– Esate kaunietis ir visi verslai, visos jūsų veiklos iki šiol ir buvo susijusios su Kaunu. Dabar jau devynerius metus dirbate su „Volfas Engelman“. Prisiminkime tą laiką prieš devynerius metus. Kaip nuėjote į būtent šią rinką, į šį verslą?
– Tai nebuvo labai svetimas verslas, didžiąją dalį savo karjeros esu praleidęs, vadinamam, greitai judančių prekių versle – tai buvo skalbimo priemonės, kosmetika, netgi duona. Verslo principai buvo tie patys.
– Šiuo metu esate antri alaus gamintojai Lietuvoje, užimate daugiau negu 25 proc. rinkos. Ar jaučiate kažkokį kartėlį būdami antri? Ar jūsų tikslas, lūkestis yra užimti pirmaujančią poziciją?
– Per 8-9 metus maždaug tris kartus išaugom, tai kartėlio dėl to nejaučiame. Vienintelio tikslo būtinai būti pirmiems ar užimti kažkokią rinkos dalį nėra. Galbūt ir prasmės nėra, nes kuo toliau tai darai, tuo brangiau kainuoja. Bet svarbu, kad pirkėjai mus mylėtų ir kad verslas būtų tvarus. O augimas – jis periodiškas.
Negali sakyti „jau tiek pasiekėme ir viskas, jau esame labai patenkinti“. Kažkada apie tuos 25 proc. galėjome tik pasvajoti, dabar tai jau nebeatrodo svajonė – dabar realybė. O kur ta riba pasakyti sunku. Juo labiau, kad ne vien tik Lietuva yra. Eksportas yra labiausiai auganti mūsų verslo dalis.
– Kalbant apie konkurencinę Lietuvos rinką. Kas yra jūsų konkurentai? Ar mes kalbame tik apie kitus alaus gamintojus, ar vis tik vyno gamintojai yra jūsų konkurentai?
– Galima sakyti, kad visi gėrimų gamintojai kažkuria prasme yra konkurentai. Mes nesame vien tik alaus darykla – gaminame ir sidrus, ir kokteilius, vaisvandenius, energetinius gėrimus. Esame lyderiai giros sektoriuje, netgi atidarėme mineralinio vandens gamyklą.
Kaip mes sakome – gaminame visus gėrimus, išskyrus karštus. Kava, arbata nėra mūsų verslas. Aišku, didžioji verslo dalis yra iš lengvo alkoholio – alus, sidrai, kokteiliai. Ir čia, natūralu, didžiausi konkurentai yra didieji aludariai.
– Jūs patys esate didysis aludaris. Koks santykis yra didžiųjų su mažaisiais aludariais. Ar yra taip, kad didieji linkę suvalgyti mažus?
– Malonu, kad pasakėte didysis, bet mes taip nesijaučiame. Terminas didysis yra šiek tiek susijęs su arogancija ir, manyčiau, labai kenkia versle. Vartotojai tai pajunta ir dėl to greitai gali pats nebebūti didysis. Aš manau, kad svarbu būti ne didžiausiu, bet mylimiausiu.
– Vis tik, kokia jūsų nuomonė apie tuos smulkiuosius? Tikrai matėme atvejų, kai susikuria smulkieji aludariai, tarsi neblogai sekasi, juos nuperka didieji. Kaip jūs matote alaus rinkos ateitį Lietuvoje?
– Čia yra keli aspektai. Trys alaus įmonės iš didžiausių užima apie 85 proc. visos rinkos, dar apie 10 proc. – privačios etiketės, kur prekybos tinklai po savo prekės ženklais, dar apie 5 proc. yra importinis alus.
Reiškia, kad šiuo metu mažesniems aludariams lieka daugiausiai 5 proc. Tai pakankamai nedidelis yra skaičius. Ateityje, manau, ta dalis augs, nes žmonės nori įvairovės. Anksčiau buvo įsivaizdavimas, kad alaus yra dvi rūšys – šviesi, tamsi. Dabar lyg trečias prisidėjo – baltas. Bet iš tiesų alaus rūšių pasaulyje yra 250 ir dar galima (skaičiuoti – red.) įvairias tarpines rūšis.
Manau, su alaus vartojimo kultūra, jos gerėjimu Lietuvoje atsiras ir tų, kurie gamina mažesnes partijas ir įvairesnį alų. Aišku, pakankamai nišiniai tai yra produktai, nes statistiškai tarptautinio lagerio kategorija pasauliniu mastu užima apie 90 proc., visos kitos 249 rūšys sutelpa į tuos dešimt.
– Jūs skelbiate, kad pirmąjį šių metų ketvirtį „Volfas Engelman“ fiksavo rekordinį pardavimų lygį. Tai karantinas jums nesukėlė problemų?
– Kad mums gerai dėl karantino – taip nėra. Karantinas sukūrė naujas galimybes, ir, ko gero, mes buvome tie, kurie sugebėjo tomis galimybėmis pasinaudoti.
Jeigu dar pažiūrėtume į verslo struktūrą – Lietuvoje santykinai nedidelė dalis alaus yra išgeriama restoranuose. Jeigu Didžiojoje Britanijoje daugiau negu pusė, Lietuvoje – maždaug 15 proc.. Uždarius restoranus pirkėjai tuos produktus galėjo rasti parduotuvėse.
– Tai horecos (viešbučiai, restoranai, kavinės) dalis jūsų verslui nėra pati svarbiausia?
– Ji svarbi, nes, ko gero, pelningiausia – ten didžiosios investicijos. Jos netekimas ilgainiui būtų labai skausmingas. Bet tiek, kiek buvo, mums tai nebuvo kritinė verslo dalis. Tuo labiau, kad restoranuose gali rasti, ko gero, vieno gamintojo produkcijos. Mes nebuvome patys stipriausi restoranuose, tai reiškia, kad atėję į parduotuvę mūsų pirkėjai gali daugiau rasti. Tokia paprasta logika, bet ji gana stipriai suveikė.
– O ką dabar galvojate apie restoranų veiklą? Restoranai ir barai vėl veikia. Ar jums, kaip verslui, verta investuoti į tai?
– Manau ir verta, ir būtina. Nes tai yra viena iš esminių vietų, kur gali sutikti savo pirkėją, kai alkoholio reklama yra uždrausta. Ten gali būti ir logotipas matomas, ir informacija apie produktus pateikiama. Tai horeca sektorius yra pakankamai svarbus. Gal tik Lietuvoje jis toks santykinai nedidelis buvo.
– Sugrįžkime į prieš pusantrų metų, kai tik buvo paskelbtas karantinas. Buvo labai daug nežinomųjų, galėjome stebėti, kaip dalis verslų pakankamai stipriai supanikavo, karpė biudžetus, atsisakė tam tikrų kompanijų, investicinių projektų. Prisiminkite save tada – ką jūs tada darėte, kokių sprendimų ėmėtės, kaip tuo metu jautėtės?
– Dabar kartais pajuokaujame, kad mūsų geriausias sprendimas buvo nepulti į paniką. Panašu, kad mes to nepadarėme.
Prieš tai maždaug metus jautėme augimo bangą – tiek vietinėje rinkoje, tiek augo eksportas, tiek didžiosios mūsų rinkos. Ir kai užėjo negandos, mes galvojome, kodėl mes turėtumėme viską mažinti. Kodėl turėtume karpyti biudžetus? Galbūt čia yra proveržio galimybė?
Ir išėjo taip, kad konkurentai ar kiti gamintojai savo biudžetus užšaldė, o mes – priešingai – šiek tiek dar netgi padidinome. Ir matomumo prasme tuo metu buvome vieninteliai iš savo kategorijos, kai visi sulaikę kvapą žiūrėjo į televizoriaus, kompiuterio, telefono ekraną. Manau, tai tikrai mums labai padėjo.
– Rekordiniai pardavimų skaičiai. Kas tai lėmė? Karantinas, kaip sakote, prisidėjo prie to?
– Prisidėjo šiek tiek. Negandų metais žmonės brangesni produktų ar paslaugų stengiasi atsisakyti. Tada vartotojai grįžta prie tokių bazinių dalykų kaip duona ir alus. Alaus kategorija šitoje vietoje, ko gero, buvo viena iš atspariausių.
Netgi žiūrėjome šiek tiek į istoriją. Įmonė gyvuoja 168 metus. Tarp kitko, mums tai nėra pirma pandemija. 1919 m. ispanišką gripą įmonė irgi išgyveno. Netgi radome nuotraukų, kur seselės su tų laikų rūbais stovi. Akivaizdu, kad šita industrija yra pakankamai stabili, jeigu nepertraukiamai veikėme tiek metų. Anot profesoriaus Bumblausko, esame seniausia Lietuvoje nepertraukiamai veikianti įmonė, tai irgi tam tikrą verslo atsparumą įvairioms negandoms parodo.
– Vis tik kalbant apie pardavimus per karantiną – ar išaugo pardavimai parduotuvėse?
– Akivaizdžiai. Ir šiek tiek pasikeitė pirkėjo krepšelis. Kadangi žmonės mažiau laiko stengėsi praleisti parduotuvėse, pradėjo pirkti daugiau vienu metu. Matome, kad jeigu anksčiau didesnė dalis būdavo vienetinių produktų, per karantiną smarkiai išaugo didesnių pakuočių pardavimai – po keturis ar po šešis supakuotų produktų.
Įdomu, kad pačioje pradžioje labiausiai nukentėjo nealkoholinės kategorijos. Jeigu sėdi namie, neini į darbą, į sporto klubą, nereikia vairuoti, nėra prasmės gerti nealkoholinį alų. Tada pereinama prie alkoholio.
Būnant namuose nereikia pirkti mineralinio vandens, nes Lietuvoje iš krano vanduo pakankamai geras, šita dalis nukrito. Vyresnio amžiaus žmonės nėjo į parduotuves – giros pardavimai nukrito. Energiniai gėrimai nukrito, nes studentai, mokiniai nėjo į mokyklas. Alus – ta tradicinė kategorija – šiek tiek išaugo.
Aišku, eksportas mums labai padėjo – tuo metu turėjome didžiulį eksporto augimą. Praktiškai mes net nepajutome pandemijos. Jeigu ne kaukės, mūsų gamybos ar sandėlio žmonės nesuprastų, ar čia yra kažkokios negandos. Tempas visiškai nelėtėjo, netgi priešingai – buvo padidėjęs.
– Kalbant apie eksportą, kokią dalį jūsų pardavimų sudaro būtent eksportas ir kokias rinkas renkatės?
– Dar vienas charakteringas pandemijos bruožas – tai, kad tie, kas buvo stiprūs, dar sustiprėjo, o tie, kas silpnesni – susilpnėjo. Kažkokių labai persiskirstymų neįvyko. Neįmanoma susirasti naujų klientų, naujų kontaktų, produktus įvesti irgi sudėtinga, tai išėjo taip, kad mūsų tos stipriosios rinkos labai smarkiai paaugo. Ta pati Rusija. Antra pagal didumą mūsų rinka yra Pietų Korėja.
– Įdomu. Kodėl toks pasirinkimas?
– Jie mus pasirinko, ne mes juos. Kažkada, prieš kokius septynerius metus parodoje susitikome, pradėjome bendrauti ir dabar ten apie apie 3-4 mln. litrų alaus išvažiuoja iš Lietuvos – didžiuliai kiekiai.
– Ar verslo santykiams su Rusija įtakos turi geopolitinė situacija šiuo metu, kuri yra pakankamai karštai įtempta? Kaip patys rusai žiūri į lietuvišką produkciją?
– Patys rusai žiūri labai gerai. „Volfas Engeman“ prekės ženklas patenka į Top5 importuojamų prekių ženklų Rusijoje. Apskritai, pernai Lietuvos aludariai buvo treti alaus eksportuotojai į Rusiją. Pirma – Vokietija, Čekija (mes su čekais pakankamai arti), paskui Belgija ar Anglija. Tai lyg pasako, kad lietuviškas alus yra labai vertinamas. Iš tikrųjų taip ir yra. Jeigu sovietmečiu buvome žinomi labiau dėl sūrio ir dešros, tai dabar alus, ko gero, yra labiausiai reprezentuojantis produktas. Iš tos pusės jiems labai tinka, patinka. Kartais negatyvių dalykų prasimuša – patys gauname į feisbuko komentaruose, yra alaus vertinimo programėlės. Yra tokių nacionalistinių: „nepirkit tų fašistų alaus“ ir pan.
– Bet išlenda, kaip suprantu, tokie pavieniai atvejai pačių vartotojų, ar ne?
– Pačių vartotojų yra kažkiek piktesnių. Iš valdžios pusės kažko labai nebuvo, nes alkoholis yra ta dalis, kur nėra embargo nei iš Rusijos į Europos Sąjungą, nei atvirkščiai. Jeigu būtų kažkoks negatyvas, tai, manau, Rusija irgi nukentėtų, nes negalėtų eksportuoti.
Čia yra toks savotiškas tylus susitarimas, kad šito neliesti. Bet pasisakant Lietuvos politikams agresyviai, sakysime, prieš Rusiją, mūsų partneriai klausia, ką jūsų valdžia daro ir pan. Bet mes stengiamės į tuos klausimus nelįsti. Tiesiog sakome: politika yra vienas dalykas, mes tame nedalyvaujame, darykime verslą. Ir paprastai nurimsta. Bet tikrai nėra saugu, nėra garantijos, kad vieną dieną nesakys „viskas, nieko iš jūsų neperkame“.
– Kiek ta rinka yra svarbi jums ir kiek svarbus apskritai eksportas? Kiek čia, Lietuvoje, gaminate ir kiek eksportuojate? Kokie planai toliau plėstis į kitas rinkas?
– Eksportas per dešimt metų nuo nulio užaugo maždaug 20 proc. viso verslo ir toliau didėja. Vietinė rinka yra mažėjanti. Tiek dėl įvairių draudimų, ribojimų, tiek dėl žmonių – žmonės mažiau alkoholio vartoja, mažėja žmonių.
Tai čia akivaizdu, kad norint augti ar Lietuvoje didinti rinkos dalį, negali to daryti be galo. Eksportas yra svarbus, matosi, kad mūsų prekių ženklai yra nuo Rusijos iki Pietų Korėjos puikiai priimami. Netgi tas pats produktas važiuoja – su taip pačiais lietuviškais užrašais ir vis tiek tinka. Tai, matyt, kažkokį užtaisą tas prekės ženklas turi savyje ir matome, kad ateityje verslą vystant eksportas dar stiprės. Matosi, kad apskritai Lietuvos maisto pramonės gamintojai yra labai į eksportą stipriai orientuoti.
– Sugrįžkime į Lietuvą. Norėčiau pakalbėti apie socialines problemas. Nesaikingas alkoholio vartojimas – akivaizdi problema. Politikai bando ją mažinti įvairiais draudimais – akcizai, reklamos ribojimai ir pan. Tačiau kokią jūs, kaip alkoholį gaminančios įmonės vadovas, turite nuomonę apie tas socialines problemas, alkoholio per didelį vartojimą? Ar verslas, jūsų manymu, šiuo atveju turėtų kažkaip prisidėti prie šios problemos sprendimo?
– Aš manau, kad turėtų prisidėti ir nemažai prisideda. Galbūt ne visi tuos dalykus žino. Kartais gaunu klausimų kaip „būtum normalus žmogus, bet kaip tokioje baisioje industrijoje dirbi?“ ir pan. Yra keli dalykai, vienas, kad alkoholis ar alus buvo visą laiką Lietuvos gastronomijos dalis, čia nėra kažkoks dabartinis išradimas, kitas dalykas – pernai pagal sumokėtus mokesčius buvome, berods, 29-oje vietoje Lietuvoje. Kai paskaičiuojame, kiek iš tų mokesčių yra bazinių pensijų sumokama, tai gaunasi dešimtimis tūkstančių.
Jeigu žiūrėti tą socialinį atsakingumą, šita dalis, sakysime, mokestinė, ji dalinai kompensuoja. Iš kitos pusės, mes visą laiką pasisakome už saikingą ir protingą vartojamą ir vartojimo kultūrą. Netgi turime savo degustacinį centrą, kur aiškiname apie alų, skirtingas rūšis. Ir nealkoholinio alaus yra didžiulis augimas ir kampanija. Komunikuojama tik šita dalis ir nuolat didiname savo nealkoholinį portfelį. Stengiamės išbalansuoti taip, kad alkoholio ir nealkoholinio dalys portfelyje ilgainiui apsilygintų. Verslo nukreipimo prasme labiau einame į šitą nealkoholinę dalį. Ir įvairūs kiti dalykai – prisidedame prie įvairių kampanijų, kaip „nevairuok išgėręs“ ir pan.
– Na, ta socialinė linija, suprantu, visada turi eiti greta?
– Ji visada ir buvo. Įmonė tiek metų išgyvavo ir nesugriuvo, nei viena valdžia, nei viena santvarka nesugriovė. Pavyzdžiui, prieš karą „Volfas Engelman“ buvo didžiausia tuo metu alaus įmonė, savotiškas socialinis reiškinys. Pats „Volfas“ buvo mecenatas karo muziejaus, Vytauto Didžiojo paminklo statybose, studentams stipendijas duodavo, visą laiką buvo tarybos narys. Nors man nepatinka, bet kartais girdžiu pasakymą apie tautos girdymą, tai nėra vien tik tai. Norint, kad verslas būtų verslas, turi būti aktyvus ir atsakingas visuomenės dalyvis ir tai turi daryti praktiškai. Kad ir, pavyzdžiui, šventės – rėmimas kultūros renginių, švenčių organizavimas. Mes jaučiamės, kad tai irgi yra mūsų tam tikras indėlis, kad mes visuomenei suteikiame ir kitokį savo požiūrį.
– Vis tik natūralu, kad tai yra pakankamai reguliuojama verslo sritis. Vienas iš tų reguliavimo būdų yra akcizai, kurie iš esmės yra nuolat keliami. Ar kai pakeliami akcizai, pirkėjai yra linkę rinktis kažkokį pigesnį variantą? Kaip jūsų verslas pajaučia akcizus?
– Žinoma pajaučiame. Didžiąja dalimi pajaučiame tuo, kad pirkėjai išvažiuoja apsipirkti į Lenkiją. Akivaizdus mastų pavyzdys: kai dėl pandemijos buvo uždaryta siena su Lenkija, į pietų Lietuvą mes pradėjome parduoti ketvirtadaliu daugiau, visi apsipirkinėdavo ten. Jau daug metų žmonės kultūringėja savaime, gerti alkoholį nebemadinga, plius visi sportai – visuomenė sveikėja. Tai tą tendenciją mes seniai matome, ją palaikome, prie jos prisidedame. Mineralinio vandens verslo įsigijimas tą parodo.
Yra daug labai manipuliacijų, kad vartojimas mažėja. Sakyti, kad Lietuvoje sumažėjo vartojimas gali tik politikas, kuris nori pasirodyti, ką gero padarė. Realiai sumažėjo legaliai pagaminto ir Lietuvoje parduoto alkoholio.
– Jūs galvojate, kad ta dalis, kuri neva sumažėjusi, vis tik yra nusipirktas alkoholis iš Lenkijos?
– Akivaizdžiai, Lenkijoje ar Latvijoje nusipirktas alkoholis. Šiek tiek pereita į stiprų alkoholį, nes yra tam tikra kategorija žmonių, ypač pigų produktą vartojančių, kurie skaičiuoja apsinešimo už eurą santykį. Kas geriau – ar pirkti pigų alų, ar pirkti degtinę? Jeigu santykis tarp alaus ir degtinės akcizų pasikeičia, būna akivaizdu, kad yra pereinama prie šito.
Dar vienas dalykas, ką padarė apribojimai – žmonės pradėjo namuose kaupti alkoholio atsargas. Pavyzdžiui, atėjau į parduotuvę sekmadienį, negalėjau nusipirkti. Tą dieną šiek tiek nesmagu, galiu eiti į restoraną ar iš vis negerti. Bet kitą kartą atėjęs į parduotuvę nusipirksi daugiau. Didžiulis kiekis yra perkamas – pavyzdžiui, vynas iš užsienio, parsisiunčiama tiesiog dėžėmis, perkamos didesnės pakuotės ir pan. Aš pats pastebėjau, kad niekad tiek namie alkoholio neturėjau, nes tiesiog turi turėti atsargų, kad kažką kultūringai galima būtų suvartoti. Šita dalis kažkaip yra pamirštama, apie ją nekalbama. Mano manymu, tas suvartojimas nebuvo toks didelis, kaip buvo bandoma manipuliuojant skaičiais parodyti. Tikrai mes nebuvome numeris vienas pasaulyje, nes pagal tai būtų reikėję kiekvienam išgerti po pusę litro degtinės kas antrą dieną. Aš tokių pažįstamų neturiu. Ko gero, čia nebuvo teisybė. Ir dabar jis tiek nesumažėjo, kiek yra sakoma. Yra kultūringiau negu buvo norima parodyti prisidengiant šituo ir įvedant apribojimus, bet nėra, kad taip sumažėjo ir kad apribojimai tai padarė.
– Grįžkime prie tų apribojimų, kuriuos praėjusi valdžia įvedė 2018 m.. Iš pradžių buvo daug kalbama. Girdėjome, kad politikai kalba, kad planuoja uždrausti reklamą, kad planuoja trumpinti pardavimo laiką, ar jau tada ruošėtės, ar pradėjote strateguoti tada ar kai buvo įstatymai priimti?
– Kadangi čia yra karšta industrija draudimų prasme, mes esame visą laiką pasiruošę. Pavyzdžiui, cigarečių verslas – ant pakelio piešiami baisūs vaizdai jau seniai yra įprasta. Ant alkoholio to dar nėra.
– Ar galvojate, kad kažkada gali būti?
– Sunku pasakyti. Tokių minčių būna. Su tais draudimais, ypač reklamos, pavyzdžiui.
Yra labai geras prieinamumo skatinimo pavyzdys iš sovietmečio: tada aš dar buvau paauglys, atsimenu, kad alkoholio reklamos nebuvo, prieinamumas irgi buvo labai prastas – negalėdavai parduotuvėse gauti to, ko nori, plius amžius – 21 buvo amžius, nuo kada gali vartoti. Bet realus suvartojimas buvo daug didesnis ir daug daugiau buvo išgeriama stiprių gėrimų, ypač degtinės . Reiškia, tas draudimas yra visiškai pro šalį. Jis paveikia tik tuos žmones, kurie ir taip susiorientuoja. O tie, kurie pirko pigų alų ar pigią degtinę, jie tos reklamos nežiūri.
– Politikai, kurie į šį įstatymą priėmė, ko gero, sako, kad būtent dėl tam tikrų draudimų alkoholio suvartojama mažiau. Sakote, kad vis tik efektyvumo realaus nebuvo?
– Manau, kad buvo. Pasikeitė vis tiek – daugiau nealkoholinio alaus, bet nei tada taip blogai buvo, nei dabar taip pagerėjo, kaip jie sako. Realybė yra kažkur per vidurį. Tas didelio vartojimo skatinimas nėra geras, bet informavimas apie naujus produktus, apie vartojimo kultūrą manau turėtų būti galimas.
– Bet verslas, atrodo, tikrai išmoko gyventi su tuo reklamos draudimu. Yra nealkoholinio alaus reklamos, patį logotipą reklamuoti galima. Nauja valdžia ir prieš rinkimus, ir dabar kalbėjo apie atlaisvinimą. Yra planų galbūt atlaisvinti draudimus, gal prailginti sekmadieniais alkoholio pardavimo laiką. Ar verslui to bereikėtų? Ar čia yra tas politikų sprendimas, kurio verslas, alkoholio gamintojai laukia, ar vis tik tai kažko labai stipriai nepakeis?
– Nepasakyčiau, kad tie atlaisvinimai kažką kardinaliai pakeistų. Nes tam tikros žaidimo taisyklės jau kaip ir aiškios. Tie, kas išgyveno, tie išgyveno. Tai, kad pakeitus kažkas būtų, nepasakyčiau. Man šiek tiek keisti yra manipuliavimai apklausomis. Pavyzdžiui, jeigu klausi penkiasdešimtmečio, ar reikėtų padaryti, kad nuo aštuoniolikos metų būtų galima gerti alų. Kokia prasmė jo klausti? Klausk tų, kam aktualu. Ir paskui sakoma, kad didžioji dalis pasisakė prieš atlaisvinimą. Jeigu, pavyzdžiui, aš nerūkau, aš visiškai esu nejautrus yra ta reklama, ar nėra. Man tai man tai neįdomu.
– Paminėjote alkoholio vartojimo kultūrą. Kur jums atrodo, yra ta riba tarp bandymo suvaldyti alkoholizmo problemą Lietuvoje ir tos kultūros mokymo. Kas turėtų tuo užsiiminėti?
– Tai yra ilgas procesas. Sakyčiau, tėvai savo vaikams turėtų duoti supratimą, o tėvai informaciją turėtų gauti galbūt iš gamintojų, galbūt iš institucijų. Uždraudimas tik tam momentui parodo, kad kažką padarėme, kažkas įvyko. Esu skaitęs, kad pats alkoholio vartojimas nėra žmogui skanus. Taip nėra. Daugiau yra socialinis momentas, kad žmogus nori pabėgti nuo kažkokios liūdnos realybės. Pakeisk tą liūdną realybę, kad kaimuose darbas atsirastų, pramogų daugiau. Labai ilgas laikas ir ne visada užtenka kompetencijos, bet pasakyti, kad viską uždrauskime ir dėl to išsispręs problema, galima. Bet ar ji tikrai išsprendėte aš šiek tiek abejoju.
– Sugrįžkime prie šių dienų aktualijų. Sakote, iš esmės karantinas kažkokios įtakos jums nepadarė, bet dabar kalbama, kas bus toliau, kas laukia verslo. Dabar svarbiausia vakcinuoti didelę dalį žmonių. Matome, kad Lietuvoje pandeminė situacija šiek tiek prastėja, atvejų daugėja, Europos šalyse ji taip pat prastėja. Kai kurios Europos šalys pritaiko galimybę laisviau atleisti savo darbuotojus, netgi mūsų kaimynai latviai pasiūlė tokį siūlymą ir tas įstatymas, ko gero, bus priimtas – nepasiskiepijusius darbuotojus bus galima atleisti. Kaip jūs matote visą šitą valdymą iš verslo pusės? Kiek verslas turėtų prie to prisidėti ir kaip?
– Aš toks labiau liberalus esu žmogus. Nemanau, kad kažkokie drastiški draudimai ar nurodymai turi prasmę. Gal trumpalaikę prasmę ir turi, bet ilgainiui tai neišspręs klausimo. Mūsų įmonės atveju, gal kiek mažiau. Neseniai žiūrėjau statistiką, kad 67 proc. darbuotojų jau yra pasiskiepiję. Kokie 5 procentai yra persirgę. Tai bendroje sumoje tų, kurie turi imunitetą tikrai daugiau negu 70 proc. Bet nebuvo daroma kažkokių spaudimų. Tiesiog reikia su žmonėmis kalbėtis, reikia asmeninį pavyzdį rodyti ir jie tiesiog apsisprendžia. Kodėl jie to nedaro? Jie turi kažkieno kito asmeninį pavyzdį, kodėl nereikia to daryti.
– O kiek verslas turėtų prie savo darbuotojų skatinimo prisidėti? Įvairiausių pavyzdžių galime pamatyti ir Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse verslai kūrybiški: ir dovanas dovanoja, ir laisvas dienas savo darbuotojams duoda – skatinančias priemones tam, kad pasiskiepytų. Kaip jūs tai vertinate?
– Na, jeigu mes dabar sakytumėme, kad duosime laisvas dienas ir dovanas, tiems, kas pasiskiepys, tai būtų nesąžininga tų atžvilgiu, kurie jau pasiskiepijo be dovanų. Aš sakyčiau, kad čia ne visai teisingas kelias ir galbūt kažkaip kitaip tą reikėtų daryti. Kai atsirado galimybė didesnes įmones paskiepyti, mes pirmi pakėlėme ranką ir buvo didelis ažiotažas, iš karto užsirašė visi, kurie nori. Vieni vienos vakcinos norėjo, kiti – kitos, čia kitas niuansas. Bet tikrai nereikėjo nieko spausti arba varyti.
– Daug kas sako, kad niekada nesugrįšime į ten, kur buvome ir pandemija visiems padarys tam tikrą įtaką. Kaip jūs, kaip verslo atstovas matote tą pokytį – kas bus visiškai kitaip? Kaip Lietuvos ekonominis pasaulis bus pasikeitęs?
-–Ar sugrįšime ten, kur buvome? Klausimas, ar tikrai reikia grįžti. Gal ateityje bus dar geriau? Bent mūsų mūsų įmonės atveju mes nuolatos augame, tai mums kiekvieni metai atrodo vis geresni negu prieš tai buvę. Kad bus kitaip – faktas. Kad bus blogiau – ne faktas. Manau, kad tai daugiau prisitaikymo klausimas. Aišku, gaila tų verslų, kurie buvo uždaryti, kurie negalėjo veikti, bet tokia realybė. Jeigu kažkas būtų sugalvojęs, kad reikia, pavyzdžiui, uždrausti visiškai alkoholį gaminti Lietuvoje, tai tada tada mes turėtume bėdą, kiti neturėtų. Sunku pasakyti, ar čia tam tikra lygybė įmanoma.