Profesinių paslaugų tinklo „EY“ atlikto Europos patrauklumo tyrimo duomenimis, Europoje TUI projektų pernai mažėjo 4 proc., o Lietuvoje – 40 proc.
Kodėl mes prarandame patrauklumą ir ką keisti laidoje „Verslo požiūris“ kalbamės su Rolandu Valiūnu, Investuotojų forumo valdybos pirmininku, „Ellex Valiūnas ir partneriai“ vadovaujančiuoju partneriu.
Visa laida čia.
„Šiais laikais mes visi nesaugūs ir tai matau pagal tai, kaip mūsų klientai nori atidaryti sąskaitas užsienio bankuose. Šuolis buvo karo Ukrainoje pradžioje, po to tokių užklausų sumažėjo, ypatingai per sėkmingą ukrainiečių puolimą Chersone, tačiau paskutinius 7-8 mėn. žmonės jaučiasi nesaugiai, nes nori atsidaryti sąskaitą Šveicarijoje ar Lichtenšteine ir įsigyti butą Ispanijoje ar Portugalijoje“, – apie požymius, kurie parodo mūsų verslo nuotaikas aiškina R. Valiūnas.
Jis tiesiai įvardina ir kas lemia tokį nuotaikų svyravimą – neaiškumas dėl karo Ukrainoje ateities ir geopolitinė situacija. R. Valiūnas sako, kad ir jam asmeniškai šis karas atnešė daug nerimo, nes 170 žmonių kolektyvas reagavo labai jautriai, buvo panikos. Nors atsisakė klientų iš Rusijos ir Baltarusijos bei su šitomis šalimis susijusių verslų. Vėliau darbų apimtis sugrįžo.
Tačiau dabar, žvelgiant į skaičius, vėl kyla klausimų dėl Lietuvos ekonomikos ateities. Jei augimas smuks, blogai bus visiems.
„Investicijos mažėja dėl geopolitinės padėties. Amerikiečiams, kanadiečiams ir daliai ES Lietuva atrodo esanti visiškai šalia Kyivo. Jie mano, kad bet kada padėtis čia gali pasikeisti į bloga. Todėl jie dažnai renkasi investuoti ne pas mus, o kitose pasaulio vietose. Ar mes galime šią tendenciją pakeisti? Taip, iš dalies galime, nes esame viena iš vietų investuoti Rytų ir Centrinėje Europoje. Nesame nei geriausi, nei blogiausi, tačiau turėdami sienas su Rusija ir Baltarusija turime būti kur kas geresni už kitus. Ar mūsų politikai ir tarnautojai turi supratimą apie investicijų svarbą? Atsakymas ne“, – aiškina R. Valiūnas.
Naujasis Didžiosios Britanijos premjeras pirmuose dviejuose sakiniuose pavartojo terminą „ekonomikas augimas“ ir tik po to paaiškino, kad iš to gautus pinigus bus galima panaudoti socialinėms reikmėms. Pasak teisininko, dauguma mūsų politikų galvoja kitaip, nes jau dabar, artėjant rinkimams, kalbama kaip padidinti mokesčius.
„Dalis mūsų politikų vis dar galvoja, kad pinigus atneša gandras“, – šaržuoja R. Valiūnas ir pateikia skaičius.
Pavyzdžiui, pernai „Intel“ investavo Vokietijoje 33 mlrd. eurų, iš jų 10 mlrd. eurų pridėjo valstybė. Rumunija gamybinius projektus remia 48 proc. Vengrija 24 proc. Slovakija 16 proc., Lietuva 14 proc.. Esame vieni tarp mažiausiai remiančių investuotojus. Nesukame galvos, kad investicijos iškeliaus kitur, kaip jau nutiko per keletą metų. Tai didžiulis nuostolis valstybei. Kas būtų, jei nebūtų „Thermo Fisher Scientific Baltics“, kurie kai kuriais metais mokėjo 500 mln. eurų pelno mokesčio, arba „Danske“ banko paslaugų centro, kuris vien su darbuotojais susijusių mokesčių sumoka 80 mln. eurų per metus.
R. Valiūnas sako, kad neramina ir nauja tendencija, kai bendruomenės nenori jokių gamybinių objektų savo kieme. Taip nutiko Darbėnuose.
„Iš vienos pusės šiuos žmones suprantu, tačiau valstybė turi įvertinti, kiek ši investicija svarbi valstybei ir jos siekti. Tačiau politikai vertina ne tai, o tai, kiek parama investicijai ar kova su ja bus paranki jiems rinkimuose. Jiems svarbu tik ar jie bus išrinkti, ar neišrinkti.
Valdininkai taip pat galvoja, kad geriau patylėsim ir nieko nedarysim. Tada mes turim didžiulę bėdą. Negalime visko suabsoliutinti, nes yra visokių situacijų. Kartais reikia ryžtingų veiksmų, įpareigoti kiek galima sumažinti žalą, tačiau leidimą išduoti“, – sako R. Valiūnas.
Teisininkas sako, kad valdininkams reikia mokėti kur kas didesnius atlyginimus, kad dėl pareigų atsirastų konkurencija ir tada šie žmonės priims geresnius ir greitesnius sprendimus. Kai geriausias Lietuvos mokyklas baigę vaikai sakys, kad nori tapti valdininkais, taip bus pasiektas proveržis. Tačiau vien tik pinigai ir algos nieko nepakeis, nes dar likę daug senos kartos, kurie įsitikinę, kad verslas tai savaiminis dalykas, kaip kadaise viena garsi ministrė sakė, jog verslas domina tik tiek, kiek jis gali sumokėti mokesčių.
„Gali būti, kad dar užtruks kelias kartas kol valstybės tarnyboje pasikeis kartos“, – dėlioja teisininkas.
Kalbėdamas apie korupciją R. Valiūnas sakė, kad lyginant su tuo, kas buvo prieš 15 metų, poslinkis milžiniškas ir matomas, nors ji dar nėra išnykusi. Dar egzistuoja savivaldybėse ir su statybomis susijusiuose sektoriuose. Visgi jos žymiai mažiau.
„Mane labiau nervina politinė korupcija, kai politikai spaudžia vienas ar kitas institucijas, kad priimtų jiems naudingus sprendimus. Blogai, kad žmonės, kurie tai daro, šiuos procesus laiko visiškai normaliais. Tai neišnaikinta nė vienoje valstybėje“, – aiškina teisininkas.
Kitas niuansas – kai žinoma, jog šalyje klesti korupcija daugelis korporacijų net nesvarsto galimybės ten investuoti. Tai draudžia jų įstatymai.
„Kalbant apie Lietuvą, mes nesame visiškai baltame sąraše, reiškiančiame, kad pas mus korupcijos nėra. Tokie klausimai užduodami, tačiau judame teigiama linkme“, – dėlioja R. Valiūnas.
Jis paaiškina ir kaip ateina investuotojas, koks jo kelias. Jei įmonė ar įmonių grupė nusprendžia eiti į vieną ar kitą šalį tikėdamasi užkariauti jos rinką arba pasiekti kitų strateginių tikslų. Lietuvą dėl vietinės rinkos renkasi vienetai. Tai ne dešimt didžiausių investuotojų pas mus. Čia nori būti, kad mato, jog bus palanki vieta teikti paslaugas ar gaminti produktus kitoms pasaulio šalims.
„Sudaromos komandos ir jos nagrinėja keletą valstybių. Sąlyginai deda pliusus ir minusus ir valdyboje ar aukščiausio lygio vadovams padeda trumpąjį sąrašą su dviem ar trim valstybėm. Tada kyla klausimas kiek valstybė prisidės prie investicijos. Prisidėjimas būna įvairus. Paprastai investuojama ir tada kompensuojamos išlaidos – leidžiama nemokėti pelno mokestis, atvedamas dujų vamzdis, kelis. Tinka visi būdai. Svarbu galutinis rezultatas, kiek atpinga investicija. Lietuva nėra lyderė. Laikomasi nuomonės, kad investicijos tai verslo reikalas. Verslas šias problemas ir sprendžia. Renkasi ne Lietuvą“, – tarptautinių korporacijų veiklą vardina R. Valiūnas.
Ekspertas sako, kad yra ir kita bėda. Kartais politikai pažada paramą, tačiau sprendimai priimami tokiu tempu, kad investuotojas nuvargsta ir renkasi kitą šalį. Procesai iš valstybės pusės trunka pusmečiais ir metais. Jie investuoja kitur.
Negalima atmesti ir paprasto žmogiškojo faktoriaus. Aukščiausi korporacijų vadovai tikisi tam tikros pagarbos. Jei jos negauna, renkasi kitą šalį. Pavyzdžiui, politikų kalbos, kad didinsime mokesčius, ministerijų vadovai susitikimuose vadovus priima labai šaltai.
„Kadaise buvo populiarūs du sektoriai – paslaugų centrų ir fintechų. Paslaugų centrų populiarumas sumenko dėl augančių atlyginimų, o atlyginimų kilimą lemia valstybė savo politika. Čia nebūtų bėdos jei augtų ekonomika. Kitas sektorius fintechai, pagal kurių populiarumą Lietuva garsėjo kaip viena patraukliausių, dabar garsėjame kaip viena iš griežčiausiai reguliuojančių šį sektorių valstybių. Turėtų būti sudaromos sąlygos šiam sektoriui klestėti, nes Lietuva iš šio sektoriaus turėjo labai daug naudos. Problema viešojo sektoriaus požiūris“, – analizuoja R. Valiūnas ir pripažįsta, kad kartais valdininkai net ignoruoja politinius sprendimus. Jei reikalai nesikeis, prarasime didelę investiciją.
„Problema, kad jei darbuotojas girtas neina į darbą, o tiesiog nedirba, jo negali atleisti ar pakeisti. Tai viena iš esminių problemų. Turi būti aiškios sąlygos kaip išsiskirti su žmogumi, kuris nenori dirbti“, – sako R. Valiūnas.