Kaip yra dabar ir ką norima keisti
Nuo 2015 m. yra numatyta tvarka, kad miško valdytojai moka privalomąjį 5 procentų mokestį į valstybės biudžetą iš pajamų, gautų už parduotą žaliavinę medieną ir parduotą nenukirstą mišką. Šios lėšos naudojamos tokioms bendrosioms miškų ūkio reikmėms tenkinti kaip miškų inventorizavimas ir apskaita, priešgaisrinės apsaugos sistemos organizavimas ir išlaikymas, stichinių nelaimių padarinių ir masinių ligų bei kenkėjų židinių likvidavimas, miško kelių ir susijusių miško žemės sausinimo sistemų įrenginių priežiūra ir taisymas.
Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad privačių miškų savininkų indėlis į Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programą yra itin reikšmingas, 2018 m. sudarė 35 proc. programos biudžeto (arba beveik 4,5 mln. Eur).
Visgi Aplinkos ministerijos paruoštame pristatyme konstatuojama, kad toks dabar taikomas mokestis „neskatina miško savininkų vykdyti ūkinės veiklos, neskatina racionalesnių miško valdų formavimo, kas stabdo privačių miškų ūkio plėtrą“. Dėl to prieinama išvados, kad reikia sistemą tobulinti „mažinant finansinę naštą aktyvią ūkinę veiklą vykdantiems privačių miškų savininkams ir šį mažinimą kompensuojant apmokestinimu tų miško savininkų, kurie turėtų potencialą ūkinei veiklai pagal savo valdomų miškų vertę ir taikomus aplinkosauginius apribojimus“.
Dėl to teikiamas siūlymas vietoje šio mokesčio nustatyti metinę įmoką į valstybės biudžetą, kuri būtų apskaičiuojama nuo nuosavybės teise valdomo miško vidutinių potencialių pajamų iš vieno hektaro.
„Potencialios pajamos iš vieno ha (nuo jų būtų išskaičiuojamas mokestis) gaunamos vidutinį miško naudojimo intensyvumą padauginus iš vidutinės nenukirsto miško kainos, kuri turėtų būti nustatoma kartą per metus“, – paaiškinama Aplinkos ministerijos pristatymo skaidrėse.
Čia pat ir pateikiamas pavyzdys, kiek tai atsieitų savininkui: „Privataus miško savininkas turi 10 ha ūkinio miško Utenos rajone. Utenos rajono miškai pagal Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą priskiriami vidutinio miško naudojimo intensyvumo zonai. Tokio miško savininkas einamaisiais metais turėtų sumokėti 70 eurų mokesčio“.
Aplinkos ministerija pagrįsdama tokią įstatymo pataisą nurodo, kad tai paskatintų miškų savininkus užsiimti aktyvesne ūkine veikla miškuose, tame tarpe ir apsispręsti, ar vykdyti miško kirtimus mažesnės vertės medynuose.
„Atsižvelgiant į tai, kad siūlomą įmoką privalėtų mokėti ir veiklos nevykdantys, bet tam potencialą turintys miško savininkai, toks mokestis paskatintų miško žemės rinką ir sudarytų prielaidas racionalesnių miško valdų formavimui, sumažintų mokestinę naštą nuolatinę miškų ūkio veiklą vykdantiems miško savininkams, o tai prisidėtų prie privačių miškų ūkio sektoriaus plėtros“, – aiškina Aplinkos ministerija.
DELFI kreipėsi platesnio komentaro į Aplinkos ministeriją, tačiau į siųstus klausimus nesuspėta atsakyti.
Miškus turės kirsti arba parduoti
Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis pastebi, kad ši įstatymo pataisa, skatinanti vykdyti ūkinę veiklą, arba kitaip tariant kirsti miškus, iš tiesų gali paskatinti smulkiuosius savininkus savo valdas parduoti stambiesiems subjektams. Asociacija savo kreipimesi į ministeriją nurodo, kad toks mokestis iššauks miško kainų svyravimus, paspartins miško žemių nuosavybės koncentraciją.
„Čia yra nelogiškas įstatymas, kurio realizavimo atveju, tai taptų mažųjų miško savininkų „išmiškinimo“ įstatymu. Jeigu dabartinis, nuo 2015 m. galiojantis baudžiamasis mokestis, baudžia savininkus užsiimančius ūkine veikla, tai dabartinis – verčiantis kiekvienais metais mokėti nuo teoriškai paskaičiuotų potencialių pajamų, net tuomet, kai miško naudoti ir negali. Tai vienintelė pasekmė, kad miško savininkai bus verčiami atsisakyti savo miško jį parduodant, nes tuomet nereikės kiekvienais metais mokėti mokesčio. O ūkininkauti nuolat nedidelėse smulkiose valdose miško savininkai negali, nes nėra tokių galimybių“, – DELFI komentavo jis.
A. Gaižutis prideda, kad, matyt, būta kažkieno interesų, jog neūkininkaujantys būtų priversti į rinką atiduoti savo miškus. Jis taip pat įsitikinęs, kad toks naujas mokestis tik didintų administracinę naštą, mat reikėtų įvesti ir kasmetinį miškų deklaravimo reikalavimą, kur būtų fiksuojami visi pokyčiai miškuose.
„Be to, siūlomi mokestiniai sprendimai didintų administracinius kaštus bei mokestinę naštą, kadangi netgi turėdamas keliasdešimt hektarų miško (vidut. valdos plotas vos 3,4 ha) savininkas negalės vykdyti nuolatinės miškų ūkinės veiklos ir gauti kasmetinių pajamų, tačiau galimai patirs kasmetinių sąnaudų“, – pastebima asociacijos kreipimęsi.
Publikavus straipsnį atsiųstas aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos komentaras, kuriuo atskleista daugiau detalių dėl naujo mokesčio. Pavyzdžiui, kad bus galima pasirašyti tam tikras sutartis dėl taikomo mokesčio.
„Planuojame, kad mokestis nebus taikomas tiems savininkams, kurių miškas yra iki 1 ha dydžio ir tiems, kurių miškas patenka į saugomos teritorijos zoną. Taip pat planuojama pasirašyti sutartis su tais miškų savininkais, kurie įsipareigos tausoti ir nekirsti miško, tuomet jiems irgi nebus taikomas joks mokestis“, – komentavo K. Mažeika.
Kadangi šiomis lėšomis būtų prižiūrimas ir miškų gaisringumas, ir tvarkomi stichinių nelaimių padariniai, ir miško keliukai, A. Gaižučio pasiteirauta, ar neturėtų prie to prisidėti visų miškų savininkai. Tačiau jis įsitikinęs, kad ir taip jau visi mokesčių mokėtojai prie to prisideda.
„Tų reikmių finansavimui yra visų piliečių mokami mokesčiai. Jie ir turi būti naudojami. Mes turime tokį paradoksą, dėl kurio Vyriausybė jau kreipėsi į Konstitucinį teismą, beje tą pačią dieną, kai Aplinkos ministerija derinimui atsiuntė šitą įstatymo projektą. Kreipėsi dėl specialiaisiais įstatymais (įskaitant ir LR miškų įstatymą) formuojamų specialiųjų fondų ir žinybinių programų atitikimo Konstitucijai.
Šitas mokestis lyg ir dubliuoja tai, ką ir taip mokame. Juk miško keliams visi mokame, pirkdami kurą automobiliams, už patį automobilį mokama, kelių mokestis, krovinių pervežimas, leidimai ir panašiai. Juk tikslas buvo ir yra, kad būtų visi keliai tvarkomi. Iš tų bendrai mokamų mokesčių, kurių dalis per kelių plėtros programą yra skiriama miško kelių tvarkymui. Urėdija yra įpareigota tvarkyti miško kelius, tačiau pagal nustatytą tvarką visų į biudžetą sumokami pinigai per mokesčius gali būti panaudoti tik per valstybinius miškus einančių kelių tvarkymui. Ir tada vietoj to, kad sutvarkytų biurokratinę formaliąją sistemą, uždedamas dar vienas mokestis, iš kurio surinkti pinigai vėlgi negali būti taikomi kelių tvarkymui, kol nėra priskirti kažkokiai žinybai ar savivaldybei. Todėl pagrindinis klausimas dėl miškų tvarkymo yra ne pinigų trūkumas, bet supratimo trūkumas, nes reikia spręsti be šeimininkių bendrai naudojamų kelių klausimą“, – komentavo A. Gaižutis ir tvirtino, kad taip prie bendros mokesčių sistemos Aplinkos ministerija nori turėti dar savo rinkliavų sistemą.
Metodika netenkina, bet mokesčio principas – teisingas
Priešingos pozicijos laikosi Privačių miškų savininkų asociacija. Jos direktorius Aidas Pivoriūnas DELFI komentuoja, kad pats mokestis iš esmės būtų naudingas, tačiau skaičiavimo metodiką reikėtų persvarstyti.
„Paskutinius penkis metus aršiai kritikavome Salamakino įvestą mokestį dėl miškų naudojimo, bet šiuo atveju matome du skirtingus dalykus.
Pradėti reikėtų nuo to, kad valstybė nepriklausomai nuo nuosavybės formos atlieka tris funkcija šalies miškuose – daro miškų inventorizaciją ir apskaitą, saugo miškus nuo gaisro bei saugo miškus nuo prastos sanitarinės būklės. Šios trys paslaugos kažkokiu būdu turi būti finansuojamos, mūsų nuomone, visų miškų savininkų ir visų miškų valdytojų, nepriklausomai nuo to, kiek turi vertingo ar nevertingo miško, privataus ar valstybinio. Tai mes pritartume tokiai nuostatai, kad bent už kotais paslaugas turėtų mokėti visų miškų valdytojai.
Esamas ir nuo 2015 m. galiojantis miškų apyvartos mokestis yra diskriminacinis, vienintelis toks Europoje ir jis kaip tik paskatino arba naudoti miškus, arba nenaudoti. Bet jis nukreiptas į tai, kad tik viena miško savininkų grupė, kuri naudoja miškus, turi apmokėti visas kitas viešąsias valstybės paslaugas. Mūsų siūlymas būtų toks, pirmiausia pademonstruoti Seime politinę valią ir panaikinti 5 proc. apyvartos mokestį, o kitu žingsniu neskubant diskutuoti ir parengti pasiūlymus dėl visiems miškų savininkams ir valdytojams taikomo miškų mokesčio, dėl viešųjų paslaugų teikimo kompensavimo“, – DELFI teigė A. Pivoriūnas.
A. Pivoriūno teigimu, šis pasiūlymas – pirmasis Aplinkos ministerijos su miškais susijęs racionalus siūlymas per pastaruosius 2,5 metų. Visgi jis patikslina, kad pati įstatymo pataisa šiek tiek perteklinė, naudojamos per daug sudėtingos formulės, tad mokesčio skaičiavimo metodiką reikėtų taisyti.
„Mūsų nuomone, siūlymas dar nėra baigtinis, tai tik pasiūlymas. Mes jį svarstėme, neišsigandome kaip kai kurie mūsų kolegos pradėjo rėkti, kad čia yra baisu, dangus griūva. (…) Mes sakom, kad jų metodika iš esmės netinkama, dėl to nereikėtų skubėti su jos demonstravimu. Viena, skaičiai yra netikri. Antra, jie per dideli. Trečia, pirmiausia turėtų būti platus sutarimas, koks mokestis, kokio dydžio, ar apskritai jis yra savalaikis. Paskui, jeigu visgi būtų platus pritarimas,jau reikėtų lįsti į detales“, – sakė A. Pivoriūnas.
Jis įsitikinęs, kad ši įstatymo pataisa neprivers nei vieno miško savininko pradėti kirsti savąjį mišką, jei to nenorima.
„Čia baubų ieškojimas, kurių nėra. Kas gali priversti kirsti? Šiuo metu apie 25 proc. miškų savininkų, tai 300 tūkst. hektarų plotai, yra palikti likimo valiai. Juose nieko nėra daroma, prastai prižiūrima sanitarinė būklė, neugdomi medynai, blogėja ateities miškų kokybė, veisiasi erkės. Tokio mokesčio įvedimas, be jokios abejonės, priverstų tokius apsileidusius miško savininkus pasukti galvą, ką daryti su tuo turtu, už kurį dabar jau reikės mokėti mokestį, kuris man buvo kaip šuniui penkta koja.
Mes sakome, kad miškas negali būti apleistas turtas. Tai tik nevykėlių, apsišaukėlių gamtosaugininkų tikslas, kad miškuose nieko nebūtų daroma. Tai mes griežtai pasisakome, kad miškai turėtų būti tvarkomi, jie turėtų būti ugdomi, retinami, prižiūri keliai, saugoma biologinė įvairovė, iškeliamos buveinės su apsaugos režimais, kertami miškai, atsodinami ir taip toliau. Nieko nėra miškui ir jame gyvenantiems gyvūnams, kaip nieko nedarymas“, – komentavo A. Pivoriūnas ir pridėjo, kad Europos Sąjungoje yra tik dvi šalys (Baltarusija ir Lietuva), kuriose nėra už mišką, kaip už nekilnojamąjį turtą, mokamas mokestis.
Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius teigia, kad mokestį turėtų mokėti visi, tačiau būtų teisinga, jei tie, kurie racionaliai ūkininkauja ir prižiūri mišką, mokėtų mažesnę dalį mokesčių, o tie, kurie nieko nedaro ir neinvestuoja į miško priežiūrą, mokėtų didesnę mokestį.
Skaičiuojama, kad Lietuvoje yra apie 250 tūkst. privačių miškų savininkų. Vidutinė miško valda siekia 3-4 hektarus.
Naujuoju siūlymu Aplinkos ministerija taip pat palieka tam tikras išimtis, kam mokesčio mokėti nereikėtų. Siūloma neapmokestinti visų II miškų grupės privačių miškų (apie 95 tūkst. ha), nacionaliniuose parkuose esančių privačių miškų, privačiuose miškuose esančių jaunuolynų (apie 190 tūkst. ha III-IV miškų grupėse, mažiausių miško valdų iki 0,5 ha (apie 15 tūkst. ha, apie 60 tūkst. miško savininkų), kadangi pastarųjų įmokos dydis būtų nereikšmingai mažas įvertinus administravimo kaštus.