Rusija taikosi valdyti Mongolijos ekonomiką

Kol Vašingtonas ir toliau užsiėmęs Iraku, Rusija nesiliauja plėtusi savo įtaką Azijoje. Paskutiniu metu pagrindinis jos susidomėjimo objektas yra Mongolija – viena labiausiai dinamiškų demokratinių Azijos šalių, kuri nuo 1990 m., kuomet ten pirmą kartą buvo surengti rinkimai, suformavo stabilią rinkimų sistemą, rašo „The Wall Street Journal“, V.Putiną vadindamas "Čingis-Putinu".

Mongolijoje veikia daugiau nei 15 partijų, o birželio 29 d. čia vyks parlamento rinkimai.

Nuo šių rinkimų rezultatų priklausys ir tolesni Mongolijos bei Maskvos santykiai. Rusijos naftos kompanija „Rosneft“ tiekia Mongolijai 90 proc. šalyje sunaudojamos naftos. Per paskutinius tris mėnesius „Rosneft“ du kartus kėlė kainas – kiekvieną kartą vidutiniškai 20 proc. Neseniai „Rosneft“ pareiškė, kad sumažins naftos kainas, jei Mongolija suteiks jai teisę „valdyti naftos pramonę“ šioje šalyje.

Panašią taktiką Rusija taiko ir kitose Mongolijos ekonomikos srityse. Rusijai priklauso 49 proc. valstybinių Mongolijos geležinkelių akcijų, o taip pat didžiausios vario lydymo ir aukso gavybos bendrovės. Verslo grupė, kurią įkūrė Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, nori konsoliduoti visų trijų bendrovių akcijas. Tuomet Putinas galėtų beveik neribotai kontroliuoti svarbiausias Mongolijos ekonomikos sritis. Oficialiuose pareiškimuose Mongolijos vyriausybė teigia esanti įsitikinusi, kad stiprūs ekonominiai ryšiai su Rusija suteikia jai pranašumo, tačiau kuluaruose pripažįsta, kad Maskva daro spaudimą, reikalaudama atverti sau rinkas.

Naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pareiškė, kad dvipusės prekybos su Mongolija apimtys greitai viršys 1 mlrd. dolerių Rusija yra antra svarbiausia Mongolijos prekybos partnerė po Kinijos. Jei ši tendencija išliks, Mongolija gali tapti ekonominiu Putino Rusijos, paskutiniu metu vykdančios itin aktyvią ekspansiją, ekonomikos satelitu.

Jaunos Azijos šalys, ypač demokratinės, susiduria su rimtu iššūkiu: svarbu tenkinti Rusijos reikalavimus, o tuo pačiu bandyti įtikinti savo piliečius, kad gali apginti savo nepriklausomybę.

Jei Rusija sugebės ekonomiškai pavergti Mongoliją, tai vėliau greičiausiai išbandys šią taktiką ir kitose centrinės Azijos šalyse.

Kinija, savo ruožtu, taip pat gali nuspręsti, kad įvairios derybos ir diplomatinės pastangos – tik tuščias laiko švaistymas – juk galima pasinaudoti eksportuotojo ir importuotojo valdžia. Demokratinės Japonija ir Pietų Korėja gali pajusti padidėjusį spaudimą – reikalavimą prisijungti prie išskirtinių prekybos blokų, kuriems vadovauja autoritariniai režimai.

Galiausiai Mongolijos ir kitų valstybių gali būti paprašyta padaryti strateginių nuolaidų Rusijos saugumo pajėgoms, kad būtų „apsaugotos“ Maskvos investicijos. Tokiu būdu Rusija gali įgyti naujų galimybių plėsti savo karinę įtaką užsienyje.