To pasekmės: prastėjanti demografinė situacija, besitraukianti vidaus rinka ir vangi alternatyvios veiklos kaime plėtra, rašo savaitraštis „Veidas“.
- Ar paramos nereikėtų visų pirma nukreipti tiems, kurie sunkiai įsitvirtina prekiniame ūkyje, – būtent smulkiesiems ūkininkams?
- Kai kalbame apie paramą smulkiesiems ūkininkams, nepamirškime, kad daugelyje mažų ūkių gyvena ir dirba pensininkai. Tie vyresnės kartos žmonės – atskira kategorija. Dauguma jų nugyvens gyvenimus kaip gyveno, ūkininkaus kaip ūkininkavo.
Tačiau nemažoje dalyje smulkių ūkių galimos permainos. Ir čia yra daug gerų pavyzdžių. Pavyzdžiui, vieno hektaro ūkis, kuriame ištisus metus auginamos salotos, gali tapti perspektyviu šeimos verslu. Reikia propaguoti gerus pavyzdžius, remti tokius ūkius, siekti, kad žmonės pasiliktų dirbti ir gyventi kaime.
Jei panagrinėsime investicijas į žemės ūkį 2004–2014 m., matysime, kad stambieji ūkiai turėjo labai daug galimybių įsigyti žemės, o mažieji ūkiai negalėjo konkuruoti žemės rinkoje. Tačiau šiuo metu žemės ūkiui tinkami plotai jau pasidalyti.
Smulkūs ūkiai gali konkuruoti kitaip. Panagrinėję standartinės produkcijos rodiklius įvairiose ES valstybėse matysime, kad produkcijos gamyba vienam hektarui mažuose ūkiuose yra gerokai didesnė negu dideliuose.
Mažieji ūkiai geriau panaudoja išteklius, pasirinkdami tinkamą specializaciją: sėklininkystę, daržininkystę, gėlininkystę, uogų auginimą, kokio nors galutinio vartojimo produkto gamybą.
Pavyzdžiui, jeigu ūkininkas turi penkias karves ir parduoda pieną perdirbimo įmonei, jis niekaip neišgyvens be papildomų pajamų. Jeigu ūkininkas gamina sūrius ir sugeba juos parduoti galutiniam vartotojui, jis gaus visai neblogas pajamas.
Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas ir Dargužių ūkininkas Valdas Kavaliauskas buvo įsteigę sūrių mokyklą, kurioje mokė apie 70 Lietuvos ūkininkų.
Buvo tam tikra parama iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Dabar V. Kavaliauskas turi privačią mokyklą, ir vietų joje mažiau nei norinčiųjų mokytis. Žinoma, propaguojant gerus pavyzdžius negalima orientuoti, kad visi gamintų tą patį, nes taip skatinama perprodukcija, galiausiai paklausa krinta, o produkto kaina sumažėja.
- Kokios permainos šalies žemės ūkyje ryškiausios?
- Kalbant apie specializaciją reikia pasakyti, kad nuo gyvulininkystės pajudėjome prie augalininkystės. Maždaug pusė ūkių užsiima augalininkyste, didesnė jų dalis – javų ūkiai.
Rizikos valdymo požiūriu siaurai specializuoti javų ūkiai yra silpna grandis.
Tai labai rizikingi ūkiai, kurie labai priklauso nuo paramos, grūdų kainų ir klimatinių sąlygų. Kiti ūkiai diferencijuoja veiklą, gamina įvairius produktus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkiai iš pieno produkcijos gauna apie 50 proc. pajamų, o javų ūkiai iš pagrindinės veiklos gauna 80–90 proc. pajamų.
Kodėl susiformavo posūkis į javų sektorių? Nuo 2007 m. buvo įdiegtas naujas tiesioginės paramos modelis, imta mokėti tiesiog už hektarų skaičių, nepriklausomai nuo to, ką ūkininkas gamina. Ūkininkas ar kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas, nusipirkęs papildomą žemės sklypą, iškart pasididina gaunamų išmokų mastą.
Pasinaudojęs parama įsigyja našios žemės ūkio technikos. Dėl to ūkyje sumažėja darbo jėgos poreikis. Skaičiavimai rodo, kad javininkystės versle, palyginti su kitomis veiklomis, reikia mažiausiai darbo ir kapitalo, skaičiuojant ha žemės ūkio naudmenų.
Taigi nuo 2007 m. mūsų ūkio specializacija gražiai nuvingiavo augalininkystės link. O Lietuva iki šiol buvo gyvulininkystės kraštas.
Gyvulininkystė – gerokai darbui imlesnis ir daugiau žinių reikalaujantis verslas.
Tokios Lietuvos gamtines sąlygas labiau atitinkančios žemės ūkio veiklos tradicijos buvo kuriamos tarpukariu.
- Kaip šios tendencijos paveikė kaimo visuomenę?
- Didėjant ūkių apsirūpinimui našia žemės ūkio technika, žemės ūkyje mažėja užimtumas. Pastaruoju metu procesas stabilizavosi, užimtumas žemės ūkyje dabar siekia apie 10 proc.
Keletą metų kaime mažėja gyventojų, nes trūksta alternatyvių veiklų, žmonės neturi kur įsidarbinti.
Vienas iš sėkmingų alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo vietovėse pavyzdžių yra turizmo sektorius, prie kurio plėtojimo Lietuvoje prisidėjo ir miesto gyventojai.
Ne tik ūkininkai, bet ir miestiečiai, turintys žemės, registravosi kaip ūkininkai, panaudojo savo santaupas kaimo turizmo sodyboms steigti. Atsirado papildomų darbo vietų kaimo žmonėms ir galimybė vietiniams ūkininkams parduoti turistams ūkiuose pagamintą produkciją.
Alternatyvios žemės ūkiui veiklos yra labai svarbios siekiant išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį.
Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, kad paslaugų ekonomikoje gyventojas svarbus ne vien kaip gamintojas, bet ir kaip vartotojas. Jei nėra vartotojo, tu negali plėtoti jokių verslų.
- Kokią veiklą galėtų vykdyti mažieji ūkiai?
- Geranoriški patarėjai dažnai sako: tegul mažieji ūkiai traukiasi iš žemės ūkio sektoriaus ir kuria alternatyvų verslą. Aš klausiu: kokį verslą jūs siūlytumėte jiems sukurti?
Pasiūlykite kokią nors idėją. Standartinis atsakymas: mums reikėtų pagalvoti.
Įsivaizduokime situaciją, kad žmogus gyvena miestelyje, kuriame 600 gyventojų.
Jis turi santaupų ir gali gauti paramą bandomam kurti verslui. Didelė miestelio gyventojų dalis yra pensininkai, todėl darbuotojų trūksta, teks jų ieškoti gretimuose miesteliuose. Gamybai reikalingą žaliavą taip pat reikės atsivežti.
Pagamintos produkcijos pirkėjų vietinėje rinkoje mažai, todėl produkciją ir realizuoti reikės kitose rinkose. Logistika sudėtinga ir labai brangi. Ar kaimo gyventojas, išanalizavęs galimybes, kurs kokį nors verslą? Veikiausiai ne.
Dažnai smulkiems ūkiams nepasiseka dėl to, kad jie neįvertina savo turimų išteklių. Šį teiginį galėčiau iliustruoti konkrečiu pavyzdžiui, kurį papasakojo kolega iš Šiaulių universiteto. Jo buvęs studentas nusipirko netoli Šiaulių tris hektarus akmenuotos žemės ir pradėjo dekoratyvinių augalų verslą.
Ankstesnis šeimininkas tame sklype bandė bulves auginti, bet derlius buvo menkas. Pamatęs, kad naujojo savininko verslą lydi sėkmė, jis apgailestavo žemės sklypą per pigiai pardavęs, nepagalvojęs, kad šioje žemėje yra tokia gero verslo galimybė.
Europos šalių patirtis rodo, kad tai ne atskiri pavyzdžiai, – dauguma nedidelių ūkių veikia pelningai. Jeigu verslo imasi sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jų veiklą dažniausiai lydi sėkmė.
Norint išlaikyti kaimą gyvybingą, Lietuvoje būtina įgyvendinti paramos schemas, kurios leistų mažiems ir vidutiniams ūkiams rasti savo nišą vietos rinkoje, ir sekant senųjų ES šalių pavyzdžiu skatinti tipinių technologijų ir naujų veiklos organizavimo būdų diegimą mažuose ūkiuose.
Nuo to, kaip efektyviai bus pasinaudota tomis paramos schemomis, priklauso socialinis kaimo tvarumas. Nuo to labai priklauso ir migracijos iš kaimo mažinimas.
- Ar įmanoma suvaldyti migraciją ir kitus demografinius rodiklius?
- Lietuvoje per mažai žinoma ES bendrosios žemės ūkio politikos istorija.
Viena svarbiausių šios politikos atsiradimo priežasčių – masinis ūkininkų kėlimasis gyventi į miestą. Kaip atsakas į šiuos procesus ir pradėta įgyvendinti bendroji žemės ūkio politika, kuria buvo stengiamasi padidinti kaimo gyventojų pajamas, nes žmonės kaime labai mažai uždirbo, palyginti su miestiečiais, ir palaikyti gyventojų tankumą kaimiškose vietovėse.
Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų išsaugojimas kaimo vietovėse niekada nebuvo svarbus žemės ūkio ir kaimo politikos tikslas. Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio gamybos apimčių didinimo tikslus.
Be to, buvo pervertinamas investicijų vaidmuo ir neįvertinama žmogiškųjų išteklių svarba. Viešuose pasisakymuose ir apskritai visuomenės nuomonėje vyrauja du raktiniai žodžiai – investicijos ir eksportas. Į tuos dalykus susitelkiama kaip į svarbiausius tikslus. Tačiau investicijos ir eksportas turėtų būti priemonės tam, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau.
Pagal BVP augimo tempus Lietuva lygiuojasi į ES lyderes, o pagal visus žmogiškųjų išteklių parametrus velkasi gale.
Lietuvai pradėjus gauti ES paramą ūkininkai akcentavo investicijas kaip svarbiausią poreikį. Bet prisipirkus brangių įrenginių ir nevisiškai juos išnaudojant tie įrenginiai pridarys nuostolių. Padidėjęs ilgalaikis turtas išaugina amortizacijos išlaidas, o jeigu pasirenkamas trumpiausias amortizacijos laikotarpis, didėja amortizaciniai atskaitymai, tada mažėja pelnas.
Galima netgi nuostolių patirti. Jeigu įvyksta perteklinė kapitalizacija, apskaitoje matome nuostolį. Tai neatitinka viešosios politikos tikslų. Nors parama investicijoms buvo teikiama siekiant padidinti gamybos apimtis, skaičiavimai rodo, kad tuose regionuose, kur labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų, mažėja ir produkcijos gamybos apimtys.
Pamenu, 1995 m. vienas Lietuvos politikas pasakė: „Iš pradžių rūpinsimės ekonomika, paskui socialiniais reikalais.“ Praėjo 20 metų ir matome socialinių veiksnių ignoravimo pasekmes: demografinę duobę, emigraciją, mažų atlyginimų kultūrą ir kitus neigiamus procesus. Ir tik dabar imame suvokti, kokia problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žemės ūkis įdomus tuo, kad didesnė gamybos dalis vyksta namų ūkiuose. Bet jeigu namai lieka tušti?
Kai Europos šalys susivokė, kad gimstamumas negrįžtamai mažėja, buvo atidarytos sienos, imta įsileisti migrantus. Lietuvos verslininkai taip pat sako: sudarykime galimybes Lietuvoje įsidarbinti darbuotojams iš trečiųjų šalių. Tačiau darbo rinkos atvėrimas sukurs integracijos problemų, kurias reikės spręsti mokesčių mokėtojų lėšomis.
- Viešojoje erdvėje netyla pienininkų balsai. Ar pieno sektoriui reikalingas išskirtinis dėmesys?
- Pieno sektorius gauna paramą, tačiau ji neatsveria problemų, kylančių pieno produktų tiekimo grandinėje. Žinome, kad daugelį metų Lietuvos ūkininkai gauna vieną mažiausių supirkimo kainų – apie 30 proc. mažesnę nei ES vidurkis.
Kada kai kurie perdirbėjai aiškina, kad mažieji ūkiai – pagrindinė problema, didinanti žaliavos transportavimo sąnaudas, ir reikia juos paskatinti pasitraukti iš rinkos, aš su tokia nuomone nesutinku. Pavyzdžiui, Lenkijoje vidutinis pieno ūkis nedaug skiriasi nuo mūsiškio (Lietuvoje beveik šešios karvės, ten dviem karvėm daugiau), bet pieno supirkimo kaina ten gerokai didesnė.
Problema, kurią matau Lietuvos pieno sektoriuje, – mums nepavyksta įdiegti organizacinių inovacijų. Tradicinė kooperacija, kaip mes ją suvokiame, nelabai veikia. Yra labai keistų kooperacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, kelių narių kooperatyvas aptarnauja kelis šimtus pieno gamintojų, bet visas pelnas tenka tik kooperatyvo nariams. Pieno gamintojai negauna dalies pelno, nes jie nėra kooperatyvo nariai.
Žinoma, yra sėkmingai veikiančių kooperatyvų, yra kooperatyvų, sugebančių užsiimti perdirbimu. Viską lemia žmogiškieji ištekliai – ar žmonės yra sumanūs. Ukmergėje sėkmingas pavyzdys – penkios moterys, jos net kooperatyvo nesukūrė.
Kiekviena turi savo ūkį, visos turi bendrą cechą, kuriame po vieną dieną perdirba pieną. Visą produkciją realizuoja kartu – pardavinėja turguje. Šitas modelis labai gerai veikia.
Kalbant apie bendras visam šalies pieno sektoriui problemas tenka pasakyti, kad dalis regionų neturi kitų alternatyvų – tik gyvulininkystę, nes augalininkystei ten netinkama žemė. Be pieno gamybos ir mėsinės galvijininkystės, ten beveik nėra kitų žemės ūkio alternatyvų. Gamybos požiūriu pienininkystė pati sudėtingiausia. Jeigu mes ją sunaikinsime, jai atkurti reikės didžiulių pastangų.