Socialinio dialogo Baltijos šalyse stagnacijos priežastis tyręs mokslininkas pastebi, kad profsąjungų narystė mažėja visose Vakarų valstybėse. Jis teigia, jog šiandien iš kolektyvinių derybų naudos gali tikėtis ne tik darbuotojai, bet ir darbdaviai.
„Socialinis dialogas yra labai svarbi eksportuojančių darbdavių konkurencingumo priežastis“, – interviu DELFI sakė M. Kalanta.
– Savo moksliniame darbe koncentruojatės ne į žemą darbuotojų mobilizacijos lygį ar silpnas juos atstovaujančias institucijas, bet į darbdavių motyvaciją dalyvauti socialiniame dialoge. Kodėl pasirinkote tokį tyrimo objektą?
– Tokį pasirinkimą lėmė keli aspektai. Pirma, ar šiais laikais galima tikėtis didelės darbuotojų mobilizacijos, kai kalbame apie socialinio dialogo stiprinimą Lietuvoje? Pavyzdžiui, kad profsąjungų narystė artimiausiu metu nuo dabartinių 10 proc. pakiltų iki kokių 50–60 proc.? Greičiausiai negalima, tai rodo ir Vakarų valstybių pavyzdžiai. Nėra nei vienos šalies, kurioje profsąjungų narystė augtų. Tose valstybėse, kur ji didelė, ji užaugo kažkada seniai, pokario, socialdemokratų valdymo laikais, vėlyvajame XIX ar ankstyvajame XX amžiuje.
Tiesa, yra viena valstybė – Belgija – kurioje pastaraisiais metais šiek tiek padaugėjo profsąjungų narių, tačiau to priežastis paprasta – jie turi Gento sistemą, pagal kurią profsąjungos dalyvauja nedarbo draudimo išmokų skirstyme. Todėl buvimas jų nariu yra gerokai naudingesnis, tačiau ir ten padidėjimas nėra smarkus, 1–2 proc. punktai.
Antra priežastis, kodėl koncentruojuosi į darbdavius – nemažai tyrimų patvirtina, kad socialinio dialogo paplitimas gana menkai priklauso nuo profsąjungų, o didesnę įtaką daro darbdavių mobilizacija.
– Kodėl?
– Nuo 2000 metų mokslininkai kalba apie socialinio dialogo atgimimą Vakarų Europos šalyse ir jį sieja su labai didele nauda, kurią jis gali teikti darbdaviams. Mes žinome apie socialinio dialogo naudą darbuotojams: jis mažina socialinę nelygybę, lygiau paskirsto ekonominės veiklos rezultatus, užtikrina geresnes darbo sąlygas ir t.t.
Pagrindinis privalumas darbdaviams yra toks, kad į eksportą orientuotose šalyse (t.y. realiai visos Vakarų Europos šalys, išskyrus Airiją ir Jungtinę Karalystę) socialinis dialogas yra labai svarbi jų konkurencingumo priežastis. Šiose šalyse labai svarbios kolektyvinės sutartys, kuriose tam tikrų pareigybių darbuotojų darbo sąlygos apibrėžiamos šakos lygmenyje.
Šių susitarimų svarba eksporto konkurencingumo stiprinime yra dvejopa. Pirma, kolektyvinės derybos leidžia darbdaviams koordinuoti darbo užmokesčio nustatymą. Tai reiškia, kad įmonės nekonkuruoja tarpusavyje dėl darbo užmokesčio. Juk darbo kaštai mažina konkurencingumą, jei kyla atsietai nuo našumo. Dėl to brangsta eksportas, o konkuruoti reikia globalioje rinkoje su daugybe kitų šalių.
Vakarų Europos šalyse socialinio dialogo mechanizmas padeda susieti darbo užmokesčio augimą su našumo augimu. Tada įmonė negali darbuotojui pasiūlyti aukštesnio darbo užmokesčio, nes to daryti neleidžia darbdavių ir profsąjungų pasiektas šakinis susitarimas. Kalbu apie vieneto darbo kaštus, t.y. santykį tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio.
Europos Sąjungos branduolio valstybėse (ES15) 2004–2016 metais situacija praktiškai nesikeitė. Prieš krizę fiksuotas padidėjimas, bet greitai įvyko korekcija ir iš esmės vieneto darbo kaštai ne tik nedidėjo, bet netgi truputį sumažėjo. Jei vieneto darbo kaštai mažėja, reiškia konkurencingumas didėja, jei vieneto darbo kaštai didėja, reiškia konkurencingumas mažėja (tada darbo užmokesčio augimas lenkia našumo augimą). ES15 rodikliai yra socialinio dialogo rezultatas.
Beje, yra ir daugiau socialinio dialogo naudos, kurios negauna pavienės įmonės (nedalyvaujančios derybose). Jos veikia rinkos sąlygomis ir pasižymi didele darbuotojų kaita, kuri neleidžia užtikrinti tam tikrų įgūdžių įmonėje ir t.t.
Pavyzdžiui, Latvijoje prieš krizę konkurencingumo praradimai buvo milžiniški, po to įvyko vidinė devalvacija, fiksuotas tam tikras konkurencingumo laimėjimas, bet vėliau matėme tą pačią tendenciją. Viena vertus, yra labai dideli svyravimai, antra vertus, Latvijai niekaip nepavyksta išsaugoti savo konkurencingumo.
Antrasis aspektas, kaip socialinis dialogas dalyvauja eksporto konkurencingume – tose šalyse kolektyvinių derybų pagalba suspaudžiama darbo užmokesčio struktūra. Tai lemia mažesnius darbo užmokesčio skirtumus tarp eksportuojančio ir paslaugų sektoriaus. Eksporto sektorius yra pažangus, tradiciškai jame darbo užmokestis yra aukštesnis, nes ten yra aukštos pridėtinės vertės gamyba ir aukštų įgūdžių poreikis. Tuo metu paslaugų arba vidinis sektorius pasižymi žemesne darbo jėgos kvalifikacija, darbo užmokestis ten yra žemesnis, darbo vertė dažnai priklauso nuo žmogiškojo faktoriaus, pavyzdžiui, padavėjas gali aptarnauti daugiau staliukų, tačiau tada krenta jo darbo kokybė.
Apibendrinant, svarbu, kad darbdaviai turėtų motyvus socialiniam dialogui. Tada galima kalbėti apie tai, ar darbdaviai, priklausomai nuo jų gamybos ir verslo strategijų, ekonomikos struktūros, gali turėti tokį interesą.
– Kodėl Lietuvoje darbdaviai iki šiol neturėjo intereso dalyvauti socialiniame dialoge?
– Pirmiausia, ar Lietuva yra eksportuojanti šalis? Taip, eksportas Lietuvoje didėja, augimas per 10 metų siekia apie 60 proc., lyginant dalį nuo bendrojo vidaus produkto. Galima tvirtai sakyti, kad Lietuva yra eksportuojanti valstybė, jos ekonomikos augimas remiasi būtent tuo.
Tada kyla klausimas, kokiu būdu Lietuvos įmonės užtikrina savo konkurencingumą. Matome, kad Vakaruose socialinis dialogas yra svarbi priemonė, o Lietuvoje socialinis dialogas yra silpnas – kolektyvinių derybų padengimas yra labai žemas (iki 20 proc.), profsąjungų ir darbdavių asociacijų narystė žema, esamo socialinio dialogo kokybė silpna.
Lietuvos vieneto darbo kaštų statistika rodo, kad iki krizės konkurencingumas šiek tiek nukentėjo, bet gana nežymiai. Tačiau per krizę jis buvo labai greitai atstatytas, negana to, visu pokriziniu laikotarpiu Lietuvos įmonės išgyveno milžinišką konkurencingumo prieaugį. Kas tai lėmė galima suprasti išskaidžius vieneto darbo kaštus į šio rodiklio komponentus: darbo užmokestį ir darbo našumą.
Žiūrint į šių dviejų rodiklių dinamiką, matome, kad iki krizės jie judėjo daugmaž vienodai. Tačiau per krizę įvyko vidinė devalvacija, darbo užmokestis buvo sumažintas didžiajai daliai ne tik viešojo ar paslaugų, bet ir eksportuojančio sektoriaus darbuotojų. Turėjome ir darbo našumo kritimą, tačiau po to dėl kažkokių priežasčių jis stipriai šoko į viršų. Tas šuolis yra milžiniškas – per kelis metus 50–60 proc. Tuo metu darbo užmokestis augo, bet ne taip stipriai.
Manau, kad atsakymas, kodėl neturime socialinio dialogo, slypi aukštame našumo augime pokriziniu laikotarpiu. Viena hipotezė buvo, kad darbo našumo augimą galėjo lemti tai, jog daug prekių buvo sandėliuose. Tačiau tokia grynai aritmetinė ir trumpalaikė priežastis negali paaiškinti keliasdešimties procentų prieaugio.
Kitas dalykas, kurį tikrinau – galbūt didėjo įmonių efektyvumas, buvo investuojama į gamybos modernizavimą, naujas technologijas. Tai turėjo atsispindėti investicijose į kapitalą, ilgalaikį turtą. Tačiau nuo 2009 metų pramonės įmonės buvo dvigubai sumažinusios savo investicijas (skaičiuojant nuo sukuriamos vertės). Jos neatsistatė iki šiol ir tai reiškia, kad įmonės neinvestuoja.
Dar tikrinau argumentą, kad per krizę bankrutavo mažiau našios įmonės, susitraukė mažiau našūs arba išsiplėtė našesni sektoriai. Dėl to galėjo atsirasti prieaugis, tačiau duomenys rodo, kad neįvyko jokie kompozicijos pokyčiai. Padaugėjo smulkių ir vidutinio dydžio įmonių, tačiau jų įtaka bendrajai pridėtinei vertei pramonėje yra nedidelė.
Galiausiai viena hipotezė, kuri atrodo paaiškinanti našumo augimą, yra pasaulinių kainų augimas. Maisto ir gėrimų bei tarpinių gamybos priemonių (automobilių, baldų detalės ir t.t.), kurie sudaro didžiąją dalį Lietuvos eksporto, kainų dinamika rodo, kad jos ūgtelėjo atitinkamai 60 proc. ir 30 proc.
Tai reiškia, kad šias prekes eksportuojančios įmonės galėjo parduoti už gerokai didesnę kainą, nei būtų galėjusios 2007 metais. Po krizės šių prekių paklausa didėjo, pasiūla nebuvo didelė. Tiesa, pastaruoju metu šios kainos krito, tačiau maisto kainos taip ir negrįžo į 2007 metų lygį.
Sužinoti, ar įmonės tikrai pasinaudojo šiuo kainų prieaugiu, leidžia kapitalo pajamų dalies statistika. Ji parodo, kiek sukuriamos vertės sau pasiima įmonės savininkai ir kokia dalis tenka darbuotojams. Nuo 2007 metų šio rodiklio dinamika labai glaudžiai atkartojo pasaulinių kainų dinamiką, tai reiškia, kad įmonės tikrai iš to uždirbo, o didžioji to uždarbio dalis teko savininkams, akcininkams. Tuo metu mažėjanti dalis atiteko darbuotojams. 2007 metais darbuotojams atitekdavo daugiau nei 50 proc. sukuriamos pridėtinės vertės, o 2011 metais darbdaviams atiteko daugiau nei 60 proc. Tiesa, iki 2016 metų balansas vėl pasislinko labiau į darbuotojų pusę.
Akivaizdu, kad darbdaviams socialinis dialogas tokioje situacijoje nebuvo reikalingas, nes jie ir taip turėjo didėjančius pelnus, darbuotojams nereikėjo daug mokėti ir t.t.
– Tačiau panašu, kad situacija keičiasi, darbo našumo ir užmokesčio kreivės tuoj susikirs, jei dar nesusikirto.
– Taip, šiuo metu pasaulinės kainos truputį nukrito ir kaip našumo šaltinis išsisėmė, o darbo užmokestis auga sparčiai. Todėl eksportuojančio gamybos sektoriaus konkurencingumas mažėja. Tačiau tai turbūt dar nėra kritinė situacija, kada darbdaviams žūtbūt prireiktų koordinuoti veiksmus.
Beje, šios įmonės pasižymi labai dideliu lankstumu surandant pelningas eksporto rinkas. Kadangi Lietuva maža ir kiekvienas eksportuotojas individualiai paėmus yra labai mažas pasaulinėse rinkose, jie nėra tie, kurie savo eksportu formuotų pasaulines kainas, jie gali tik reaguoti, bet jiems labai lengva tai daryti, nes kiekis yra nedidelis.
Darbdaviai (turbūt su valstybės institucijų pagalba) deda daug pastangų, kad surastų pelningas eksporto rinkas ir jeigu vienoje rinkoje pelningumas krenta, tiesiog labai greitai persiorientuoja kitur. Pavyzdžiui, įvedus sankcijas Rusijai, darbdaviai per metus sugebėjo gana neskausmingai persiorientuoti į Vakarų Europos rinkas.
Tačiau konkurencingumas krenta, todėl darbdaviams kils poreikis peržiūrėti savo eksporto rinkas. Jei tai padaryti pavyks sėkmingai arba dėl kažkokių priežasčių pradės augti pasaulines kainos, tada poreikis socialiniam dialogui taip ir neiškils.
Bet jei turėsime ilgiau užsitęsusią situaciją, kada darbo užmokestis augs ir toliau taip sparčiai, o našumas neaugs, tada iškils būtinybė, viena vertus, modernizuoti gamybą, kita vertus, kažkokiu būdu koordinuoti darbo užmokestį šakos lygyje ir taip išsaugoti eksporto konkurencingumą.
– Kiek laiko tokia situacija turi tęstis?
– Nėra taip, kad jei tik užsimanys, tai ir pavyks padaryti. Yra daugybė niuansų. Koordinavimas šakos lygyje reiškia, kad turi būti pasirašytos kolektyvinės sutartys, kuriose dalyvauja visos šakos įmonės ir jos priverstos laikytis susitarimų.
Esu girdėjęs įvairiausių atsiliepimų apie Lietuvos įmonių bendradarbiavimo gebėjimus. Pavyzdžiui, pieno sektoriuje įmonės negali kartu dalyvauti parodose, bendrai tiekti produkciją į kurią nors rinką. Konkurencija yra tokia arši.
Bendradarbiavimo gali neatsirasti ir dėl konkurencijos teisės reguliavimo. Konkurencijos priežiūra Lietuvoje atrodo pakankamai griežta, ji riboja – yra labai aiškios gaires dėl ko įmonės gali tartis ir dėl ko negali. Vienas iliustratyvus pavyzdys – kai buvo kalbama apie prekybos centrų nedarbą per šventes, išstojo viena iš Konkurencijos tarybos narių ir pasakė, kad tokie susitarimai tarp prekybos tinklų greičiausiai būtų laikomi pažeidimu.