidengti paskolą. Bet dabar loterijose nelošiu, nes manau, kad didesnė tikimybė pinigus uždirbti.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.
Spalio mėnesio žurnalo „Investuok“ numeryje taip pat skaitykite:
Numerio tema – optimizmo vilionės. Vasarą investuotojai džiaugėsi po koronaviruso sukeltos griūties sparčiai atsigaunančiomis rinkomis, rugpjūtis buvo toks geras, kokio nebuvo ištisus dešimtmečius. Dabar kiek stabtelėjome, bet optimizmo vis dar daug. Aiškinames kiek tai tvarku ir kaip išvengti iš to kylančių pavojų.
Aktualijose nagrinėjame įdomiausias pavienes pozicijas ir naujausius centrinių bankų politikos pokyčius – panašu, kad prasidėjo didelis lūžis ir sukame į naujus vandenis – kuo tai gręsia ir kaip tai gali paveikti investuotojų rezultatus.
NT rubrikoje toliau vystome sklypų temą – kokių sklypų aplink Vilnių dabar ieško pirkėjai; detaliau nagrinėjame investicines galimybes Lietuvos kurortuose.
Alternatyvos – miškai: apie tai, kaip turint kelis ar keliolika hektarų miško, ūkiškai tvarkytis savo miške ir gauti pakankamą grąžą.
Interviu – kalbiname Odetą Bložienę – kaip ji tvarkosi su savo pačios pinigais, kaip juos valdo, ko moko vaikus ir apie tai, ar verta apriboti savo poreikius.
Investavimo ABC – aptariame kaip susikurti pasyvių pajamų šaltinį iš dividendus mokančių akcijų; aiškiname kodėl įmonės skaido akcijas (rugpjūtį akcijas skaldė tiek „Apple“, tiek „Tesla“).
Ir dar: įžvalgos, interviu, komentarai, patarimai, fondų rezultatai, pasaulio, žaliavų, valiutų apžvalgos ir tai, ką pastaruoju metu viešai kalbėjo garsūs investuotojai bei ekonomistai.
Daugiau informacijos: www.investuok.eu