– Visoje Europoje ūkiai stambėja, kaip ši tendencija atsiliepia ūkininkų finansinei būklei ir pajamoms - ar jie tampa profesionalesni ir naudoja daugiau rizikos valdymo priemonių?
- Mes tikrai fiksuojame ūkių stambėjimą, ypač tai pamatome po žemdirbiams finansiškai sudėtingų metų. Mažesni ūkiai linkę susijungti arba prisijungti, bet ir dideli ūkiai dar labiau stambėja. Tai vyksta visoje Europoje.
Asmeniškai matau, kad dalis ūkių, kurie pernai patyrė nuostolių dėl meteorologinių reiškinių ir nebuvo apsidraudę, šiemet jau yra išnuomoję arba pardavę ūkius. Gaila, tuo pačiu puikiai suprantama, kad žemės ūkis tampa vis rizikingesnis. Rizikos valdymo instrumentai, t.y. pasėlių draudimas, būtent ir padeda nuo to apsisaugoti. Nes kuo daugiau nuostolių patiria, ypač šeimų ūkiai, tuo greičiau jie pasitraukia. Turime galvoti, kaip šitą procesą sulėtinti.
Be to, matome kartų kaitą – vyresnių žemdirbių išeina daugiau nei ateina jaunų. Statistika rodo, kad įsitraukia tik 15 proc. jaunų žemdirbių iki 40 metų amžiaus, o žmonės virš 65 metų amžiaus sudaro apie 40 proc. visų žemdirbių. Tai rodo, kad ūkiai dar labiau stambės, nes nėra žemės ir verslo perėmėjų, o pradėti šitą verslą sudėtinga dėl didelių pradinių investicijų.
Europoje labai aiškiai matome, kad ūkiai vis labiau specializuojasi. Populiarėja naujos, nišinės sritys – uogininkystė, sodininkystė, daržininkystė. Lietuvoje vis daugiau kalbama apie vynininkystę ir kitų nišinių augalų rūšių sodinimą.
Užsienio kolegos mums perduoda informaciją apie specializuotus ūkius, kurie nori tai išbandyti kitose šalyse, ypač Europos šiauriniuose rajonuose, nes Pietuose susiduria su sausromis, laistymo problema, nes nebėra iš kur paimti vandens. Dabar yra aktyvaus domėjimosi ir diskusijų stadija, netrukus bus žengti ir žingsniai Lietuvoje.
Europoje į žemdirbystę žiūrima profesionaliai – rizikos valdymo instrumentai tikrai plačiai naudojami. Lietuvoje nuo Europos Sąjungos vidurkio dar kiek atsiliekame – čia draudžiame beveik trečdalį viso draudžiamo pasėlių ploto. Europoje pasėlių draudimo produktai yra populiaresni, nes jie turi ilgalaikę patirtį.
Gera žinia, kad pasėlius apdraudusių žemdirbių skaičius Lietuvoje šiemet išaugo apie 20 procentų. Svarbu, kad vis aktyviau jungiasi mažesni ūkiai, valdantys nuo kelių hektarų ir daugiau ploto. Turime specialų draudimą smulkiems ūkiams ir žemdirbiai juo vis aktyviau naudojasi, įsitraukia, nes pradžioje gal ūkininkavimas smulkiesiems atrodo kaip pomėgis, bet kai keletą metų iš eilės susiduria su nuostoliais, požiūris į pasėlių draudimą keičiasi.
– Kuo skiriasi ūkiai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Ar pastebite kažkokių didesnių skirtumų?
– Visos šios šalys – skirtingos. Lenkijoje žemės ūkis – labai svarbus verslas, tai pripažįstama ir norminiuose aktuose, ir ypač matosi valdžios požiūryje. Ypač regionuose, ten itin stiprūs smulkieji ūkiai, jie nepatyrė to, ką išgyveno Lietuvos ir Latvijos žemdirbiai, kai ūkiai buvo nacionalizuoti. Lenkijoje jie išlaikė savo istorinį paveldą – žemdirbys ir liko žemdirbiu. Aišku, žemės ūkio verslui palanku tai, kad Lenkija – didelė rinka, stiprūs regionai. Lenkai yra vieni didžiausių ir svarbiausių sodininkų, daržininkų ne tik Europoje, bet ir pasaulyje. Jie sugeba konkuruoti, taiko daug ir įvairių priemonių augalų apsaugai, aktyviai draudžiasi nuo rizikų.
Latvijoje matome daug užsienio ūkių, nes buvo metas, kai užsienio kapitalo valdytojai galėjo lengviau įsigyti žemę. Užsienio kapitalo ūkiai – gana stambūs, išsidėstę visoje Latvijoje. Stipriausia vis tiek išlieka Jelgavos sritis, ten jau dominuoja lyderiaujančią poziciją užėmę Latvijos žemdirbiai. Latvijoje gerai veikia žemdirbių kooperacijos principas – „Latraps“ yra stipriausias kooperatyvas Pabaltijo šalyse, turi daug narių, geba sutelkti žemdirbius.
Estija išsiskiria kitomis tendencijomis – ten ūkiai labai stambūs, irgi daug užsienio kapitalo, orientuojasi į pienininkystę. Estai neturi daug dirbamos žemės, augalininkystės srityje jiems sunkiau – čia šiaurinis kraštas, fiksuojama daugiau šalčio padarinių pasėliams, todėl jau daug metų jų kryptis išlieka pienininkystė.
Savo kraštą – Lietuvą – matome įvairialypį, gana skirtingą. Čia sustiprėjo augalininkystės ūkiai, sunkiau sekasi pienininkystės ūkiams – mažieji nyksta, kartų kaita, ūkiai Lietuvoje vis stambėja. Su gyvulininkystės ūkiais Lietuva turės ateityje problemų. Tokie specifiniai verslai kaip uogininkystė, sodininkystė, daržininkystė nesudaro didžiosios rinkos dalies, tačiau rodo potencialą augti.
– Pas mus kalbama, kad dėl Žaliojo kurso ir spaudimo gyvulininkystei, vokiečiai ir olandai pradės ieškoti kur iškelti fermas. Minima, kad įdomu Lenkija ir Estija, ko trūksta Lietuvai, kad atsidurtų šiame sąraše?
– Žaliojo kurso direktyvos ir taisyklės bus vienodos visiems. Matome, kaip dėl investicijų gyvulininkystės ūkiai modernėja. Manau, didelių problemų nebus nei Vokietijoje, nei Olandijoje. O fermas nori iškelti visai dėl kitų priežasčių. Vis dėl to, Vokietija tikrai nėra žemės ūkio kraštas, tai yra pramoninis kraštas. Olandija dėl klimatinių sąlygų ieško kitų rinkų. Manau, tai vyksta ne vien dėl Žaliojo kurso spaudimo. Visi supranta, kad visame pasaulyje maisto reikės vis daugiau ir poreikį reikės užtikrinti.
– Kokio dydžio ir specializacijos ūkis būtų „idealus“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje - galbūt jis skiriasi dėl šalių specifikos?
– Lietuva yra tarpinė stotelė klimato reiškinių požiūriu. Kokie orai daugybę metų pasireikšdavo Vokietijoje, dabar tuos pokyčius matome Lietuvoje. Lietuva yra tarp pietinių ir šiaurinių oro masių susikirtimo, dėl to matome tendencijas, kad Lietuvoje tikrai atsiras daug nišinių ūkių, vystytis specializuoti ūkiai.
Lietuvos žmonės yra inovatyvūs, veiklūs, jie nori pabandyti – tai dar viena priežastis, kodėl tikrai atsiras nišinių ūkininkavimo sričių.
Idealu, kad kurtųsi kuo daugiau šeimos ūkių su savo verslo specifika ir kad jie sėkmingai išsilaikytų. Lietuva nėra didelė šalis, bet žemės ūkio verslas regionuose yra vienas didžiausių darbdavių, pajamų nešėjų. Žemdirbys rajone yra ir bendruomenės lyderis, renginių rėmėjas. Taigi, šeimos ūkiai turėtų išlikti, nes tai – didžiausias iššūkis ir tuo pačiu svarba regionams.
– Kaip šalis veikia klimato kaita? Kur ji ryškiausia ir kiek gali pakeisti ūkininkavimą. Pavyzdžiui, kalbama, kad Lietuvoje gali tekti atsisakyti tokių tradicinių augalų kaip obelys ir kriaušės, o Ispanijoje mažinti pieno ūkius, nes gyvuliai nepakelia didėjančio karščio, Italijoje nebeaugs vynuogės. Ar pastebite realius skirtumus?
– Skirtingos šalys ieško skirtingų galimybių, kaip apsisaugoti nuo klimato kaitos poveikio. Tiksliau – ne kaip apsisaugoti, o kaip prisitaikyti. Mokslas ieško naujų augalų rūšių, apsaugos priemonių. Lietuva turi tikrai dideles galimybes žemės ūkio sektoriuje užimti teigiamas pozicijas, nes šiandien turime palankias klimatines sąlygas. Aišku, karštos vasaros, šaltos žiemos ir kiti kraštutinumai (besniegės žiemos, milžiniškas kritulių kiekis vienu metu ir kt.) įneša daug niuansų, kurie ateityje sukels vienokių ar kitokių nuostolių.
Bendrai galima sakyti, kad Europoje situacija – grėsminga. Bendravome su savidraudos fondo „Vereinigte Hagelversicherung“ kolegomis iš 10-ties Europos šalių ir jie pasakojo savo situaciją. Kolegos Nyderlanduose ir Belgijoje šiuo metu neturi nepažeistų laukų, nes pasėlius anksti užklupo kruša, ypač stipriai pažeidė vaismedžius, jau paskaičiuota daugiau kaip 20 mln. eurų išmokų.
Vokietijos pasėlių laukuose, ypač pietinėse žemėse, taip pat užfiksuoti dideli nuostoliai, šalnos pažeidė didžiulius vynuogynų plotus, nuostoliai – apie 500 mln. eurų, iš jų „Vereinigte Hagelversicherung“ išmokės žemdirbiams apie 100 mln. eurų draudimo išmokų.
Italijos šiaurinėje dalyje esančiuose pasėliuose taip pat intensyviai registruojami nuostoliai, gaunami pastovūs pranešimai dėl krušos. Gegužės gale Lenkijos vakarinėje ir šiaurinėje dalyje oro temperatūra nukrito iki -8 laipsnių, šalnos pažeidė žydinčius rapsų laukus, todėl kolegos intensyviai vertina patirtus nuostolius – gerai, kad iki Lietuvos šalnos neatėjo, o atstumas buvo apie 150 kilometrų nuo pietinės mūsų sienos.
Lietuva šiais metais išsisuko nuo labai didelių peržiemojimo nuostolių, nes išvengėme iššalimo nuostolių, kurie buvo tankiai fiksuoti Latvijoje, 50 km iki Lietuvos sienos. Šalnos pažeidė šiaurinių Europos šalių pasėlius, laimei, – smarkiai nepaveikė Lietuvos laukų.
Tad kol kas Lietuvos žemdirbiai tikrai gali būti ramūs. Ir potencialus derlius šiandien atrodo tikrai neblogas. Aišku, derlių reikia skaičiuoti, kai jis jau bus žemdirbių aruoduose.
Vienokių ar kitokių nuostolių žemdirbiai patiria kiekvieną dieną. Operatyviai reaguojame, stengiamės, kad ir žemdirbiai liktų ramūs, ir patys kartu išlaikytume „šaltą“ protą. Nes pranešimų dėl nuostolių sulaukiame tikrai daug ir kiekvieną dieną iš skirtingų Lietuvos regionų.
– Kokios kultūros, Jūsų vertinimu, bus pačios perspektyviausios ir patraukliausios Lietuvoje po kelerių metų?
Masinio derliaus didėjimo nenusimato. Iš esmės išliks tos pačios augalų rūšys. Gal tik turėsime platesnes galimybes užauginti daugiau sodininkystės ir daržininkystės produkcijos. Daugės kukurūzų. Turėsime daugiau galimybių perdirbti žolę ir pan. Kuo daugiau atsiras vasarinių augalų, tuo didesnė bus stichinės sausros rizikos grėsmė.
– Gal yra klaidos, kurias nuolat daro mūsų ūkininkai?
– Lietuvos žemdirbiai – inovatyvūs ir toli pažengę. Kartais tai vadinu devintuoju pasaulio stebuklu, kaip Lietuvos žemės ūkio verslas sugebėjo aplenkti laiką: užsieniečiai stebisi, kokia technika ir technologijos naudojami Lietuvos ūkiuose, kokius derlius gauname, kiek inovacijų, technologijų taikome.
Aišku, inovacijos kainuoja, todėl nereikia visiems visų inovacijų vienu metu išbandyti – reikia pasitikrinti ir taip išvengti klaidų.
Ir svarbu žiūrėti, ką daro kitos šalys. Jeigu vokiečiai prieš 200 metų pradėjo drausti pasėlius ir išlaikė draudimą per karus, revoliucijas, hiperinfliaciją – reikia naudotis rizikos valdymo instrumentais, kurie visame pasaulyje veikia.
