Vis dėlto jis pabrėžia, kad yra ir išimčių, o kartais pasitaiko turtingų kvailių, bet tik tada, kai jie savo pinigus paveldi.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto kvietimu Lietuvoje besisvečiavę Ch. Murray`us taip pat pastebėjo, kad pastaruoju metu turtuoliai vis labiau atsiskiria nuo likusios visuomenės dalies, o dėl to tarp šių dviejų grupių veriasi vis didesnė kultūrinė praraja.
– Ar išties galvojate, kad vargšai yra vargšai dėl to, kad yra kvaili?
– Ne, anksčiau jie sudarė 95 proc. populiacijos ir net iki XX amžiaus pradžios, didžioji dauguma pačių protingiausių žmonių buvo vargšai. Taip buvo, nes skurdas buvo visur. Tai, kas įvyko per pastaruosius šimtą metų, ypač Vakaruose, leido intelektui tapti kur kas labiau vertinamu rinkoje. Kai visi buvo žemdirbiai, intelektas didelio skirtumo nedarė, bet dabar „Google“, „Microsoft“ ir „Apple“ moka po 200 tūkst. dolerių per metus jauniems programuotojams, nes jie yra protingi. Kai verslai tapo daug didesni, buvimas žmogumi, kuris gali padidinti pelną, tapo vertingesnis.
Ar šiandien egzistuoja ryšys tarp intelekto ir skurdo? Taip, toks ryšys statistiškai yra. Vargšai vidutiniškai turi žemesnį intelekto koeficientą, nei žmonės, kurie nėra vargšai. Tačiau tai koreliacija, o ne likimas. Nėra taip, kad vargšai yra kvaili, o turtuoliai protingi.
– Ar pažįstate turtingų žmonių, kurie yra kvaili?
– Tų, kurie savo turtą paveldėjo – taip. Žmonių, kurie savo pinigus uždirbo – ne. Žinau labai daug žmonių, kurie savo pinigus užsidirbo. Vieni jų yra protingesni už kitus, tačiau visi jie yra pakankamai protingi.
– Ką manote apie kandidatą į JAV prezidento postą Donaldą Trumpą?
– Manau, kad jis vertas paniekos. Jis neturi jokių principų, yra vulgarus, blogas verslininkas, tikrai ne konservatorius. Manau, kad jis vertas paniekos beveik visais aspektais. Nežinau nė vieno rimto ir sėkmingo verslininko, kuris gerbtų D. Trumpą.
– Paaiškinkite plačiau apie koreliaciją tarp turto ir intelekto.
– Tai tiesiog statistika. Jei paimtume 10 tūkst. lietuvių, patikrintume jų intelekto koeficientą ir sužinotume, kiek kiekvienas iš jų uždirba, pamatytume, kad koreliacijos koeficientas tarp šių dviejų dydžių yra maždaug 0,4 (kur 1 yra absoliuti koreliacija).
– Tačiau tai tik vienas iš dalykų, kurie nulemia žmogaus turtą. Kiek jis svarbus?
– Taip. Jei ryšį įvertiname 0,4, tada intelekto koeficientas paaiškina pajamų dalį, jį pakėlus kvadratu, t. y. 1,6. Tad tai būtų apie 16 proc. visų pajamų. Kiti jas lemiantys veiksniai – kaip sunkiai žmogus dirba, atkaklumas ir vaizduotė.
– Kokį vaidmenį XXI amžiaus ekonomikose turi profesinės sąjungos?
– Reiktų atskirai kalbėti apie privataus ir apie viešojo sektoriaus profsąjungas. Ar prisijungčiau prie profesinės sąjungos, jei dirbčiau privačioje įmonėje? Priklauso nuo įmonės. Jei dirbčiau „FedEx“, tada ne, nes įmonė klestėtų labiau ir mano darbo vieta būtų saugesnė, o atlyginimas – didesnis. Jei dirbčiau prastoje bendrovėje, tada prie profesinės sąjungos prisijungčiau. Jei dirbčiau tokioje, kuri savo darbuotojams moka per mažai, tada tikrai būčiau profsąjungos nariu.
Viešajame sektoriuje profsąjungos yra nesąmonė. Joms ten tikrai ne vieta. Tam, kad profsąjunga veiktų tinkamai, reikia kieno nors, kas su ja ginčytųsi. Pavyzdžiui, nustatinėjami atlyginimai: profsąjunga nori daugiau pinigų, administracija jų duoti nenori, nes kiekvienas atiduodamas centas sumažina jų pačių pajamas. Jie turi stiprią paskatą pasiekti susitarimą, kuris įmonei nepadarytų žalos.
Kai profsąjungos derasi su valdžios biurokratu, tai būna ne to biurokrato pinigai. Atlyginimus padidinus, jam pačiam vis tiek bus pakeltas atlyginimas, pailgintos atostogos, padidintos socialinės garantijos. Viešajame sektoriuje nėra įtampos ir kitos pusės atstovavimo.
– Ar manote, kad įmonės klestėjimas ir darbuotojų gerovė yra nesuderinami?
– Protinga profsąjunga stengsis negalvoti apie trumpalaikę naudą, nes ji gali įmonei pakenkti ilgalaikėje perspektyvoje. Manau, kad tai įmanoma. Juk profsąjungai labai svarbu, kad jos įmonė būtų sėkminga., kitaip jų darbo vietų tiesiog nebeliks. Vis dėlto manau, kad trumpalaikių atlyginimų pakėlimų reikalaujama per dažnai. Darbuotojai kurį laiką pasidžiaugia, o po 5 metų įmonė bankrutuoja.
– Ar visame pasaulyje didėjanti turto nelygybė sukuria naujų problemų?
– Taip, JAV matome visiškai naujo pobūdžio nelygybę. Anksčiau turtingi žmonės turėjo daugiau pinigų, bet jų ir vargšų ar vidurinės klasės žmonių kultūra buvo labai panaši. Jie žiūrėjo tas pačias televizijos laidas, skaitė tas pačias knygas ir paprastai gyveno šalia vienas kito.
Šiandien pinigų turintys žmonės įgyja daug geresnį išsilavinimą, žiūri kitas televizijos laidas, skaito kitus laikraščius, interneto svetaines, turi kitokias vertybes. Tad dabar turime naują aukštesniąją klasę, kurios kultūra labai skiriasi nuo likusių šalies gyventojų. Tai nauja problema JAV visuomenėje.
– Tai šią problemą reiktų spręsti valstybei perskirstant pinigus?
– Ne. Tiesa, esu garantuotų ir vienodų pajamų visiems šalininkas. Tai yra perskirstymo forma, bet ją palaikė ir Miltonas Friedmanas, Friedrichas Hayekas. Tačiau nepritariu tokiems dalykams, kaip 90 proc. mokesčiai turtingiesiems. Tokio pobūdžio perskirstymas visada žlunga.