Vilnietį Olegą Kovrikovą būtų galima vadinti buvusiu verslininku – anksčiau vyras vertėsi transporto ir nekilnojamojo turto prekyba. Tačiau vilniečio gyvenimas pradėjo keistis atėjus 2008-ųjų metų krizei. Kaip prisimena pašnekovas, tuo metu reikėjo greitai ir atkakliai siekti savo tikslų, o pasiekus – juos apginti.
„Laikui bėgant, pajaučiau prasmės gyvenime trūkumą. Nors turėjau verslus ir apyvartos buvo geros, jaučiausi kaip voverė rate“, – prisimena pašnekovas.
Olegui ėmus kelti klausimus apie gyvenimo prasmę ir keliauti po įvairias šalis, lemtingu jam tapo apsilankymas Peru. Pašnekovas pasakoja, kad šios kelionės metu jis atrado, jog yra nenusėdintis vienoje vietoje ir bėgantis savo laimei priešaky. Išvykimo metu Olegas suprato – jam reikia tokio namo, kuriame jis galėtų įsišaknyti ir nurimti.
„Turėjau idėją pastatyti ne šiaip namą – aš galėjau pasamdyti statybininkus ir pastatyti namą arba kotedžą. Bet namą aš norėjau statyti savomis rankomis, maniau, kad jeigu sunkiai ir ilgai jį statysiu, labiau prisirišiu“, – priežastį pasistatyti molinį namą įvardija Olegas.
Ir pastatė. Prieš dešimt metų Pavilnyje išdygo Olego molinis namas, o prieš penkerius – molinis garso kupolas, kuriame dabar vilnietis rengia koučingo sesijas, garso terapijas.
Su Olegu susėdę ant kilimėlių garso kupole, pradedame išties išskirtinį interviu. Su pašnekovu kalbamės apie tai, kaip atrodė jo molinio namo statyba, kiek toks statinys jam atsiėjo, taip pat vilnietis papasakoja, kokie, jo akimis žiūrint, yra molinio namo privalumai ir trūkumai.