Užimtumo tarnyba skelbė, kad registruotas nedarbas sausį perkopė 16,1 proc. ir tai dar nėra pikas. Tuo tarpu Lietuvos statistikos departamentas pranešė, kad Lietuvoje nedarbo lygis pernai buvo 8,4 proc. – 2,1 proc. punkto didesnis nei 2019 metais. Ilgalaikio nedarbo lygis pernai padidėjo 0,6 proc. punkto ir buvo lygus 2,5 proc., pranešė Statistikos departamentas.
Laidoje „Piniginiai reikalai“ Lietuvos socialinių tyrimų centro Boguslavas Gruževskis tikino, kad labiau atsižvelgti reikėtų į Statistikos departamento skaičius ir šie rodikliai dar tikrai nėra tragiški.
„Užimtumo tarnyba rodo informaciją pagal žmones, kurie registruojasi Užimtumo tarnyboje. Atitinkamai matome, kad dažnai registruojasi žmonės dėl kitų sumetimų, ne tiktai norėdami surasti darbą. O Statistikos departamentas naudoja sociologinio metodo principą, apklausos principą, vadinami namų ūkių tyrimai ir ten dažnai išryškėja, kad jei žmogus dirba, tai jis nerodo, kad nedirba, nors formaliai gali būti, kad registruojasi Užimtumo tarnyboje. Arčiau tiesos yra Statistikos departamento skaičiai“, – teigė B. Gruževskis.
Jis pridūrė, kad tragišku nedarbo lygio negalima vadinti, nes „Sodra“ jau informavo, kad apie trečdalis dabar besiregistruojančių Užimtumo tarnyboje bedarbių net neturėjo darbo stažo iki registracijos.
„Vyriausybės elgsena draugiška piliečių atžvilgiu ir didelė dalis žmonių, kurie grįžo iš emigracijos, kurie visiškai neturėjo jokios draudiminės patirties Lietuvoje, bet jie gavo tam tikras garantijas ir jiems teikiamą pagalbą. Tos garantijos, kurias suteikia žmonėms, dėl registracijos Užimtumo tarnyboje. Čia skirtingi veiksniai, tad tikrai tie žmonės dažnai nelabai ieško darbo, čia nėra gerai. Reikėtų pergalvoti šiais metais“, – teigė profesorius.
Nedarbo pikas gali būti pasiektas vasarį
Profesorius B. Gruževskis nurodė, kad nedarbui įtakos turi sezoniniai svyravimai ir dažniausiai dėl šio veiksnio nedarbas aukščiausias būna vasarį. Antras veiksnys šiuo metu prisidedantis – pandemija ir epidemiologinė situaciją. Trečiasis veiksnys – ekonomikos atsigavimas ir karantino švelninimas.
„Mano nuomone daugiau Lietuvai būdingas būtų toks optimistinis variantas, kad tikrai susirgimų skaičius mažėja, medicinos sistema, vakcina padės, tad jau nuo vasario vidurio po truputį daug aktyviau pradės plėtoti ekonominę veiklą, todėl vasaris būtų sunkiausias mėnuo darbo rinkai ir po to tikrai padėtis turėtų gerėti“, – svarstė B. Gruževskis.
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas pridūrė sutinkantis, kad piką turėtume pasiekti vasarį arba kovą.
Iššūkis – išvengti emigracijos bangos
Vis dėlto nors nedarbo rodikliai ir nėra tokie gąsdinantis, rizikų Lietuvai gali kilti tvarkantis su pandemijos pasekmėmis ir atsiveriančiomis sienomis.
„Kas bus pasiekus piką? Ar mes sugebėsime sumažinti nedarbo lygį į tą, kuris buvo prieškrizinį laikotarpį? Jis, beje, nebuvo mažas ir prieš krizę, Lietuvai išsiskyrė iš visų Centrinės-Vidurio Europos ir Baltijos šalių regiono, nes Lietuvoje nedarbo lygis buvo arba aukščiausias, arba antras pagal aukštumą. Su latviais lenktyniavome.
Esminis klausimas, kaip sparčiai pavyks jį sumažinti. Ar pasikartos 2020 metų pavasario pabaigos scenarijus, kuomet ekonomika atsigavo labai sparčiai, buvo V formos atsigavimas (po staigaus kritimo staigus atsigavimas). Didžioji dalis arba bent jau didesnė dalis darbuotojų sugrįžo į tas darbo vietas, kuriose dirbo prieš pandemiją arba susirado naujus darbus. Nuo to taip pat priklausys ar turėsime ilgalaikio nedarbo problemą po pandemijos ir taip pat nuo to priklausys ar mes išvengsime emigracijos bangelės. Nes jaunimas turbūt nesėdės pusę metų ant sofos, tik atsilaisvinus galimybėms keliauti, kitų šalių ekonomikos pradėjus atsigauti po pandemijos, matysis galimybių ir svečiose šalyse. Iššūkis bus nemažas ir laiko bus nedaug. Sakyčiau, kad iki vasaros vidurio turime įdarbinti didžiąją dalį jaunimo, jeigu ne, rizikuosime turėti emigracijos bangą“, – mano ekonomistas Ž. Mauricas.
Pasiteiravus, ar nebus, kad emigruos ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės, kurie šiuo metu tiesiog neišvyksta dėl karantino apribojimų ar neapibrėžtumo, Ž. Mauricas atkreipė dėmesį, kad galime matyti ne pilną paveikslą.
„Yra žymiai daugiau dirbančių žmonių Lietuvoje iš namų – formaliai dirba Vakarų Europos šalyse, yra susitarimas leidžiantis dirbti iš namų ir dažnu atveju gyvena Lietuvoje. Manau, kad tas srautas imigracijos, grįžtamosios migracijos į Lietuvą buvo žymiai didesnis nei statistiškai mes matome.
Tai didžiulė galimybė Lietuvai, jei sugebėsime sugeneruoti spartų ekonomikos atsigavimą, tai turėsime puikius rezultatus ir oficialios migracijos, nes žmonės oficialiai įsiregistruos čia Lietuvoje kaip nuolatiniai gyventojai. Tai didelė galimybė, bet yra dar ir rizika, kuri vėlgi priklauso nuo mūsų ekonominio atsigavimo. Tai iš tikrųjų laiko turime nedaug, pradžia padaryta tikrai gera, nes mes esame mažiausiai iš ekonomiškai nukentėjusių šalių nuo pandemijos, situacija matome, kad gerėja kažkiek ir dabar. Taip išsiskiriame iš Skandinavijos, Baltijos šalių šiek tiek į neigiamą pusę dabar, bet turime to laiko, nes dabar emigracijos nelabai gali būti, nes kitos šalys yra užsidariusios. Tai porą mėnesių judėjimas apribotas, bet vėliau kai prasidės atsidarymas, ypatingai balandžio-birželio mėnesiais, tada reikės daryti viską, kad tie žmonės pasiliktų Lietuvoje“, – teigė ekonomistas.
Vis dėlto kol kas jis dar nesilažintų ar 2021 metais turėsime teigiamą migracijos balansą.
„Dar palaukčiau kokį mėnesį, pasižiūrėti kokios konkrečiai yra tendencijos, bet aš esu tikrai kokiu 90 proc. įsitikinęs, kad turėsime teigiamą migracijos balansą ir šiais metais“, – pridūrė jis.
Profesorius B. Gruževskis laidoje teigė, kad nė abejonės nėra, kad atsivėrus sienoms emigracija padidės. Jo nuomone reikės didžiulio Vyriausybės įdirbio siekiant sulaikyti emigruojančius, o geriausia poveikį turėtų geresnės darbo vietos, kuriančios aukštesnę pridėtinę vertę ir mokančios didesnius atlyginimus.
„Žinote, kad 2020 m. pandemijos metais faktiškai mes turėjome beveik apie 10 proc. vidutinio darbo užmokesčio augimą. Tai didesnė dalis žmonių išvyko iš Lietuvos ne dėl to, kad čia negalėjo įsidarbinti, bet negalėjo gerai įsidarbinti, gerai uždirbti. Tokiu būdu tas darbo užmokesčio augimas ir vidutinių pajamų augimas yra stiprus argumentas, kad žmonės nevažiuotų iš Lietuvos.
Iš kitos pusės matome, kad labai didėja geros ir stiprios investicijos. Ateina daugiau investuotojų kuriančių aukštos pridėtinės vertės darbo vietas, taigi gerai uždirbti galima ir Lietuvoje. Atsiranda naujos perspektyvos naujiems žmonėms, kuriems faktiškai iki pandemijos buvo už Lietuvos ribų.
Trečias veiksnys, kad iš principo auga Lietuvos darbo rinkos patrauklumas. Čia aišku daug priklauso nuo Vyriausybės sprendimų ir nuo mūsų vidinės politikos. Nuo socialinio dialogo. Matome, kiek pas mus padidėjo imigrantų iš trečiųjų šalių, reiškia darbo vietos yra. Dabar svarbu užtikrinti išmintingą Vyriausybės politiką, kad neskatintų atvežti imigraciją žemos kvalifikacijos darbuotojų, maksimaliai panaudoti Lietuvos darbo išteklius ir tą, ką ponas Mauricas minėjo, vengti ilgalaikio nedarbo problemos, kuri galėtų formuotis ir tai būtų didelis praradimas Lietuvai, jeigu turėdami darbo vietas, pakankamai spartų ekonominį augimą faktiškai nesugebėtume susitvarkyti su ilgalaikiu nedarbu.
Tikrai tų įtampų yra, problemų yra, nors pakartoju, kad tam tikro emigracijos padidėjimo nepavyks išvengti, nes faktiškai apie 40 tūkst. žmonių, kurie atvyko pandemijos metu, jie ne visi bus patenkinti tomis sąlygomis, kurias čia gali užtikrinti. Nors, manau, reikia už juos kovoti, turi būti aktyviai dirbama“, – teigė profesorius.