Jūsų įkurta įmonė „Mama ir auklė“ skaičiuos jau 23-ius metus. Kas yra auklių agentūra?
Auklių agentūra – vis dar mistiškas verslas kai kuriems žmonėms. Yra įsivaizduojančių, kad rasti auklę įmanoma tik „sunkiuoju būdu“, tai yra, visus pokalbius rengiant patiems, rizikuojant vaiku... Gal dėl to dar tiek daug yra žmonių, kurie apskritai bijo auklių.
Taip pat yra manančių, kad auklių agentūra niekuo nesiskiria nuo personalo atrankos tarnybos. Net buvo įsikūrusių įmonių, kurios atrinkinėjo tiek statybininkus, tiek aukles. Tokios „auklių agentūros“, sukurtos darbo biržos principu, smarkiai kenkia bendram auklių agentūrų įvaizdžiui. Tiesa, viena, dabar jau nebedirbanti įmonė „atrankas“ darydavo su ekstrasensu...
O kas yra auklių agentūra? Tai personalo atrankos tarnybos, psichiatrinės ligoninės ir vertimų biuro mišinys. Auklių tikrasis darbdavys – net labiau klientas – yra tėvai, šeimos. Auklės jiems parduoda savo paslaugas.
Mes aukles tik parenkame ir kviečiame į „Mamos ir auklės akademiją“ tobulintis. Auklių atranka yra visiškai kitokia, nei atrenkant vadybininkus, – pas mus naudojami klinikiniai testai, nes pati svarbiausia auklės savybė yra sveika psichika. Labai svarbu jautrumas, stabilumas, auklė privalo būti be polinkio į psichines ligas. Mūsų funkcija – padėti susikalbėti tėveliams su jautriomis, švelniomis ir baikščiomis auklėmis.
Kaip laikui bėgant keitėsi požiūris į aukles?
Iš pradžių gera auklė buvo ta, kuri pigi ir daugiausiai tvarkosi. Daug kalbėjau, edukavau, kad pagrindinis „klientas“ yra vaikas ir jo saugumas bei kokybiškai praleidžiamas laikas yra svarbiausia.
Kodėl sunkvežimio vairuotojams darbdavys neliepia sėdint už vairo pildyti buhalterinės ataskaitos? Taip ir mažiuką prižiūrinti auklė turi skirti jam visą dėmesį. Dabar didžioji dauguma tėvų tą supranta. Tarp pageidaujamų savybių netgi ėmė lyderiauti linksmumas – vaikui turi būti gera ir smagu su aukle.
Auklės ir pačios ėmė save labiau vertinti. Atsirado brangesnių, labai išsilavinusių auklių. Dar nepasiekėme aukščiausių auklių kainų (šiuo metu pasaulio auklių agentūros aukles vilioja atlygiu iki 40 dolerių per valandą), tačiau auklės akivaizdžiai susitrumpino darbo valandas (nuo standartinių 50 valandų per savaitę iki 40), mokosi nustatyti ribas, paprašyti įprastos pertraukos, kai vaikas miega.
Dirbti auklėmis atėjo žmonės iš biurų, bankų, kur patyrė perdegimą, – jie jau moka derėtis ir lengviau susikalba su tėveliais kitais klausimais. Smarkiai padidėjo namų tvarkytojų atlyginimai, dėl to auklės tvirtai atsisako už savo algą perimti jų funkcijas.
Užauginote du vaikus – kiek auklių turėjote jiems prižiūrėti? Neabejotinai iš to laiko gavote vertingų pamokų.
Mano abi dukros jau suaugusios. Jaunėlei Saulei buvo pusė metukų, kai registravau įmonę, o dabar ji – jau mergina su aukštuoju išsilavinimu.
Kai augo vyresnėlė Augustė, turėjome dvi aukles, viena buvo pažįstamų parekomenduota, antroji – iš tuometinės vienintelės auklių agentūros. Tada gerai supratau, kas patinka ir nepatinka šios įmonės darbe, tad kurdama „Mamą ir auklę“ tai koregavau. Padariau daug griežtesnę atranką, nuėmiau mokestį auklei už darbo radimą, nes mano klientams reikėjo tik pačių geriausių auklių.
Kai įkūriau agentūrą, atsirinkau auklių ne tik į duomenų bazę, bet ir auklę savo šeimai. Dirbdama su auklėmis, net ir gavusi teigiamą psichologės nuomonę, visada pasitikrindavau – ar tokiam žmogui galėčiau patikėti savo vaiką.
Mūsų pasirinkta auklė užaugino jaunėlę iki darželio, draugaujame su ja iki šiol – per mano agentūrą. Ir vėliau, kai dukra retsykiais susirgdavo, rinkdavausi auklę iš savo agentūros duomenų bazės – tokių buvo nemažai. Tai irgi leido augti kaip atrankų specialistei. Pasimokiau, kad darželinuką, kad ir koks drąsus, verta su auklėmis supažindinti dar iki ligos – kad auklės atėjimas vaikui nesisietų su bloga savijauta. Ėmiau parinkinėti „darželinuko auklę“ – t. y. žmogų, kuris prižiūri vaiką, kai jis suserga, bei vakarais, savaitgaliais. Iki tol tokių paslaugų nebuvo.
Ar savo darbe nepastebite diskriminacijos – dėl kreivo tėvų požiūrio į vaiką prižiūrėti norintį vyrą (auklių), į vyresnio amžiaus aukles?
Vyro–auklės prisibijoma, nors kai kurios šeimos užsimena, kad mielai svarstytų tokį variantą. Bet ir tinkamų kandidatų nėra tiek daug – privaloma būti dirbus svetimose šeimose ir pateikti rekomendacijas (kaip ir kiekvienai auklei), o tą retai kas iš vyrų gali.
Vyresnių auklių prisibijoma ne iš blogos valios, o tiesiog dėl nesupratimo, kiek metų yra toms kitoms, pažįstamoms energingoms moterims. Juk kiekvienos tetos neprašai paso. Jauna mama galvotų, kad jai – apie 50, o iš tiesų gali būti 65–70 ir daugiau.
Taip pat standartiškai auklė lyginama su tokio pat amžiaus savo mama ar giminaite, nors šios vaikų neprižiūri. Tipiška auklė prižiūrėdama vaiką „sportuoja“ po 6–8 valandas kasdien ir būna labai ištverminga. Ir dažna iš jų – šiuolaikiška ir smagi asmenybė.
Ieškant auklės labai svarbūs tėvų norai ir pageidavimai – ar pasitaiko situacijų, kai darbuotoją tenka ginti nuo pernelyg reiklių, priekabių ar net keistų tėvų?
Su klientais būtinai prašau vaizdo pokalbio, o ne pokalbio telefonu – tam, kad lengvai ir greitai suprastume vieni kitus, kad jie galėtų pamatyti, kaip tos atrankos pas mus vyksta, suvokti agentūros darbo specifiką ir pasirinkti, ar nori su mumis dirbti, o aš – kad pamatyčiau, ar klientų šeima nėra „gyva bėda“. Juk esama žmonių, kuriuos „visi skriaudžia“, o laisvalaikio pomėgis – skundų rašymas.
Auklėms drąsiai sakau, kad 9 iš 10 mūsų klientų šeimos – puikios, o jei netyčia pasitaiko dešimtoji, auklė turi teisę keisti šeimą. „Dešimtoji šeima“ – tai pro mano akis prasprūdusios žmonių savybės, kurios gali apsunkinti auklės darbą šeimoje: mikrovadyba, vergvaldžio įpročiai, „auklė sau“, o ne vaikui (kai auklė turi kęsti liežuvavimą, skundus sutuoktiniu ir kitus su vaiku nesusijusius pokalbius), vaiko sveikatos būklės nuslėpimas. Taip pat padaroma klaidų iš „geros širdies“ – išsilepina sau ant galvos, skolinami pinigai ir panašiai.
Kartais vienas atvejis priverčia jus keisti įmonės nustatytas taisykles – papasakokite, kodėl naujiems klientams atsisakote surasti paromis dirbančią auklę?
Neparenku auklės, kuri pagal vienkartinį užsakymą arba kelis sujungtus vienkartinius užsakymus (pvz. kelioms savaitėms) liktų viena atsakinga už vaiką, kai tėvai išvažiuoja. Ta istorija nutiko senokai, tačiau tapo pamokanti: vaikus palikę auklei abu tėvai išvažiavo į Didžiąją Britaniją, kaip vėliau pasirodė, – ne atostogų, o ieškotis darbo. Sutartu laiku negrįžo, o auklė kurį laiką savo pinigais maitino vaikus.
Jei tėvams reikia išvažiuoti, jie privalo pateikti giminaičių, kurie prireikus bus atsakingi už vaikus, kontaktą. Tačiau ir vėl – kartą pasirodė, kad ir ta giminaitė, beje, močiutė, nėra labai atsakinga.
Buvo ir labai nevalyvų šeimų. Kiekvieną sykį tenka uždėti papildomus saugiklius.
Jūsų darbas reikalauja nemenko psichologinio krūvio. Kaip save grūdinate, kaip geriausiai pailsite?
Turiu kelis psichologinius triukus. Vienas jų – man būna ne nesėkminga diena, o nesėkmingas pusdienis. Nusprendusi, kad nesiseka, imu kelias valandas „atostogų“.Dievinu teniso pamokas ir tikrąjį maklinėjimą po gamtą, kai vabalėlis ar keistas augalas gali visiškai pakeisti mano trajektoriją arba ilgam sustabdyti (vargšas mano vyras, kai eina su manimi pasivaikščioti...).
Kai išties sunku, labiausiai padeda klasikinė muzika. Vyras laisvalaikiu konstruoja lempinius stiprintuvus, tad garsas namuose labai malonus.
Naudoju ir Ultiself programėlę, tačiau dar neapsisprendžiau, ar ji man dar padeda grūdintis, ar jau nusibodo. Naujų, kad ir labai naudingų įpročių diegimas kartais irgi vargina.
Pabaikite sakinius:
Perskaityta ar išgirsta mintis, kuri praverčia, kai pasitaiko sudėtinga/ sunki situacija: „aš turiu, aš privalau“ keičiu į „aš renkuosi“. Jei pasirinkau per dieną tiek pokalbių, kad balsas užkimo, gal kitąsyk rinksiuosi kitaip?
Geriausias paros laikas man yra... .Darbui – nuo ryto iki 15 valandos. Apie trečią valandą man „baigiasi baterija“ ir reikia prigulti paskaityti knygą, tada vėl galiu kažką veikti. Net studentė būdama negalėdavau mokytis naktimis. Jau geriau septinta ryto, nei naktis.
Gyvenime dar norėčiau išbandyti ar aplankyti...
O dievai! Tiek visko yra! Kai manęs klausia, ką daryčiau, jei parduočiau įmonę, aš galiu drąsiai atsakyti – per pusvalandį prikurčiau naujų veiklų. Aš „viduriuoju idėjomis“, o kai kurios, atrodžiusios fantastinėmis, pasidaro netgi įgyvendinamos.
Pavyzdžiui, kažkada sau rašiau, kad jei turėčiau daug pinigų, dalį jų investuočiau į projektą, kuris atgaivintų baisiuosius sovietinius mikrorajonus. Norėčiau nudažyti namus, kad jie lietui lyjant pasidarytų gražūs. Ir neseniai mačiau kažkurioje šalyje tokį sukurtą grindinį.
Noriu sustiprinti balsą ir, pavyzdžiui, dainuoti tango muziką. Arba klasiką. Ar kreolų dainas. Teko groti Afrikos būgnais, bet gitara – dar ne. Labai retai išsitraukiu smuiką – gaila kaimynų.
Noriu namuose laikyti mažą karvytę. Jūrų kiaulytės Misija ir Motyvacija jau gyveno biure, dabar būtų laikas karvytei, dygliakiaulei ar kokiai kapibarai. Labai savi man šie padarėliai.
O aplankyti... Labai norėčiau pakeliauti po Kinijos, Afrikos gamtą, apsilankyti Madagaskare. Šįmet aplankiau savo svajonę Madeirą. Nepažįstamose vietovėse mėgstu keliauti viešu transportu, taip galima išvysti keisčiausių žmonių, išgirsti jų istorijų.
Gyvenimo faktai:
M.K. Čiurlionio mokykloje nuo penkerių metų mokiausi muzikos, grojau smuiku. Kai mokydamasi Tallat – Kelpšos aukštesniojoje mokykloje (dabar – konservatorija) „pergrojau“ ranką, teko pereiti į vidurinę mokyklą.
Baigdama vidurinę ėmiau dirbti žurnaliste, taisydavau korektūras.
Nepavykus įstoti į žurnalistiką pasirinkau verslo vadybą. Metus gavau stipendiją kaip geriausia per keturis kursus studentė.
Esu baigusi ir „Šeimos pedagogo“ mokyklą, ruošiausi važiuoti dirbti Au-pair aukle į Vokietiją. Tačiau jau buvau susipažinusi su savo būsimu vyru ir važiuoti atsisakiau.
Vyras – menininkas Žygimantas Augustinas. Dukra Augustė dirba investicinėje įmonėje Londone ir yra sporto bei kelionių influencerė seen_running instagrame. Saulė pabaigė kino ir filosofijos bakalauro studijas, kartais rašo filmų apžvalgas anglų kalba ir dar svarsto, kur studijuoti magistrą. Kartais sau pati pavydžiu tokios šeimos. „Mamos ir auklės“ 15-ąjį gimtadienį atšvenčiau rašydama knygą „Kaip pasirinkti auklę“. Šią knygą leidyklai įsipareigojau parašyti per keturis mėnesius – taip ir padariau.
Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Interviu su vadovu“ dalis. Ciklas skirtas skaitytoją supažindinti su įvairių įmonių lyderiais, atskleisti juos kaip asmenybes. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.