Visa diskusija laidoje „Verslo požiūris“.
„Keičiasi ekonominis klimatas ir yra skirtingų priežasčių, kodėl bėga investuotojai. Viena iš jų tai, kad garsiai šaukiame, jog pas mus nesaugu. Kitos priežastys giluminės. Jei statai gamyklą, turi įvertinti dvi sąlygas – šalia turėti žaliavas ir vartotoją. Arba bent jau vieną iš šių privalumų ir kitus pranašumus. Mes, lyginant su kaimynais, neturime pranašumų mokestinėje sistemoje, darbo jėga brangi. Matome, kad investicijos, kurių dydis nuo kelių iki keliolikos milijonų eurų toliau vyksta, nes jas dar daro vietiniai. Tačiau milžiniškiems projektams, ypatingai plyno lauko investicijoms, pritraukti partnerių sunku ir viena iš pagrindinių priežasčių biurokratija“, – analizuoja Karolis Šimas, „Agrokoncerno grūdų“ generalinis direktorius.
Verslininkas paaiškina savo mintį – kai kuriuos mūsų nacionalinius niuansus paaiškinti užsieniečiams labai sudėtinga. Tai leidimų išdavimas, poveikio aplinkai tyrimas ir laikas iki statybų leidimo ilgas, o tai didelė blogybė, bes mažai ekonomikai, kokia yra Lietuva, reikia greičio. Kita problema, užimanti daug laiko, rasti tinkamą vietą gamyklai.
„Mūsų atveju mums pasisekė, kad 30 hektarų plotą su infrastruktūra turėjome seniai. Rasti tokį plotą kitur sunku. Geri pavyzdžiai tik Laisvosios ekonominės zonos. Sukurti geri instrumentai, jei regione sukuri virš 150 darbo vietų, tačiau realybėje jie labai sunkiai įgyvendinami. Kai nėra greičio ir kitų pridėtinių verčių, be to dar prisideda nesaugumo jausmas ir tai sukuria blogą foną. Pinigų netrūksta. Užsieniečiai jų turi“, – aiškina K. Šimas ir su apgailestavimu prisimenu neįvykusį proveržį energetikoje, kuris būtų stimulas naujoms investicijoms. Vien dėl to, pavyzdžiui, iš dalies pasitraukė Airijos investuotojai, kurie norėjo užsiimti giluminiu miežių perdirbimu. Pasirinko kitą šalį.
„Agrokoncerno“ grupė šiuo metu vykdo du didelius investicinius projektus. Vienas iš jų „Ateities ūkis“ – 9 tūkst. melžiamų karvių kompleksas, 70 mln. eurų investicijos. Statybos jau prasidėjo. Giluminio grūdų perdirbimo gamyklos projektas vyksta lėtai – dabar dokumentų ir leidimų tvarkymo etapas.
Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, pripažįsta, kad ne tik Lietuva, bet ir visa Europa skęsta biurokratiniame liūne. Visur problema, kad leidimai ir kitos procedūros nepalyginamos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kur projektai įgyvendina trigubai greičiau. Gamykla iki 500 darbuotojų ten pastatoma per metus, Kinijoje per pusę metų, pas mus per 2-3 metus.
„Praeitais metais aiškiai matėme, kad kapitalo daugiau išeidavo nei ateidavo, tačiau pernai paskutinį ketvirtį jau matėme augimą. Tai įkvėpė. Pirmas šių metų ketvirtis optimizmą padidino“, – dėsto V. Janulevičius ir vardina kas stabdo. Pirmiausia nesaugumo jausmas ir kitas faktorius – prieiga prie kapitalo. Jei tokios įmonės kaip „airBaltic“ leidžia obligacijas beveik už 14 proc. metinių palūkanų, neaišku ką reikia daryti, kad tiek uždirbtum. Apdirbamosios pramonės pelnas 3-6 proc. šiose srityje dirba 200 tūkst. darbuotojų.
„Nė vienoje ES šalyje atlyginimai nekilo taip sparčiai kaip pas mus, o mūsų našumas augo tik trečdaliu lyginant su atlyginimų augimu. Kol kas atrodome gana neblogai, tačiau jei niekas nesikeis, tapsime brangia ir biurokratinių reikalavimų suvaržyta šalimi. Be to, turime nuraminti žmones ir investuotojus, kad pas mus saugu“, – konstatuoja V. Janulevičius ir sako, kad didelis postūmis milijardinė „Invega“ parama, prie kurios prisidėjo ir konfederacija bei tai, kad 200 milijonų iš šios paramos bus skirta gynybos pramonei. Kita parama, kuri gali padėti – gana dideli pinigai fiksuoti energetiniams kaštams.
Iš kitos pusės, pasak K. Šimo, Lietuva įdomi tuo, kad pas mus yra daug perteklinės žaliavos. Reikia tik kapitalo ir idėjų. Mūsiškiai jau pakankamai išplėtoję idėjas ką pas mus galima daryti. Pavyzdžiui, vienam gyventojui pas mus perdirbama daugiausia grūdų pasaulyje ir turime potencialą šią sritį didinti bei plečiame šią veiklą. Vargu ar tai pakeistų skandinavų ar vokiečių įmonės.
„Didelės įmonės galėtų pasiūlyti tik lengvesnį produktų pardavimą. Lietuvių problema kol kas tik kapitalas ir biurokratija“, – sako K. Šimas.
„Lietuviai, lyginant su kitomis šalimis, darbštūs, tačiau turime susijungti, nes esame vienkiemių tauta. Eksportuojame daug. 60 proc. eksporto produktai, 40 proc. paslaugos, tokios kaip programinė įranga. Mes puikūs specialistai, tačiau tai atskiros produktų dalys, o ne didžiuliai produktai“, – mūsų problemą įvardina V. Janulevičius ir primena, kad dar prieš dešimt metų iš mūsų ambicijų leisti palydovus juokėsi. Dabar kai kurios įmonės turi 44 palydovus, kurių dėka gali metro tikslumu išmatuoti bet kokį sklypą bet kurioje pasaulio vietoje.
K. Šimas sako, kad kol kas turime daug namų darbų, kuriuos reikia nudirbti, nes dabar esame priklausomi nuo tiekimo grandinių. Kaip parodė pandemija, joms sutrikus ir negaunant net sąlyginai smulkaus komponento gali sustoti visa gamykla.