Anksčiau Lietuvos Lietuvos skaitmeninių technologijų asociacijai „Infobalt“ vadovavęs M. Ubartas yra artimai susipažinęs su informacinių technologijų sektoriumi ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo problema. Laidoje diskutavome, kur verslas ieško kvalifikuotos darbo jėgos, kokios pasekmės laukia visuomenės dėl to, kad kone 30 metų nesprendėme senstančios visuomenės problemos, ir apie tai, kad Lietuva – jau nebe pigios darbo jėgos šalis.
Trūkumas - mažiausiai 100 tūkst. specialistų
Diskusijoje buvo pacituotas Lietuvos banko valdybos pirmininko Gedimino Šimkaus mintis, kad demografinė situacija yra pagrindinė ir tinkamai nesprendžiama Lietuvos problema ir mūsų šaliai trūksta demografinės strategijos. M. Ubartas pritarė šiam pasakymui ir paaiškino, kad mes mums dar toli net iki Europos vidurkio:
„Jeigu norėtume pasiekti Europos vidurkį, tai mums trūksta apie 15-18 tūkst. specialistų, kuriuos būtų galima dabar įdarbinti. Per ateinančius 5-10 metų, tai jų reikėtų jau apie 100 tūkst. Bet primenu, kad tiek reikia norint tik vidurkį pasiekti.
Jeigu mes norėtume būti kaip Švedijoje, kur 9 proc. BVP yra sukuriama iš informacinių technologijų (IT) sektoriaus, tai mums reikėtų apie 150-200 tūkst. specialistų.“
Tačiau verslininkas ssako, kad Lietuva nėra pasaulio bamba, todėl įmonės randa išeičių ir sugalvoja, kaip įdarbinti darbuotojus iš kitų šalių.
Lietuvos IT įmonės – nuo Berlyno iki Bangladešo ir Indijos
M. bartas sako, kad darbuotojų rinka Lietuvoje yra išsekusi, tad verslininkai šią problemą sprendžia trimis kryptimis – samdydamos vietinius, atsiveždamos darbuotojus iš kitų šalių ir atidarydamos savo centrus užsienyje, vadinamąsias „shared service“ (paslaugų dalinimosi – ang. ) įmones
„Kai kurie atidaro Berlyne, kai kurie Nigerijoje, kai kurie samdo iš Ukrainos tokias pačias įmones. Anksčiau samdydavo ir iš Baltarusijos. Samdo darbuotojus iš Bangladešo, iš Indijos.
Informacinės technologijos yra globalus verslas, kurio sienos neuždaro ir neuždarys. Tiesiog mes, neįsileisdami į šalį tų kvalifikuotų specialistų, mes tiesiog prarandame savo gyvenimo kokybę, savo biudžeto pinigus ir tie pinigai būna išleidžiami kitoje geografinėje vietoje – kitur sumokamas PVM, kitur sumokami akcizai, kitur išgeriamas alus, kitur apkraunamos kavinės, o ne Lietuvoje“, - apie nuostolius Lietuvai kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad jeigu taip tęsis ir toliau, nebus kas mokėtų pensijas jam pačiam.
Nieko nekeičiant – nebus kam mokėti pensijų
Pašnekovas sakė, kad negalima ignoruoti gyventojų mažėjimo ir visuomenės senėjimo problemos Lietuvoje, kadangi mums, kaip visuomenei, tai atneš didžiulius nuostolius.
„Dar prie Algirdo Brazausko buvo padaryti moksliniai tyrimai (demografiniai - aut. past.) Jam buvo pasakyta, kad bus taip ir taip, jei nedarysit to ir to. Jeigu nebus imigracijos, jei nebus asimiliacijos tvarkingos, tai tiesiog ateisim į tą tašką, į kurį ir atėjome, kad dirbančiųjų yra mažai, pensinio amžiaus žmonių daugėja. Kai tik kas nors pasako, kad reikia prailginti pensinį amžių, tuoj pradeda visi aiškinti, kad kažkas kažką išnaudoja.
Ne, čia yra tiesiog faktas kaip blynas – tęsiant taip, kaip dabar yra, pensijų nemokės. Na, gerai, mokės, bet ji bus 25 proc. - 27 proc. jūsų buvusio uždarbio dydžio Nes jeigu vienas dirbantysis išlaikys vieną pensininką, paskaičiuokite, kokia yra sodros įmoka – tai va tiek ir gausite, dvidešimt kelis procentus nuo dirbančiojo vidutinio atlyginimo“, – skaičiavo M. Ubartas.
„Čia atsakymas, kad mes savo krašto nekenčiam“
Nors suinteresuotos verslo grupės sako, kad reikia palengvinti užsieniečių įdarbinimą, tačiau premjerės Ingridos Šimonytės patarėjas ekonomikos ir inovacijų klausimais Vaidas Navickas viename interviu žiniasklaidai kaip tik siūlė stabdyti darbo jėgos migraciją iš trečiųjų šalių. Jo teigimu, reikia saugoti čia esamas darbo vietas vietiniams dėl besitęsiančios recesijos, kuri gali peraugti į krizę. M. Ubartas pakomentavo premjerės patarėjo teiginį:
„Aš tam ponui buvau iškėlęs feisbuke klausimą, į kurį jis nereagavo. Tai pasakysiu per jūsų televiziją – baikite klaidinti žmones. Praeitais metais į Lietuvą atvažiavo 100 tūkst. papildomų žmonių. Šiuo metu Lietuvos dirbančiųjų skaičius yra maksimalus – 1,4 mln. dirbančiųjų. Tai šis karo padarinys, kad pabėgėliai iš Ukrainos atvažiavo ir įsidarbino, sudaužė į šipulius visą šitą 30 metų biurokratų laikytą naratyvą, kad privažiuos žmonių, dėl to nekils algos, dėl to lietuvius atleis.
100 tūkst. žmonių įsidarbino, visiems užteko darbo, BVP surinkimas pagerėjo, PVM surinkimas pagerėjo, viskas auga ir darbuotojų vis dar trūksta. Tai čia yra jums atsakymas, kad mes savo krašto nekenčiam. Tokiais sprendimais, kai mes neleidžiam vystytis, neleidžiam augti, tai mes tiesiog savo kraštą stumiam žemyn. Per vienerius metus įliejom 100 tūkst. darbuotojų, ir viskas tik pagerėjo – socialinėje sistemoje neturime jokio spaudimo, ligoninėms neturime jokio spaudimo, atlyginimai auga, o Lietuvoje ir toliau trūksta darbuotojų“, - dėstė M. Ubartas.
„Pagalbos nereikia, nustokite trukdyti“
Paklausus, ar palengvintos imigracijos sąlygos išspręstų darbuotojų stygiaus klausimą, M. Ubartas akcentavo, kad niekam nereikia jokios pagalbos:
„Tiesiog nustokite trukdyti. Nustokite daryti feisbukines, instagramines ir tiktokines reklamas. Nepagerinote ir nepadėjote nieko.
Galiu duoti savo asmeninį pavyzdį. Dabar užmuš mane, sakys, teroristus priimu… Įdarbinau iranietį elektrotechnikos inžinierių. Jis norėjo atvykti į Lietuvą mokytis Vilniaus universitete ir 9 mėnesius turėjo teistis su Užsienio reikalų ministerija (URM), nes jo nepriėmė, jam neišdavė vizos. Bet žmogus buvo toks atkaklus, kad per 9 mėnesius įrodė, kad biurokratai nustotų tyčiotis ir pradėtų vykdyti Lietuvos įstatymus“, - dalijosi patirtimi pašnekovas.
Mes nebesame pigios darbo jėgos šalis
Anot verslininko, turėtume koncentruotis ne į patį nedarbą, kur nėra problemos, o į darbuotojų išsilavinimą, motyvaciją, netgi mobilumą.
„Jei žmogui pasiūlai darbą ir jam iki jo yra nuvažiuoti 20-30 km, kas yra 15- 20 min laiko, ir jis to darbo atsisako, tai jau ne darbo nebuvimo klausimas, o kultūros klausimas. Nėra jokios problemos Vokietijoje, Prancūzijoje, Amerikoje į darbą važinėti kad ir valandą laiko su traukiniu ar su autobusu. O Lietuvoje yra problema iš vieno rajono į kitą nuvykti.
Aš pats esu iš Rietavo. Atsimenu 1993 metais Rietave trūko darbo. Bet Klaipėdoje darbo buvo. Tas 50 kilometrų buvo tas atstumas, kuris vertė žmones gyventi skurde. Ne tas problemas mes sprendžiame. Lietuvoje yra pilna kūrybingų žmonių. Tačiau reikia daugiau papildomų žmonių, kurie čia gyventų, kurtų, leistų savo uždarbį, leistų laisvalaikį ir visai visuomenei nuo to būtų tik geriau“, - samprotavo pašnekovas.
M. Ubartas akcentavo, kad nereiktų apsigauti – anot jo, problemą turime ne dėl darbuotojų, o dėl pigių darbuotojų.
„Kai jūs girdite tam tikrus verslininkus, aiškinančius, kad nėra darbo jėgos, reikia atsivežti darbuotojų, neapsigaukite. Reikia uždaryti tam tikras industrijas Lietuvoje. Mes nebesame pigios darbo jėgos šalis. Mes nebesame pigi šalis. Jeigu darbuotojams moki atlyginimą, jie pas tave ateina dirbti“, - tikino M. Ubartas.