„Tu esi verta daugiau“
Gintarės ir dar dviejų jos sesių vaikystė prabėgo Pamažupiuose. 2003 m. baigusi Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinę mokyklą, kaip ir nemaža dalis to meto jaunimo, patraukė laimės ieškoti į užsienį.
„Buvau iš tų vaikų, kurie dvyliktoje klasėje nežinojom, kuo norim būti. Ir nesupratau, kaip galima žinoti, ko nors nepabandžius. Tad išvykau į Dubliną, Airiją“, – pasakoja Gintarė.
Tuomet Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tad dirbti ir gyventi kurį laiką teko nelegaliai.
„Pirmasis darbas – valytojos. Mane pasamdė šeima, kurioje moteris sirgo vėžiu. Tai buvo nepaprasti žmonės. Jie man labai daug padėjo ir motyvavo. Ta moteris privertė mane, beveik visiškai nekalbančią angliškai, užsirašyti į anglų kalbos koledžą bei nuolat kartojo: tu esi verta daugiau, privalai tobulėti. Deja, kovą su klastinga liga ji pralaimėjo. Darbas man sekėsi, buvau sutaupiusi daug pinigų, suradusi naudingų ryšių. Tačiau po šeimininkės mirties aš supratau, jog turiu dėti tašką ir judėti toliau“, – atsimena karjeros pradžią.
Užsieniečių nepriima
Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, Gintarė įsidarbino gamykloje. Šį kartą jau legaliai.
„Įmonė gamino priešgaisrines sistemas ir mano darbas buvo sėdėti nuo ryto iki vakaro ir testuoti elektroninius panelius. Aš labai greitai suvokiau, jog nenoriu tokio gyvenimo“, – pastebi.
Gintarė trumpai prityla.
Mintis apie skrydžius užvaldė Gintarę. Kaip realizuos savo svajonę, angliškai beveik nekalbanti mergina neįsivaizdavo, bet tikėjo, jog anksčiau ar vėliau jai tai pavyks.
Anuomet ji dar dirbo valytoja ir vienas iš klientų buvo airių avialinijų „Aer Lingus“ pilotas.
„Pasidalinau su juo savo troškimu. Jis ėmė mane įkalbinėti bandyti darbo ieškoti kitose oro linijose, nes atranka į „Aer Lingus“ labai sudėtinga ir užsieniečių jie dažniausiai nepriima, ten dirba tik airiai. Bet aš nenorėjau nieko kito. Buvau tikra, kad kažkada tapsime kolegomis. Ir iš tiesų, vieną dieną (tada jau dirbau gamykloje) tas pilotas man netikėtai paskambino ir pasakė, jog „Aer Lingus“ priima naujus stiuardus. Jis man niekuo padėti negalįs, bet parodys, kur reikia užsiregistruoti“, – moteris mena skambutį.
Anot Gintarės, eidama į atranką, ji jautėsi tarsi pirmokė rugsėjo 1-ąją.
„Susitvarkiau plaukus, apsivilkau baltus marškinius, užsitraukiau juodą sijoną, apsiaviau aukštakulnius. Mūsų buvo kokie 35 žmonės. Aš – vienintelė užsienietė. Ne visi buvo tokie pasitempę kaip aš. Stebino pretendentai raudonais plaukais, su auskarais nosyje ir tatuiruotėmis. Beveik visą dieną teko pildyti dokumentus. Kaip jau sakiau, mano anglų kalbos žinios buvo labai prastos, tad daug kur aš tiesiog bandžiau atspėti, ko iš manęs norima tose nesibaigiančiose anketose. Po to buvo interviu ir vėl daugybė klausimų. Vieną pamenu iki šiol – papasakoti, kaip įsivaizduoju stiuardesės dieną. Aš iki šiol nesuprantu, kaip su savo baziniu anglų kalbos žinių bagažu sugebėjau tai padaryti. Tačiau kalbėjau taip užsidegusi ir taip energingai, kad, matyt, to pakako, jog manimi patikėtų. Iš visų tą dieną dalyvavusių atrankoje aš vienintelė gavau darbą“, – džiaugiasi.
Apie tai, kad priimta į darbą, Gintarė sužinojo gamykloje.
„Matau, kad skambina nežinomas numeris, o atsiliepti negaliu – draudžia darbo taisyklės. Nubėgau į tualetą, pakėliau ragelį ir… žemė išslydo iš po kojų. Pirmiausia, ką padariau, – paskambinau mamai. Skambučiai mobiliuoju ir dar į Lietuvą anuomet buvo be galo brangūs, bet tada apie tai negalvojau. Šaukiu jai – „Būsiu stiuardesė!“ O mama tyli. Tik tada suvokiau, jog jai nieko nesakiau nei apie savo svajones, nei apie atranką. Kai viską papasakojau – iš laimės žviegėme abi“, – pasakoja.
Pirmojo skrydžio nepamirš niekuomet
Prieš pradedant darbą oro linijose Gintarės laukė intensyvūs šešių savaičių mokslai.
Stiuardesės kursus Gintarė baigė 2005 metais liepos 7-ą.
„Mokslų baigimą su keturiolika ką tik „iškeptų“ stiuardesių nusprendėme atšvęsti pačiame populiariausiame Dublino „Temple“ dvare. Kokia buvo mano nuostaba, kai prie mūsų priėjo barmenas su tortu, o visi baro lankytojai atsistojo ir sudainavo man „Su gimimo diena!“ Apie tai, kad tądien mano 21-asis gimtadienis, draugėms išdavė instruktorė. Airijoje 21-oji sukaktis laikoma ypatinga – tai tikrosios pilnametystės pradžia. Buvau devintam danguje“, – prisimena Gintarė.
Netrukus merginos laukė ir pirmasis skrydis.
„Visose oro linijose yra tradicija, kad kai stiuardas skrenda pirmą kartą, lėktuvo pakilimą ir nusileidimą jis praleidžia pilotų kabinoje, todėl tos akimirkos visuomet įstringa ilgam. Mano pirmasis skrydis buvo į Madridą ir sėdėdama piloto kabinoje aš negalėjau patikėti, kokia ruda ir išdegusi žemė, palyginus su žaliuojančiu Dublinu. Tai buvo prieš 17 metų, bet jaudulį prisimenu iki šiol“, – apie nepamirštamas akimirkas pasakoja moteris.
Atlaiko ne visi vyrai
Prieš vienuolika metų mergina nusprendė grįžti arčiau namų ir apsigyveno Latvijoje.
„Per radiją išgirdau skelbimą, kad kompanija „airBaltic“ ieško stiuardesių, tačiau vienas iš reikalavimų – latvių kalbos mokėjimas. Nusiunčiau jiems CV, bet parašiau, jog kalbu tik angliškai, rusiškai ir lietuviškai. Mane vis tiek pakvietė į pokalbį. Kai važiavau į susitikimą, buvau tokia tikra, kad negausiu darbo, jog automobilį trumpam palikau prie įmonės durų. Neatspėjau – mane priėmė. Tada galvojau, kad tai bus tik trumpam – kokiems metams, o po to ieškosiu kito, su aviacija nesusijusio darbo. Dabar, prabėgus vienuolikai metų, aš taip nebegalvoju – neįsivaizduoju savęs kitur“, – įsitikinusi.
Prieš penkerius metus Gintarė buvo suskaičiavusi, jog danguje iš viso be pertraukos praleido metus. Vėliau skaičiuoti liovėsi.
„Man šis darbas patinka tuo, jog nėra nė vienos tokios pačios dienos. Visada kitas laikas, kita aplinka, kiti žmonės, kita įgula. Kai dirbi su tais pačiais kolegomis, per ilgą laiką atsiranda tikimybė nusibosti vienas kitam, pradėti pastebėti jų minusus. Mums tai negresia. Susitinkam, skrendam ir išsiskiriam. Kartais – savaitei, kartais – penkeriems metams“, – atskleidžia darbo virtuvę.
Paklausta, kokie sunkumai lydi stiuardus ir stiuardeses jų darbe, pašnekovė šypteli.
„Kai dirbi mėgstamą darbą, jis niekuomet nėra sunkus. O didžiausias sunkumas – fizinis krūvis. Pradedant tuo, kad tavo kūnas neturi jokio režimo. Niekada! Tavo režimas – slenkantis darbo grafikas, kuris nuolat kinta. O ir pats skrydis. Jo metu tu nuolat judi judančiu ir vibruojančiu paviršiumi, todėl kojos yra įsitempusios. Trumpesniuose skrydžiuose nėra taip sunku, bet kai tenka keliauti per Atlantą, po tų keliolikos darbe praleistų valandų atrodo, jog ant kiekvienos kojos uždėta po šimtakilograminį svarmenį. Vos turi jėgų nusigauti iki lovos. Todėl transatlantiniai skrydžiai visuomet būna tik į vieną pusę – su privalomu poilsiu. Tačiau išsimiegi, pailsi ir vėl gali kartoti. Organizmą veikia ir staigi temperatūrų kaita. Išskrendi iš minus dvidešimties, leidiesi į plius dvidešimt“, – sako Gintarė.
Čia pašnekovė priduria, jog jų darbas reglamentuojamas lygiai taip, kaip ir visų mirtingųjų – 8 darbo valandos, dvi išeiginės ir t. t
„Viskas yra skaičiuojama ir griežtai kontroliuojama. Aš dabar auginu dvejų metukų dukrytę Gerdą. Kadangi dirbu latviškoje bendrovėje, pagal tos šalies įstatymus iki trejų metų amžiaus vaikus auginantiems bei dirbantiems tėvams turi būti sudarytos sąlygos dirbti pagal daugeliui žmonių įprastą grafiką. Tai labai patogu, nes man privalo sudaryti tokias sąlygas, kad ryte aš išskrendu, o vakare grįžtu namo. Jokių naktinių reisų ar kelių dienų skrydžių jie man neturi teisės siūlyti“, – atskleidžia.
Šios profesijos vyrų nėra daug. Gintarės nuomone, šį darbą jie dažniausiai renkasi dėl dviejų priežasčių.
Apie mitus ir realybę
Pašnekovė džiaugiasi, jog per septyniolika karjeros metų nė karto neteko patekti į jokią ekstremalią ar nemalonią situaciją.
„Nei gimdančių, nei alpstančių nebuvo. Čia, Europoje, koks bebūtų maršrutas, visuomet netoliese yra oro uostas, kuriame, esant kokiam nors ekstra atvejui, galima nusileisti per 20–23 minutes. Transatlantiniuose skrydžiuose, žinoma, viskas kitaip, ten jau esi paliktas akis į akį su vienu ar kitu iššūkiu. Laimei, to patirti neteko. Gal esu gimusi po laiminga žvaigžde?“, – šypsosi.
O tai gal bent įsilinksminusius tėviškėn grįžtančius tautiečius teko raminti?
„Labai padeda uniforma. Pasakai, ir jie klauso – būna ramūs iki pat išsilaipinimo. Apskritai manau, jog mūsų uniformos turi užslėptą galią – jei tu kam nors nusišypsai, būtinai nusišypsos tau atgal“, – sako Gintarė.
Profesionali stiuardesė pasakoja, kad dažnai tenka griauti daug su jos specialybe susijusių mitų bei stereotipų.
„Bene labiausiai paplitęs mitas, kad ekipažas turi parašiutus ir nelaimės atveju paliktų lėktuvą. Galiu pasakyti atsakingai – parašiutų nėra ir mes esame visiškai suinteresuoti keleivius saugiai nuleisti ant žemės. Tenka girdėti, jog tualeto turinys iš lėktuvo yra pašalinamas tiesiog skrydžio metu ir gali kažkam užkristi ant galvos. To tikrai nėra – rezervuarai ištuštinami oro uoste. Mitų kategorijai priskirčiau ir stereotipą, kad stiuardesėmis dirba tik manekenės išvaizdą turinčios merginos. Dabar jokių ūgio, dydžio, išvaizdos standartų nėra – reikia tik didelio noro“, – Neigia populiariausius stereotipus.
Gyvenimo keliai ir pamokos
Nusileidusi ant žemės Gintarė nesėdi sudėjusi rankų. Daug sportuoja, mėgsta aktyvų laisvalaikį. Ją galima sutikti ir socialiniuose tinkluose, kur su šmaikščia ironija pasakoja ir apie savo gyvenimą bei darbą.
Gintarė su šeima gyvena visiškai netoli sostinės oro uosto. Kylantys bei besileidžiantys lėktuvai – nuolatinis vaizdas pro jų langą. Dėl lėktuvų galvą pametusi ir mažoji Gerda. Ar neprieštaraus mama, jei užaugusi ir ji panorės eiti jos pėdomis?
„Šiame gyvenime kiekvienas iš mūsų ateinam nueiti savo kelią ir išmokti savas pamokas. Jei panorės – palaikysiu. Svarbiausia, kad nesugalvotų būti pilote, nes mamai reikės labai daug pinigų taupyti (kvatojasi)… O koks bus mano kelias, – aš nežinau. Kol aš jausiuosi taip, kaip šiandien – tol dirbsiu. Bet kokiu atveju save kaip senutę stiuardesę su lazdele aš įsivaizduoju“, – juokiasi pašnekovė.