Senieji Kauno turgūs: nuo sąžiningos prekybos iki rusiškos „tvarkos“ tradicijų

Kaunas nuo seno žinomas kaip prekybinis miestas, kuriame vykdavo įvairūs turgūs. Svarbų vaidmenį jie atliko ir tarpukariu, kada Kaunas buvo Laikinoji šalies sostinė ir išgyveno vieną sėkmingiausių savo istorijos laikotarpių. Apie tai, kokie buvo to meto turgūs Kaune ir kuo jie skiriasi nuo dabartinių, papasakojo Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė Aistė Lazauskienė ir Centrinio Kauno turgaus atstovas Jonas Plenta.

Prekyba vyko nuo viduramžių

Turgūs nuo seniausių laikų užima svarbią vietą miestų istorijoje. Kaunas visais istoriniais etapais buvo garsus savo prekėmis – šalia tekantis Nemunas suteikė neeilinių privilegijų tapti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gerai žinomu ir vertinamu prekybos miestu. 15–16 a. pradžios istoriniuose dokumentuose ne kartą minimas Kauno turgus, kuriame buvo galima nusipirkti maisto, žaliavų midaus ir alaus gamybai, pašarų.

Į Kauną plūsdavo ir Hanzos sąjungos miestų pirkliai, iš Lietuvos į Vakarų Europą gabenę vašką, medieną, linus, grūdus, o į Lietuvą plaukdavo vadinamosios prabangos prekės – druska, silkė, prieskoniai, audiniai ir kitos.

Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė A. Lazauskienė, pasakoja, kad, Kaunui tapus laikinąja sostine, buvo susirūpinta miesto veidu – siekta, kad turgavietėse vykstantis nuolatinis šurmulys ir purvas nebjaurotų miesto vaizdo. Juk Kauno turguose virė tikras gyvenimas – bendravimas, ryšių mezgimas, derybos; buvo mokomasi tarpkultūrinio bendravimo taisyklių ir kuriami prekybos standartai.

Turgus prasidėdavo naktį

Nuo 1852 m. viena iš pagrindinių turgaviečių mieste buvo „Senoji rinka“. Dabar tai yra Steigiamojo Seimo aikštė tarp Gimnazijos, Šv. Gertrūdos ir J. Jablonskio gatvių.

„Anot to meto spaudos, tai buvo viena iš judriausių Kauno vietų, išlaikiusi rusiškos „tvarkos“ tradicijas – čia vyko ne tik sąžininga prekyba, bet ir įvairaus masto machinacijos, apgavystės, kuriose nukentėdavo niekuo dėti kaimo žmonės. Šioje turgavietėje buvo išrikiuota nemažai namukų–krautuvėlių, kuriuose pirkėjai galėdavo rasti nuo adatų, medaus iki skilandžių. Tie, kas neįstengdavo prekiauti būdelėse, tai darydavo tiesiog iš vežimų ar pintinių“, – ano meto vaizdais dalijasi istorikė.

Ji pasakoja, kad 1856 m. buvo atidaryta dar viena senamiesčio turgavietė – „Žuvų rinka“. Pavadinimas klaidina, nes žuvimi prekiauta tik viename iš skyrių, o pagrindinės prekės buvo buitinės – malkos, pašarai, įvairūs daiktai ir maisto produktai. „Ši vieta buvo išskirtinė tuo, kad vasaros naktimis čia vykdavo urmininkų turgus. Nuo 12 val. nakties pradėdavo plūsti daržovėmis prekiaujantys žmonės, o 2 val. nakties prasidėdavo rimta prekyba – čia pirkdavo tie, kurie vėliau šias gėrybes perpardavinėdavo. Prekybininkai rytui išaušus pasipildavo po visas kitas tuometines Kauno turgavietes“, – informuoja A. Lazauskienė.

Trukdė Užsienio reikalų ministerijai

Pašnekovė primena ir apie Arklių turgavietę, kuri dabartinėje Vienybės aikštėje buvo atidaryta 1862 m. Čia buvo pardavinėjami ne tik gyvuliai, bet ir šienas, šiaudai, malkos. Ši miesto centre svarbią vietą užimanti turgavietė bene labiausiai badė akis ne tik miestiečiams, bet ir valdžiai.

„Tuo metu greta jos kūrėsi valstybinės įstaigos, buvo tvarkoma Karo muziejaus teritorija. Ypač daug skundų dėl jos buvo pateikę tuometinės Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai, kurie nuolat kentė blogą kvapą, įvairius ausiai nemalonius garsus. Galiausiai, 1921 m., turgavietė buvo perkelta į Žaliakalnį“, – dėsto Kauno turgų istorijos žinovė.

Stengėsi sutvarkyti

1920–1923 m. Kaune buvo 8 turgavietės. Jose prekiauta ne tik maisto produktais, bet ir gyvuliais, paukščiais, drabužiais, malkomis bei kitais buičiai reikalingais daiktais. Prasidėjus turgaviečių naikinimo vajui, 1928 m. buvo panaikinta dar viena prekybos vieta, veikusi centrinėje miesto dalyje, – Pieno arba Naujoji turgavietė.

Ji buvo įkurta prie Kanto ir Klaipėdos gatvių, vėliau toje vietoje buvo pastatyti Ugniagesių rūmai. Ne kokia baigtis atėjo ir Žaliakalnio turgavietei, kuri ilgą laiką buvo labai populiari tarp miestiečių, bet vėliau tapo ne kokia kaimynyste statomai Prisikėlimo bažnyčiai. Čia esantis turgus buvo panaikintas 1937 m., užtat iki šiol veikia panašiu laiku atidaryta turgavietė Zanavykų gatvėje ir dabar žinoma kaip Žaliakalnio turgus.

„Tuomet atėjo metas Kauno miesto savivaldybei ieškoti būdų, kaip pertvarkyti turgavietes, kad jos atliktų savo funkcijas, bet netrukdytų gyventojams, nekeltų problemų miesto valdžiai ir būtų kuo mažiau matomos. 1935 m. Kaune veikė 7 turgavietės – ir bendrosios, ir specializuotos. Žuvų turgavietė – prie Kauno pilies, Senoji – prie tuometinio Seimo, Žaliojo kalno – Ukmergės plente, Gyvulių – Aleksote ir dar trys – Vilijampolėje, Šančiuose ir Panemunėje“, – turgaviečių žemėlapį piešia A. Lazauskienė.

Piktinosi kainomis

Reikšmingas įvykis Kauno gyvenime buvo dengtos halės atidarymas Šančiuose 1929 m. Nors ji ilgą laiką buvo laikoma pačia geriausia, vis dėlto atvykę prekiauti ir apsipirkti nuolat skundėsi dėl vietos trūkumo. Čia miesto savivaldybė prekiautojams buvo išnuomojusi per 80 prekybinių patalpų. Parduotuvėlių savininkai už mėnesį mokėdavo apie 60 litų. Dėl didelių rinkliavų prekiautojai nuolat teikė skundus valdžiai, buvo nepatenkinti. Rinkliavos sumažėjo tik 1932 m.

Dar vienas svarbus iššūkis tuometiniams prekiautojams buvo laikytis nustatytų higienos normų. „Lietuvos aide“ atsirado panašių tekstų: „Žuvų pardavėjos viena ranka sveria ir graibo iš vandenio žuvis, o antrojoje laiko duonos plutą ar mėsos gabalą ir sotinasi“.

Savivaldybė samdydavo turgaus šlavėjus, atliekų išvežiotojus. „Archyvuose rasti duomenys liudija, kad 1923 m. visų septynių Kauno turgaviečių valymui buvo išleista 55 000 litų“, – pasakoja A. Lazauskienė.

Kaune brendo dar vieno dengto turgaus poreikis, nes Šančių halės pavyzdys įkvėpė keisti prekybą kardinaliai. Deja, to padaryti iškart nepavyko – nors savivaldybės darbuotojai vyko tyrinėti sėkmingų užsienio pavyzdžių, vis dėlto niekas tarpukariu kardinaliai nepasikeitė.

Turgus pasikeitė, bet išlieka reikalingas

Dabar Kaune galima suskaičiuoti bene dešimt vietų, kuriose nuolat veikia turgūs. Situacija nuo tarpukario gerokai skiriasi – dabar jie dažniausiai nekelia jokių nepatogumų miestiečiams. Be to, galima sakyti, kad buvo įgyvendinta tarpukario laikų vizija turėti didelį modernų turgų po stogu. Toks šiandien yra Dainavos rajone veikiantis Centrinis Kauno turgus.

„Šiuolaikinis turgus turi būti patogus tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Šiandien ir čia turi būti naudojamos pažangiausios technologijos bei įranga. Tačiau turi išlikti ir tai, kas skiria jį nuo didžiųjų parduotuvių ar prekybos centrų – tai iš senų senovės paveldėtas betarpiškas bendravimas tarp pirkėjo bei pardavėjo. Be to, turgus nuo seno buvo skirtingų kultūrų susitikimo vieta, stebinanti atradimais. Visais šiais kriterijais vadovavomės ir mes kurdami savo turgų.

Todėl čia dabar rasite ir naujausią įrangą, ir akį džiuginančius architektūrinius bei interjero sprendimus, ir gyvuojančias senąsias tradicijas bei daug skirtingas kultūrines šaknis turinčių prekių. Pavyzdžiui, greta įprastų vaisių, daržovių, pieno produktų, tradicinių lietuviškų mėsos gaminių galima įsigyti autentiškų turkiškų saldumynų, iš Mauricijaus atkeliavusio ypatingo rudojo cukranendrių cukraus ar paragauti tikroje rytietiškoje krosnyje keptos puri duonos“, – pasakojo prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusio turgaus atstovas Jonas Plenta.

Pasak jo, turgus, kaip tūkstančius metų išlikusi prekybos forma, yra aktuali šiandien, bus reikalinga ir ateityje.

„Turgaus pagrindu buvo ir išliks bendravimas bei pasiūlos įvairovė. Nes vieniems pirkėjams yra labai svarbu turėti „savo“ pardavėją, kuris jį pažįsta ir visada žino, ko šis pageidaus. Be to, patars, parinks geriausią prekę, ir kainą kažkiek nuleis. Kitam gi svarbu pasirinkti iš keleto pasiūlymų. O kur kitur tai lengviau padaryti, jei ne turguje, kai tas pačias prekes siūlo ne vienas, o keliolika prekybininkų“, – turgaus privalumus vardijo pašnekovas.