„Tas mano sprendimas davė labai didelę pridėtinę vertę šiandienai. Surizikavau, paaukojau penkerius metus, dabar turiu visą komplektą. Ketverius su puse metų dirbau visuose Karinių jūrų pajėgų laivuose, metus – jų remonto skyriuje“, – „Vakarų ekspresui“ sakė J. Žaglinskis.
Kalbamės su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoju mokslui ir inovacijoms dr. J. Žaglinskiu.
Iš kur esate kilęs?
Iš Šiaulių rajono Gruzdžių miestelio. Ten baigiau ir mokyklą.
Ką labiausiai mėgote mokykloje iš dėstomų dalykų? Kuo norėjote būti?
Mėgau biologiją. Nežinau, ar galvojau, kuo būsiu, tiesiog norėjau būti naudingas visuomenei, kad ir kur dirbčiau, tempti sistemą į priekį. Iš dalies norėjau būti kariškiu ir tai įgyvendinau. Pasirodo, seku tėvų pėdomis. Abu mano tėvai – mokytojai. Tėvas dalį gyvenimo buvo karininku, dalį – pedagogu, mama mokė rusų kalbos ir etikos. Galbūt todėl aš nuėjau tiek į kariuomenę, tiek į andragoginę veiklą.
Kur mokėtės baigęs mokyklą?
Stojau į Klaipėdos universiteto Jūreivystės institutą, kuris buvo įsikūręs po vienu stogu su dabartine Lietuvos aukštąja jūreivystės mokykla, studijuoti laivų energetinių įrenginių eksploatacijos. Norėjau įgyti laivų mechaniko specialybę. Ir pasirinkau jaunesniųjų karininkų mokymo kursus, kurie Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje yra išlikę iki šiol. Juos baigus gaunamas atsargos leitenanto laipsnis. Bakalauro studijas pradėjau 2004-aisiais, baigiau 2008-aisiais.
O kodėl rinkotės mechaniko, o ne laivavedžio specialybę?
Aš esu technokratas, dirbu dėl rezultato, o ne dėl proceso. Manau, kad laivavedyba yra labiau fokusuota į procesą. Inžinieriai linkę neveikiančius dalykus padaryti veikiančius arba ką nors pagerinti, bet stengiasi kuo mažiau gyventi procese. Įsivaizduoju, kad inžinieriai turėtų taip dirbti, kad kuo greičiau pasiektų maksimalų rezultatą.
Kur atlikote praktiką?
Kariniame jūrų laivyne atlikau trumpąją praktiką. Ilgosios praktikos nereikalavo mano pasirinktas kelias. Tada buvo galima pasirinkti, ar mokytis tik ketverius, ar dar plius vienerius metus. Po penkerių metų studentai įgaudavo budinčiojo mechaniko kvalifikaciją. Dalis mano grupiokų mokėsi tuos penktuosius metus, o aš stojau į magistrantūrą.
Buvau suplanavęs plaukti į jūrą, bet pasikeitus gyvenimo aplinkybėms 2008 metais pasukau į magistrantūrą – tame pačiame Jūreivystės institute studijavau laivyno techninę eksploataciją. Per porą metų 2010-aisiais baigiau.
Kas iš to laikmečio jums buvo įdomiausia?
Kai mano asmenybė pradėjo formuotis iš tikrųjų, įdomiausias laikmetis buvo doktorantūros metai Vilniaus Gedimino technikos universitete nuo 2010 iki 2014 metų.
Kokias pareigas einate dabar?
Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje esu docentas ir einu direktoriaus pavaduotojo mokslui ir inovacijoms pareigas. Mano santykiai su Vilniaus Gedimino technikos universitetu dar nenutrūko, esu ir jo docentas, be to, einu vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas įgyvendinant projektą. Skaitau paskaitas nuotoliniu būdu. Vis dėlto man norėtųsi, kad studijos būtų kontaktinės. Mokantis nuotoliniu būdu, kad ir kaip tai yra dabar populiaru, rezultatą vis dėlto sunkiau pasiekti.
Kokia buvo jūsų pirmoji darbovietė?
Ta, kurią norėčiau pristatyti, – Klaipėdos universitetas. Jame išdirbau vienuolika metų nuo 2011 iki 2022 metų. Kartu dar dirbau ir Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centre beveik ketverius metus, kol studijavau doktorantūroje, kurią baigiau 2014 metais. 2015-aisiais išėjau iš Koordinavimo centro, o Klaipėdos universitete ėjau trejas pareigas. Aš visada turėjau arba keletą pareigų vienoje darbovietėje, arba kelias darbovietes.
Kodėl metėte darbą Klaipėdos universitete?
Buvau Klaipėdos universiteto atviros prieigos centro, dabar Jūrų tyrimo instituto, vienos iš laboratorijų vadovas statybos laikotarpiui. Kadangi pritrūko pinigų, laboratorija iki galo nebuvo įrengta. Matydamas sudėtingą ir laikui imlų sprendimų kelią, pasitraukiau iš pareigų.
Nuo 2018 metų viskas ėmė keistis. Nupūčiau dulkes nuo karininko dokumentų ir išėjau į Karinių jūrų pajėgų laivus. Kadangi kaip statutinis pareigūnas buvau dirbęs Jūrų gelbėjimo koordinavimo centre, man siūlė eiti dirbti į štabą, bet aš buvau užsispyręs ir pasakiau: kiškit mane į laivus.
Ketverius su puse metų dirbau kariniuose laivuose, metus – Karinių jūrų pajėgų laivų remonto skyriuje, kuriame buvau antras žmogus, teko pusę metų jam pavadovauti. Veikla buvo aktyvi, turint omenyje įgyvendinamus projektus: Anglijoje laivo atstatymo projektas, laivų pirkimo projektai ir kt.
Kodėl jūs lindote į karinius laivus? Ko tikėjotės?
Dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių po Jūreivystės instituto baigimo nebuvau išplaukęs į jūrą, tad turėjau tą klaidą ištaisyti. Ir tai padariau po 9 metų.
Kaip jūs atsidūrėte Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje?
Dar tebedirbant Karinėse jūrų pajėgose kilo mintis, kad reikia kažkur judėti. Vienas iš mano pasąmonėje regztų planų, kadangi jau buvau įgijęs jūrinės patirties, – pasidairyti galimybės padirbėti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Norėjau 2022–2023 studijų metais ateiti dirbti kaip dėstytojas, bet man buvo pasiūlytos studijų programos vadovo pareigos. Tai buvo labai sunku suderinti su pareigomis Karinėse jūrų pajėgose, tad teko jų atsisakyti ir nuo 2023–2024 studijų metų pradžios pradėjau dirbti Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje kaip direktoriaus pavaduotojas mokslui ir inovacijoms.
Kadangi Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla jungiama prie Vilniaus Gedimino technikos universiteto VILNIUS TECH, atsivėrė galimybės tiek dėstyti ir jame, tiek bendradarbiauti su jo dėstytojais įgyvendinant įvairius projektus.
Turite mokslinį laipsnį. Ar mokslinės veiklos jau visiškai atsisakėte?
Vis dar laikau save aktyviu mokslininku, nors per administracinius darbus šioje srityje darausi pasyvesnis.
Kas dabar jums rūpi labiausiai, kuo užimtos jūsų mintys?
Jungtuvės su VILNIUS TECH mums atveria kelią statytis naują Jūrų inžinerijos ir alternatyvios energetikos kompetencijų centrą šalia mokyklos stadiono. Tą vėliavą aš ir apsiėmiau nešti. Iššūkiai grūdina.
Tai bus strateginis objektas Lietuvos mastu. Oficialiai jis turėtų atsirasti 2025 metų pabaigoje, manau, kad iš tikrųjų 2026 metų viduryje ar pabaigoje. Mes turime tai daryti, stipriai padirbėti, kad turėtume kuo didžiuotis tiek Klaipėdoje, tiek Lietuvoje. Šiuo metu keičiame detaliuosius planus. Manau, per porą mėnesių jie bus pakeisti ir galėsime pradėti statybų procesą. Pasakymas, kad mes po dvejų metų turėsime pastatą, o dar nesame pasikeitę detaliųjų planų, gali sukelti juoką, tačiau jau daug yra padaryta ir gana per trumpą laiką.
Jums patinka iššūkiai?
Manau, kad buvimas ne komforto zonoje pagreitina progresą. Stengiuosi neužmigti, susikaupiu ir kur nors save „įkišu“. Tai rizika, susiduri su sunkumais, bet aš nemėgstu nuobodaus gyvenimo. Vieni žmonės su dviračiais skraido per rampas, kiti su motociklais greitai laksto, šiuo metu aš turiu savo ekstremalų užsiėmimą, mažiau reikalaujantį fizinių sugebėjimų, bet ne mažiau jaudinantį – pastatyti Jūrų inžinerijos ir alternatyvios energetikos kompetencijų centrą daugeliui nesuvokiamais terminais. Tas skubėjimas, lėkimas duoda parako gyvenimui. Nors gal mažiau pamiegi, kartais gal labiau piktas būni, bet manau, kad toks gyvenimas yra visavertis ir skatinantis progresą.
Ką dabar dėstote studentams?
Inžinerinių tyrimų pagrindus. Kai pradėjau eiti direktoriaus pavaduotojo pareigas, teko šiek tiek susimažinti paskaitų skaičių. Anksčiau dėstydavau ir vidaus degimo variklių konstrukcijas, ir specialybės įvadą. Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentams dėstau laivų inžinerinių sistemų valdymą. Šiuo metu galėčiau dėstyti iki penkių skirtingų dalykų, bet dėstau tik porą.
Per administracinius darbus, kurie ne mažiau svarbūs mokymo įstaigos ateičiai, mano tiek mokslinė, tiek akademinė veikla šiek tiek nukenčia, bet, manau, tai truks neilgai. Lipant karjeros laipteliais kažkas turi būti palikta antrame plane, perskirstomi prioritetai. Kai atsiras laiko, bus galima pagalvoti apie intensyvesnį grįžimą prie akademinės ir mokslinės veiklos.
Kokie yra šiuolaikiniai studentai, palyginti su jūsų studijų laikų studentais?
Jų pasiekiamus rezultatus būtų galima lyginti su svyravimo amplitude į viršų, į apačią. Anksčiau didžiosios dalies studentų svyravimo amplitudė buvo mažesnė.
Didžioji dalis dabartinių studentų gal šiek tiek prasčiau mokosi nei mūsų laikais, bet jeigu tarp jų atsiranda gerų studentų, tai jie būna tikrai labai geri, turbūt geresni nei anksčiau. Taip yra todėl, kad studijos susijusios su išoriniais dirgikliais.
Reikia neužmiršti, kad gyvename šiek tiek kitokiais laikais, esame apkrauti dideliu informacijos srautu ir papildomais darbais: dėmesį traukia visokie socialiniai tinklai, elektroninės bankininkystės, deklaravimai, internetas ir kt.
Technologijų dėka dabartiniai studentai sugeba daugiau nei mes sugebėdavome kasdienėje veikloje, kuri kartais būna labai patraukli, bet jų įsigilinimas į studijuojamą dalyką yra kur kas seklesnis nei anksčiau būdavo. Inžinerinės studijos yra gana sunkios ir praranda patrauklumą, nes reikalauja daug laiko ir dėmesio, o visi nori viską gauti greitai. Natūralu, kad studentų interesas mažėja.
Esate užsiėmęs įvairiomis veiklomis, o ar lieka laiko šeimai?
Manau, kad lieka. Visą laiką laviruoju. Jeigu matau, kad manęs daugiau reikia šeimai, šiek tiek daugiau dėmesio skiriu jai, o kai jai jau manęs pakanka, daugiau orientuojuosi į darbą. Kol kas man pavyksta tai suderinti. Visada turėjau daug darbų ir dabar turiu. Žmona mane supranta. Auginame du vaikus: 12 metų berniuką ir 5 metų mergaitę. Norime, kad jie suprastų, jog mokytis yra svarbu, kad vėliau gyvenime neprarastų galimybių rinktis mėgstamą veiklą. Mūsų darbas dabar juos paspausti, kad mokytųsi – lengva šiandiena, sunkus rytojus.
Ar turite kokį nors hobį? O gal kuris nors iš jūsų darbų yra hobis?
Kai darbas tampa hobiu, yra labai gerai, nes galima sutaupyti laiko. Jeigu jo turiu, visada važiuoju į tėviškę ir užsiimu šiais laikais labai nepopuliariu hobiu – medžiokle. Dar man labai patinka keliauti.
Stengiuosi daug ką kompensuoti darydamas labai skirtingas veiklas. Imdamasis kitos veiklos ilsiesi nuo prieš tai vykdytos. Vieni žmonės mato tūkstantį ir vieną priežastį ko nors nedaryti, o aš tiek jų matau, kad reikia daryti.
Kokia jūsų kaip žmogaus ir kaip mokslininko svajonė?
Man įdomu ne svajoti ir kartais net ne planuoti, o įdomu yra tai, kad pats gyvenimas tave nubloškia kur nors. Kai stengiesi dėl šiandienos, rytojus gali pasiūlyti labai įdomių variantų ir veiklos. Mano svajonė – kad man nepritrūktų parako, o veiklos tikrai susigalvosiu ir surasiu žmonių, kurie kartu keliaus su manimi ir mes vykdysime įdomią veiklą, kad ir kur aš būčiau. Mokslinėje srityje norėčiau, kad mano veikla nukryptų į povandeninę arba antvandeninę robotiką. Pirmus žingsnius jau žengiau. Bijau tik vieno – galiu fiziškai nespėti.
Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos, asmeninio archyvo, redakcijos archyvo nuotr.