– Kokiomis nuotaikomis gyvenate per šį karantiną?
– Iš verslo požiūrio, gana gerai, tačiau kaip žmogui jau tikrai atsibodo ir norisi šiek tiek į tą laisvę išbėgti ar išskristi. Beveik metus neturėjau jokių verslo išvykų, jokių parodų, tikrai pasiilgau to ir norėtųsi, kad gyvenimas pradėtų judėti į priekį.
– Jūs esate žiniasklaidoje daug cituojamas verslininkas, viešumas jums nesvetimas. Vis dėlto yra žinomų vadovų ir įmonių savininkų, tačiau balso iš jų nesame girdėję. Jūs sąmoningai pasirinkote būti atviras?
– Iš pradžių neigiamai žiūrėjau į tai, bet galiausiai kažkas turi komentuoti, pasakoti, kas pas mus vyksta, esame nemaža įmonė. Svarbu ir tai, kad su visais procesais esu susipažinęs iš įvairiausių pusių.
– Esate įvardijamas kaip vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Kokiomis turtingo žmogaus privilegijomis naudojatės? Ar prabanga – jums svarbus dalykas? Ar esate taupus žmogus?
– Automobiliu, gyvenamu plotu, sodyba, kabinetu naudojuosi... Yra žmogaus būtinieji poreikiai, tai norisi, kad jie būtų kokybiški. Į maisto produktų kainas tikrai nežiūriu, bet juk negali suvalgyti daugiau, nei įmanoma.
– O kas paskatino nueiti į verslą?
– Mano vaikystė praėjo tarybiniais laikais ir apie tai, kad gali turėti savo verslą, net pasakose negalėjai svajoti. Bet kai papuoli į tuos 90-uosius ir tėvų padėtis irgi be garantijų, tai puikiai supranti, kad turi pats rūpintis savimi. Rūpestis savimi virto į verslą.
– Kai kalbame apie verslo pradžią dabar, tai kalbame apie startuolius ir investicijas. 90-aisiais verslo pradžia buvo kitokia. Jūs pradėjote pardavinėdamas trintukus ir pieštukus. Kaip atrodė jūsų pirmoji parduotuvė?
– Medinėmis lentynomis sukalta, skambiai pavadinta parduotuve... Pridarėme daug klaidų. Bet tiems, kurie kritikuoja, sakome – parodykite, ką patys esate padarę.
– Šiandien turite apie 200 parduotuvių visoje Lietuvoje. Visgi, iš kur buvo surinktas pirmasis kapitalas?
– Mes nedalyvavome nė viename privatizacijos sandoryje. Kartais perskaitau komentarus, kad nemeluočiau, bet kai kiekvieną dieną kažką su protu darai, galiausiai padarai. Pačioje pradžioje didelis džiaugsmas, kai uždarbis per mėnesį siekdavo 1 tūkst. dolerių, o šiandien nesuprastum, kuo čia džiaugtis.
Iki 2000 m. metiniai pelnai būdavo iki 100 tūkst. litų, o vėliau įvyko šuolis, kai vienais metais atidarėme 30 parduotuvių. Tada buvo labai sunku su pinigais. Atsimenu, kaip išsinuomojome parduotuvę ir pinigų įrangai nebeturėjome. Tai surinkome likučius – niekas nesiderino, lentynos buvo šešių skirtingų tipų.
– Versle esate daugiau nei 20 metų. Ilgus metus verslas būdavo demonizuojamas, tarsi verslininkai nori tik pasipelnyti. Kaip manote, ar keičiasi požiūris į verslą ir verslininkus?
– Manau, kad nelabai. Didžiausia bėda ta, kad politikams apsimoka verslą juodinti, kad patys geriau atrodytų. Kai tu padarai kažką blogo, tai reikia su kažkuo kovoti. Jei vyksta rinkimai, tai kaip taisyklė prekybos tinklai pasidaro blogi, o kartais – kiti sektoriai.
Vis dėlto šiandien nei valstybė, nei žmonės be verslo negyventų. O dėl pelnų – verslas yra pelno siekianti organizacija. Bet kokiu atveju, jei ji negaus pelno, tai ji negalės vystytis ir eiti į priekį, o akcininkai irgi turi gauti uždirbamą naudą.
– Tačiau ir verslai kartais patys save sukompromituoja. Kaip jūs reaguojate į, pavyzdžiui, finansinius skandalus? Ar jie kenkia viso verslo reputacijai?
– Daugelis tų skandalų yra iš valstybės ir verslo santykių, klausimas, kuris kaltesnis. Manyčiau, kad problema yra per pusė, todėl reikia galvoti, kas įvyksta. Dažnai norima verslą įstumti į tokias sąlygas, kad šis nusižengtų.
– O ar yra jums pačiam tekę susidurti su tokiomis provokacijomis?
– Sunku žinoti šimtu procentu. Bet, manau, kad taip.
– O koks jums laikas versle buvo pats sunkiausias?
– Sunkiausias metas yra tas, kai papuolei į problemas ir dar jų nesugebėjai išspręsti – tai yra šios dienos problema. Bet svarbu nenuleisti rankų ir eiti tvarkytis.
Yra buvę momentų, kai galvojau, kad kitais metais mūsų kaip įmonės nebebus – taip buvo 1998 m., kai buvo Rusijos krizė, tai aš jau susidėliojau visą planą ir ėjau įmonę uždaryti – ne bankrutuoti.
– Kalbant apie šios pandemijos pasekmes verslui – ar gali būti taip, kad tam tikrų šalių maisto gamintojai sustiprės, o kitų – susilpnės? Ar bus ryškių pokyčių?
– Pokyčiai bet kokiu atveju vyksta nuolatos. Pirmiausia, puolame kaltini valdžią, kitus verslininkus ir aplinką, bet jei kažkas sugeba dirbti, o tu – nesugebi, tai tau reikia trauktis. Praėjusiais metais vieną iš verslų uždarėme – turėjome į užsienį važiuojančių apie 50 sunkvežimių ir Lietuvoje visi tą veiklą darė, o mes atsisakėme, nes nesugebėjome pelningai dirbti. Bet aš nieko nekaltinu.
– Per pastaruosius dešimtmečius šis metas yra ypatingas tuo, kad verslas yra ypač priklausomas nuo valdžios. Kaip jūs matote dabartinį santykį, valstybės pagalbą verslui ir kiek valstybė apskritai turėtų į ekonominį šalies gyvenimą?
– Dėl pagalbos negaliu šnekėti, kadangi mes to nenorime, neprašome ir neturime poreikio. Bet kokiu atveju kontrolė turi būti, tik man nepatinka, kai verslininkas matomas kaip toks, kuris daro kažką blogo. Buvo taip, pripažįstame, bet esame paaugę. Norėtųsi pereiti į lygiaverčius santykius, o ne vaikų ir auklėtojų.
– Gal galite pasidalinti patarimu, kuris padėtų sunkesnius laikus išgyvenantiems verslininkams?
– Visi supyks po šių įžvalgų, bet... Nors ir suprantu, koks sunkus šis metas, bet kuo gilesnė žiema, tuo gražesnis pavasaris. Kietas, rimtas verslininkas niekada nepraranda optimizmo ir visada randa išeitį.