„Bankų pas mus tiesiog per mažai, jie žino, kad yra labai svarbūs ir gali diktuoti sąlygas. Pas mus beveik nėra konkurencijos šiame sektoriuje. Kitose šalyse žmonės fiksuotas palūkanas renkasi gerokai dažniau, o kai kur jos sudaro ir virš 90 proc.“, – pažymi Seimo narė socialdemokratė Rasa Budbergytė.
Anot pranešimo žiniasklaidai, parlamentarė įsitikinusi, kad tokį skirtumą lemia įstatymai, bankų politika, kainodara, kreditavimo sąlygos.
"Beveik visos būsto paskolos Lietuvoje yra su kintamomis palūkanomis. Štai Švedijoje – kai kurių mūsų bankų gimtinėje – būsto paskolų su kintamomis normomis dalis yra gerokai mažesnė. O Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose paskolų su fiksuotomis palūkanomis yra daugiau kaip 90 proc.“, – vardija R. Budbergytė.
Pasak parlamentarės, nors paskola su fiksuotomis palūkanomis brangesnė, bet skolininkas gali būti ramus, jog visada mokės vienodą įmokos sumą, kad ir kokios būtų tarpbankinės ar centrinių bankų palūkanos. Tokia sąlyga,jos nuomone, apsaugotų šeimas nuo netikėtų išlaidų.
Skolinimosi sąlygas lemia įstatyminė ir reguliacinė bazė šalyje, įsitikusi R. Budbergytė. Anot jos, Lietuvos bankas taip pat pripažįsta, kad gauti paskolą fiksuotomis palūkanomis Lietuvoje yra sunku, todėl reikės keisti įstatymus.
„Dar 2016 m. ilgalaikėmis fiksuotomis palūkanomis buvo išduodama apie 15 proc. paskolų. Kažkas pasistengė, kad jų neliktų. Bankai apgalvotai užmetė klientams neproporcingai didelę rizikos dalį.
Bankų skolininkai Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, yra labiau finansiškai pažeidžiami: juk mūsų namų ūkiai daugiau nei pusę pajamų skiria maistui ir būsto išlaikymui. Palūkanoms drastiškai augant, didelė dalis skolininkų ne šiaip nuskurdo, bet ir tapo visai nemokūs“, – įspėja parlamentarė.
Anot jos, „bankams dzin“, nes jie turi papildomų apsidraudimo priemonių (gali perimti užstatą arba siūlyti klientams skolintis), taigi bankai neturi pakankamai ekonominių paskatų apsaugoti savo klientus nuo tokių rizikų.
„Būtina užtikrinti teisingesnį rizikos pasidalijimą tarp bankų ir jų klientų. Lietuvoje veikiantys bankai iki šiol mažai rūpinosi savo socialine atsakomybe. Jie naudojosi savo padėtimi ir galia rinkoje. Neproporcingai didelę rizikos dalis krito ant silpnesniosios paskolų sandorių pusės: namų ūkių pečių“, – pranešime žiniasklaidai pažymi R. Budbergytė.
„Būtina užtikrinti bankų kainodaros skaidrumą. Be to, reikia palengvinti sąlygas vartotojams pasirinkti ir keisti finansinių paslaugų tiekėją nebijant mokesčių ir baudų“, – sako R. Budbergytė.
Ji pažymi, kad dėl didėjančio žmonių įsiskolinimo ir būsto kainų ilgėja paskolų trukmė, o tai reiškia didesnį namų ūkių finansinį pažeidžiamumą svyruojant palūkanų normoms.
„Būsto kainomis vejamės Skandinavijos šalis. Žmonės priversti imti vis didesnes ir ilgesnės trukmės paskolas. Rizika priklauso ir nuo periodinės įmokos skaičiavimo būdo. Kuo ilgesnė paskolos trukmė, tuo didesnė santykinė palūkanų dalis įmokoje. Rizika paskolas turintiems namų ūkiams nebuvo deramai įvertinta“, – pažymi R. Budbergytė.