Prekybos centrai – lyg savarankiški miestai
Ekonomistai ir urbanistai tvirtina, kad miestų ar valstybių apsisprendimą dėl to, kur leisti plėtoti prekybos centrus, lemia ne tik ekonominės, bet ir klimato sąlygos. Anot bendrovės „Sweco Lietuva“ vyriausiojo architekto-urbanisto Mindaugo Pakalnio, prekybos centrų išdėstymas planuojamas pagal dvi tradicijas. Viena paplitusi Olandijoje ar Vokietijoje, kur yra stiprių smulkiųjų šeimos verslų, tad ten kuo labiau stengiamasi saugoti juos nuo konkurencijos su didžiaisiais banginiais, ir didieji centrai čia įprastai steigiami ne centrinėje miesto dalyje, o pakraščiuose.
Kita tradicija yra labiau susijusi net ne su ekonominiais motyvais, o su klimato ypatumais. Tokiose atšiauresnio klimato šalyse kaip Švedija, Suomija ir iš dalies Didžioji Britanija prekybos centrai kuriami ten, kur yra dideli žmonių srautai. Vidinės milžiniškų centrų gatvės čia panaudojamos kaip viešosios erdvės, patys centrai yra daugiafunkciai ir tarnauja kaip savotiškos rajonų šerdys.
Lietuvoje, pripažino M. Pakalnis, jau vėloka grįžti prie svarstymų, kur derėtų planuoti naujas prekybos vietas: „Mes jau įsileidome jas į miestų centrus, ir būtų sudėtinga pasakyti – viskas, ateityje statysime tik užmiestyje: tada tie, kurie jau yra centre, turėtų išskirtines verslo sąlygas, taigi sunaikintume konkurenciją.“
Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius priminė, kad kitos valstybės stambiojo ir smulkiojo verslo santykiams reguliuoti naudoja ir alternatyvius instrumentus – tarkime, griežtą darbo valandų limitavimą. Lietuvoje politikai, pabandę įvesti tokį apribojimą, spėja N. Valatkevičius, sulauktų didelio pasipriešinimo.
Kauno „Akropolis“ yra vienas miesto mieste pavyzdžių – lankytojai čia gali komfortiškai apsipirkinėti ar leisti laisvalaikį nepaisydami oro sąlygų. Į šį prekybos centrą inkorporuoti net trys pastatai, po stogu atsidūrė ir trys gatvelės. Uždengus visą struktūrą stogu, kompleksas įgijo masyvoką tūrį, bet būtent taip ir pasiektas tikslas – sukurtas bet kokiu oru lankomas centras.
Kauno miesto savivaldybės specialistas mano, kad besidomintieji pastebės fasaduose išlikusias gamyklų kolonas, kitus elementus, dėl kurių buvimo reikėjo stipriai pasistengti norint gauti gaisrosaugos ir kitus privalomus rekonstrukcijoms leidimus.
N. Valatkevičius gina kolegų kritikos dėl pažeisto urbanistinio mastelio sulaukusius „Akropolio“ architektus Algimantą Kančą ir Gediminą Jurevičių, atkreipdamas dėmesį į šalia „Akropolio“ esančius „Pergalės“ gamyklos pastatus, kurie nenusileidžia pirmajam savo tūriu. Vis dėlto A. Kančas ir G. Jurevičius už šį darbą gavo ne vieną apdovanojimą ir tarptautinį įvertinimą. Dėl to G. Jurevičius šiuo metu gali projektuoti tokio tipo pastatus bet kur pasaulyje. Prekybos centrų kūrėjus invazija į trapias miestų struktūras kaltinantys žmonės, N. Valatkevičiaus nuomone, turėtų pagalvoti apie tai, kad tokiais projektais sutvarkomi apleisti objektai ar teritorijos.
„Buvusioje „Drobės“ gamykloje velnias koją būtų nusilaužęs, dabartinio „Akropolio“ teritorijoje benamiai kūrendavo statinėse ugnį šildydamiesi rankas, – priminė miesto vyriausiasis architektas. – O dabartinės permainos žmonėms patinka, tad tegu jos ir lieka. Tai geriau nei keliasdešimt metų laikyti tokias dykras kaip teritorija prie „Akropolio“ ir Karmelitų bažnyčios, kur verslo atstovai neseniai pareiškė pageidavimą statyti prekybos centrą „Lidl“, – komentavo N. Valatkevičius.
Miesto architektūros ir urbanistikos ekspertų tarybai pateiktas „Lidl“ tinklo parduotuvės projektas sulaukė stiprios kritikos – savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjo žiniomis, jis koreguojamas ir darkart vertinti siūlomas nebus – verslininkai pabandė išsiaiškinti specialistų poziciją ir verslo perspektyvas dar prieš įsigydami sklypą permainoms jautrioje teritorijoje.
Jeigu planuojant prekybos centrų plėtrą bus laikomasi Kauno miesto specialiojo plano, centrinėje dalyje daugiau didelių centrų neturėtų atsirasti. Tiesa, dar vienas, suplanuotas batų fabriko „Lituanica“ vietoje, turėtų iškilti ilgai netrukus.
Daugiafunkciškumas leidžia tapti svarbiais traukos taškais
Anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto, Miesto plėtros departamento direktoriaus Artūro Blotnio, reikia atskirti skirtingo tipo prekybos vietas – tik vienos rūšies – maisto ar buities – prekes siūlantys prekybos centrai, daugelio specialistų nuomone, gali sėkmingai dirbti ir miestų pakraščiuose. Pavyzdys gali būti sostinėje, šalia prekybos centro „Ikea“, formuojamas prekybos miestelis, kur dabar kuriasi ir tinklų „Rimi“ bei „Senukai“ parduotuvės.
Kitas dalykas yra daugiafunkciai prekybos centrai, kurie, miesto vyriausiojo architekto vertinimu, yra verti skambių rinkodaros šūkių, nes siūlo kur kas daugiau nei apsipirkimo paslaugą.
„Pastatyti mažesni „Akropolio“ modeliai kiekvieno miegamojo rajono centre įkvėptų gyvybės. Ir sovietmečiu buvo bandoma kurti panašius centrus, vienoje vietoje sutelkiant parduotuvę, kino teatrą, policiją, namų valdybą, polikliniką, turgų... Žodžiu, rūpintasi, kad čia pat būtų viskas, ko reikia rajono gyventojams, kad jiems nereikėtų tų paslaugų ar pramogų ieškoti kitame miesto gale“, – aiškino A. Blotnys.
Urbanistas M. Pakalnis sutinka – tokie centrai galėtų būti naudingi, tik tada miestas turėtų privalomai įpareigoti juos atlikti tam tikras socialines funkcijas: „Tarkime, Suomijoje reikalaujama, kad tokio tipo kompleksuose būtų skiriama vietos bendruomenės patalpoms, kur, pavyzdžiui, vaikai galėtų pasimokyti piešti ar kt. Prekybos centro savininkai tokias patalpas privalo išlaikyti. Tad gal ir mums reikėtų panašiai planuoti, bet kol kas visi darbai – tik šnekos.“
Centrinės gatvės – lyg automobilių prekyvietė
Iš miestų centrinėje dalyje iškylančių prekybos centrų tikimasi ne tik reprezentatyvaus eksterjero, bet ir darnos su aplinkiniais pastatais, jų tūriais. A. Blotnys atkreipia dėmesį į vieną didžiausių Lietuvos ir konkrečiai – sostinės – komercinių kompleksų planavimo ydų – ypatingą pagarbą automobilių stovėjimo aikštelėms, kurias visada siekiama įrengti prie gatvės. Paaiškinti tokią savininkų strategiją galima – prekybininkai taip stengiasi pritraukti potencialių, ieškoti vietos automobiliui netrokštančių klientų.
„Vis dėlto savivaldybės prioritetas yra centrinėje miesto dalyje skatinti automobilių stovėjimo vietas įrengti prekybos centro kieme ar po žeme. O informuoti klientus apie turimas vietas automobiliams galima ir elektronine švieslente“, – komentavo A. Blotnys.
Vilniaus miesto savivaldybė yra išleidusi įsakymą, prašydama centrinėje miesto dalyje laikytis susiklosčiusių teritorijos užstatymo principų ir statiniu formuoti užstatymo linijas, statyti ant perimetro, o jei neišeina, bent jau įrengti 15 ar 20 metrų pločio žaliąją juostą su medžiais, kad taip būtų pažymėtas sklypo perimetras.
Vis dėlto prieš kelis mėnesius Vilniaus architektūros-urbanistikos ekspertų taryboje vertinant sklypo Savanorių pr. 19 detaliojo plano sprendinius – čia numatyta naujo prekybos centro statyba, – projekto recenzentas architektas Linas Naujokaitis pastebėjo, kad šis sklypas suformuotas priešingai. Nors jis nepatenka į minėtame savivaldybės įsakyme aptariamą teritoriją, planuojamo pastato įtaka centrinei miesto daliai, L. Naujokaičio teigimu – neabejotina.
Ir recenzentas, ir ekspertai suabejojo projekto autorių teiginiu, kad prie gatvės, o ne po gretimų daugiabučių langais įrengta automobilių aikštelė padidintų gyventojams komfortą – nors taip būtų išvengta pirkėjų mašinų srautų, jiems tektų susitaikyti su parduotuvę aptarnaujančio transporto keliamu triukšmu, o žemesnių aukštų gyventojams kieme išdygęs pastatas užstotų vaizdą.