– Kaip koronavirusas pakeitė jūsų kompanijos gyvenimą? Ar užsakymų daugėja, o gal mažėja?
– Negražu džiaugtis svetimomis nelaimėmis, juolab, kad tos nelaimės yra ir mūsų visų nelaimės. Tačiau įmonė „Solitek“ yra išpardavusi visus savo gamybinius pajėgumus iki liepos mėn. Tas Azijos gamintojų tarpsnis, kai jie negamino, davė mums progą parduoti.
– Jeigu nebūtų buvę to tokio 21 amžiaus maro (bent jau taip atrodo pagal žmonių reakcijas), kiek laiko būtumėt turėję užsakymų?
– Standartiškai užsakymų mes turime porai mėnesių, nes tai yra atsinaujinančios energetikos projektai, kuriems paruošti reikia laiko. Apskritai, ši kryptis, šis Europos žalinimo trendas, kurį mes pradėjome jau prieš 11 metų, tik dabar duoda grąžą, nes praėję 10 metų nebuvo labai lengvi.
– Jeigu apžvelgtume trijų mėnesių laikotarpį, tai beveik du kartus sumažėjo naftos kaina, biržos raudonuoja, Italija visa uždaryta. Kaip jums atrodo, kuo tai gali baigtis? Ar tai gali sukelti dar vieną pasaulinę ekonomikos krizę?
– Kasdien atrodo blogiau. Tai, tikriausiai, atspindi ir pasaulinės prekybos biržų indeksai – kritimai po 10 proc. nėra įprasti ir pranašauja tam tikras pasekmes. Nebūna taip, kad būtų kritimas, o po jo staiga viskas atsistato. Tai yra rodikliai, kurie ir pranašauja, kad tikriausiai taip ir bus. Deja, COVID-19 gali būti ta juodoji gulbė, kuri paspartins galimą krizę. Mes jau ne vienerius metus kalbėjome, kad 10 metų ekonomika cikliškai auga, visos biržos – aukštumose.
Man būtų sunku patikėti, kad Lietuvoje krizė bus tokia pat, kaip buvo 2008–2009 metais, nes ta krizė buvo labai gili. Mes buvome tikrai nepasiruošę. Manau, kad poveikis būtent Lietuvai bus silpnesnis, bet globaliu mastu gali būti dar blogiau.
– Ar įmanoma priprasti prie krizių ir ištraukti iš jų ko nors pozityvaus? Tarkime, žvelgiant į jūsų, kaip verslininko, nuojautą: kaip buvo 2008 metais ir kaip yra dabar? Ar jaučiatės tvirčiau dabar nei anksčiau?
– Tvirčiau. Aš tikiuosi, kad jos nebus. Žiūrint į praeitį, tada jau matėsi tas perkaitimas, buvo akivaizdu, kad kažkas turi keistis.
Tai sutapo ir su pokyčiais mūsų įmonėje: tada mes buvome didžiausi optinių laikmenų gamintojai (ir dabar esame didžiausi Baltijos šalyse bei Rytų Europoje, tačiau šis trendas – nueinantis). Taigi man krizė buvo galimybė pereiti į kitą sritį: panaudoti tas žinias, kurios buvo sukauptos iki tol, ir pradėti naują lapą. 2009 metų rugpjūčio mėn. mes atidarėme savo įmonę „Solitek“, kuri šiemet gyvuoja jau 11 metus, ir tolygiai transformavomės iš optinių laikmenų į naujos kartos energetiką: švarią, žalią, tvarią.
– Kas yra baisiausia krizės metu?
– Neturėti likvidumo – neturėti atsargoje pinigų, kad jaustumeisi saugus. Tai yra pats baisiausias dalykas. Deja, 2008 metais pradėjome naujus projektus turėdami mažai atsargų ir įsipareigojimų bankams. Čia, ko gero, yra blogiausias dalykas. Prisimenu, kaip aš tuomet sulysau – maždaug 9 kg. Visi klausinėjo, ar kartais nesusirgau, ar kas nutiko. Bet tas mąstymas bei galvojimas, kaip dabar bus, davė savo ir svoris nukrito, nors valgiau normaliai ir sportavau.
Atsimenu ir sunkius pokalbius su darbuotojais. Žinoma, krizė suvienijo mus su dalimi darbuotojų. Prisimenu, kaip 2009 metų sausio mėn. dariau susirinkimą ir jo metu svarstėme, ką darom, nes užsakymų suma tais metais buvo per pus mažesnė, turint galvoje tą pačią apyvartą, tą pačią įrangą, ir tą pačią naštą (paskolomis už įrangą ir pan.). Tuomet buvo pasiūlyti du variantai: arba atleidžiam 30 proc. žmonių, arba visiems sumažinam atlyginimus 20 proc. Ir visi vienbalsiai nutarė, kad reikia sumažinti atlyginimus. Tuo krizės metu jaučiausi, kad tikrai esu kartu su savo darbuotojais, kad nėra tokių atskirų segmentų. Aš manau, kad visos krizės suvienija, išgrynina, ir išgrynina ne tik teisingas kryptis, bet ir duoda galimybę suartėti su savo darbuotojais, savo bendradarbiais.
– Krizė nevienodai paveikia skirtingus pramonės/ekonomikos sektorius. Saulės, vėjo energetika – tai žalioji energetika, kurią remia vyriausybės. Viena, tikriausiai, yra gaminti elektrą atominėje elektrinėje, kur viskas kaip ir aišku, o ši sritis yra ta, kurioje reikia mažinti savikainą. Ar tokios sritims krizė negali smogti stipriau?
– Prieš dešimtmetį taip ir būtų buvę, tačiau šiandien taip nėra, nes jokia žalioji energetika jau nėra remiama. Ji remiama mūsų idėjomis, mūsų kryptimi, nes yra noras kurti pridėtinę vertę šalies viduje, neturint net iškastinio kuro. Šiandien galiu pasakyti tik skaičius: paskutinis vėjo aukcionas Lietuvoje – 3,8 ct/kWh, be jokių subsidijų. O šiandien elektrą iš „Nord Pool“ užpirkinėjame už vidutiniškai 5,5 centų. Šiandien mūsų debesuotoje Lietuvoje saulė energiją esame pajėgūs gaminti už 5,2–5,6 cento, už dešimties metų mes gaminsime už 3 centus. Taip sakau, nes matau pažangą. Šiandien bet kokia atominė elektrinė, įskaitant ir utilizavimo kaštus, negali gaminti už mažesnę nei 7 centų savikainą, nes tai – neįmanoma, nebent ji yra dotuojama.
Šiandien žalioji energetika yra trendas, kuris kurs pridėtinę vertę ES viduje, Lietuvoje ir mes turėsime gamybą viduje, kuri nepriklausys nuo nieko – nuo iškastinio kuro. O tą žaliąją energetiką versime į žalią šilumą, su naujos kartos šilumos siurbliais – ir į šildymą, ir į šaldymą. Ir viskas iš tos pačios saulės ir žemės. Nieko daugiau nereikia. Mes tikrai būsime ten, tai – tik laiko klausimas.
– Ar tikėjote, kad viskas taip greitai įvyks? Jeigu neklystu, praėjusios krizės pradžioje, saulės elektros gamyba ant stogo buvo 5 eurai už vatą, po 10 metų – jau 90 centų.
– Dešimties metų bėgyje aš tikėjausi, kad saulė taps rinkos žaidėja. Šiandien, pvz., Portugalijoje, siūloma vienos kWh kaina su naujaja mūsų technologija, kurią kuriame kartu su keliais Vokietijos institutais, – 1,06 Eur/kWh. Tai yra 12 kartų pigiau nei moka galutinis vartotojas. Tai jau čia niekas nekalba apie tai, kad gamyba iš anglies pas juos stovi ties 6 centais (su tam tikrais mokesčias, be jų – apie 3,5–4 ct.), gamyba iš atominės energetikos – 6–7 centai su uždarymo kaštais. O vėjas ten yra brangesnis – 3,1 centų nepaisant to, kad Portugalija turi daug pakrančių, tačiau jį išbrangina technologija.
Perdirbant mūsų pačių gaminamus modulius, 96 proc. jų atgauname atgal. Po 50 metų tarnavimo laiko, ir 96 proc. atgaunam atgal, perdirbam ir toliau leidžiam į gamybą. Tai tikrai – mūsų ateitis.
– Tad Lukašenka, leisdamas Rusijai statyti atominę elektrinę, iš esmės pakišo Baltarusiją?
– Iš esmės – taip. Nėra ateities šioje vietoje. Jeigu atvirai kalbant, aš pats pasisakiau už Ignalinos elektrinę, bet tik dėl geopolitinių priežasčių: geriau valdyti situaciją, negu dabar gyventi Vilniuje ir galvoti, kas gali atsitikti mano vaikams, einant į mokyklą ar pan. Tai yra šantažo priemonė. Taigi aš buvau už Ignalinos elektrinę, bet žinojau, kad tai – ne ateitis.
– Jūsų gamyba – labai draugiška aplinkai. Bet kai paaiškėjo, kad „Grigeo Klaipėda“ vamzdis į Kuršių marias leidžia labai bjaurius dalykus, jūs buvote vienas iš nedaugelio tų, kuris gynė „Grigeo“ generalinį direktorių ir savininką Gintautą Pangonį. Kodėl gynėte?
– Žinot, esu matęs daug atvejų, kai mes apkaltiname dar neturėdami informacijos, ir daugeliu atvejų, dirbant su energetika, ir pačiam teko pereiti ne mažus kalnelius, nes čia tu jau turi įsivelti į tam tikrus politinius žaidimus, nors ir nesinori, bet visada tampi taikiniu.
Kalbant apie „Grigeo Klaipėda“, aš tikrai norėčiau, kad viskas būtų išaiškinta iki galo: kiek žinojo pats vadovas (nes visada labai lengva apkaltinti vadovą, turintį tūkstančius darbuotojų), jeigu jis tikrai tai žinojo, tai atsakomybė turi būti ir jis turi nešti tą atsakomybę. Bet esu matęs daug atvejų, kai esant sėkmingai įmonei, norisi ją perimti. Tai – ne naujiena. Galbūt kažkas norėjo akcijų įsigyti pigiau – tas šoko terapijos sukėlimas, kaip matėme, lėmė stabdomą prekybą biržose, nes nukrito įmonės akcijos. Kas gali paneigti, kad kažkas buvo suinteresuotas, jog taip atsitiktų. Taigi aš ne gyniau poną Pangonį, o sakiau, kad reikia labai gerai įsigilinti ir pasižiūrėti, ar iš tikrųjų jis tai žinojo ir kaip ten viskas buvo.
– Kodėl pasirinkote būtent saulę? Čia atsitiktinumas ar planas?
– Čia konversija. Mes pradėjome nuo kompaktinių diskų prieš. 22 metus. Kompaktinis diskas – gana sudėtingas įrenginys. 2008 metais, kai buvo klausimas, kur link mums judėti, supratau, kad internetas, „TeleSoneros“ atėjimas, nauji spartūs tinklai, sodins duomenų rinką. Buvo pastebima, kad muzika ir filmai eis internetu. Ir tuomet visi kartu su kolegomis sprendėme, kur yra mūsų stiprybė. Buvo įmonės Europoje, kurios toliau tęsė tą patį, o šiandien jų jau nebėra.
Mes supratome vieną dalyką – esame plonasluoksnių dangų specialistai.Kompaktinis diskas yra dengiamas plona danga, kuri yra it tam tikrų medžiagų nusodinimas. Mes tikrai esame tos plonos dangos specialistai. Nes kiekvieną diską šia plona danga mes padengiame per 3,2 sekundės. Be to, šitas nusodinimas yra 6 žingsniai iš 9, gaminant saulės elementą. Taigi pereinant į saulės elementų gamybą, mes pernešėme daugiau nei 60 proc. savo žinių.
– Ar galima sakyti, kad jūsų proveržis saulės energetikoje iš Rusijos, net ir Lietuvos teritorijoje, atėmė nemažai pinigų, t.y. grąžino Lietuvai?
– Žinoma, ir grąžins dar daugiau. Mes tą pridėtinę vertę kursime kuo toliau, tuo labiau. Ką ir minėjau prieš dešimtmemį. Man labai malonu girdėti Europos Sąjungos politikus, kurie juda ta kryptimi, nes čia ir yra tvarumas. Mes neturime iškasenų, mes turime tik protus ir darbščius žmones, todėl tą ir turime kurti. Europai, tas „green deal“ (liet. žalioji politika), kuris vyksta dabar, yra didžiausia pridėtinė vertė. Aš net neabejoju, kad per dešimtmetį mes išsiskirsime iš visų kitų kraštų ir žemynų, todėl kad mes kuriame pridėtinę vertę. Tai supranta ir Azija: jie investuoja šimtus milijardų tikrai ne dėl to, kad jiems patiktų būti žaliais. Jie tiesiog mato tą trendą, mato, kad ateityje tai bus pati didžiausia energetika ir jie nepriklausys nuo nieko.