Direktoriaus kėdę į programavimą iškeitęs Justas: esu ramus, nes šis kelias man tinkamesnis

Šiandien, kai žmonės linkę vienoje darbo vietoje neužsibūti, retas profesinis kelias yra tiesus. Tačiau iš Jonavos kilęs vilnietis Justas Laževnikas savo karjerą galėtų pavadinti tikrais linksmaisiais kalneliais. Jis ne tik pakeitė veiklos sritį, sparčiai kilo karjeros laiptais, bet ir atsisakęs pelningo direktoriaus darbo, karjerą pradėjo iš naujo – ėmė mokytis programuoti.

Žaidė pokerį

„Dirbti pradėjau būdamas šešiolikos, tai buvo nevienareikšmiškai vertinama sritis – žaidžiau pokerį internetu“, – pasakoja Justas. Susirasti gerai apmokamą darbą paaugliui būtų buvę sudėtinga. Mokslai, ypač matematika, Justui sekėsi, todėl greta užsiimti pelninga veikla atrodė geriausias pasirinkimas.

„Tuo metu pirmą sykį prisiliečiau ir prie programavimo – pasiūlė draugas“, – sako Justas. Vis dėlto, šis užsiėmimas neužkabino. Mokytis programuoti vaikinui pasirodė nepraktiška: būtų reikėję įdėti nemažai laiko ir pastangų, kol pavyktų gauti pirmąsias pajamas.

„Programavimą numečiau po geros savaitės galvodamas, kad tai – tiesiog ne man“, – pasakoja jis.

Atėjus laikui rinktis studijas, atsakymą taip pat iš dalies padiktavo pokeris. „Maniau, kad studijuosiu matematiką, tačiau tai – sudėtingas mokslas, kuris būtų reikalavęs nemažai laiko. Kad suderinčiau skirtingas veiklas, nusprendžiau mokytis finansų. Tai buvo paprastesnis pasirinkimas“, – sako Justas.

Po praktikos buvo priimtas į darbą

Įstojęs mokytis Kaune, į paskaitas jis vykdavo iš gimtųjų namų Jonavoje. „Nusistovėjo taip, kad nuvykdavau į paskaitas 1–2 sykius per savaitę. Pažymiai buvo neblogi, bet susidomėjimo studijomis neturėjau, – dalijasi vyras. – Domiuosi įvairiomis sritimis, geopolitiniu kontekstu, daug skaitau, todėl tai, kas dėstoma, man buvo pakankamai paprasta. Pagrindiniu prioritetu išliko pokeris“.

Studijoms artėjant prie pabaigos, Justą pradėjo lankyti pirmosios abejonės dėl perspektyvų. Jis pasakoja, kad tuo metu pokerio pasaulyje buvo daug permainų: lošimai apriboti vis didesniame skaičiuje šalių.

„Išlaikyti pastovias pajamas kiekvienais metais reikėjo vis daugiau pastangų. Mintis apie tai, kaip seksis po 7–8 metų, mane gąsdino, nes atsisakęs pokerio į darbo rinką būčiau žengęs be jokios patirties. Laimei, kaip tik tuo metu reikėjo rinktis praktikos vietą“, – dalinasi Justas.

Laimingo atsitiktinumo dėka vienoje iš paskaitų, į kurią Justas nuvyko, dalyvavo banko atstovė, kuri kvietė rinktis praktiką banke. „Negaišdamas užpildžiau paraišką, po kelių savaičių susitikome pokalbiui. Jis ėjosi sklandžiai, todėl buvau pakviestas. Džiaugiausi, bet daug vilčių į praktiką nedėjau“, – pasakoja vyras.

Praktiką Justas atliko Kaune. Jį pakvietęs banko padalinys turėjo ir verslo klientų skyrių, kurio darbuotojai buvo atsakingi už verslo finansavimą, kreditus, daug gilinosi į įmonių situaciją.

„Tai buvo ta žemiškoji finansų dalis, dėl kurios rinkausi studijas. Ji patiko ir praktikos metu, įdėjau daug pastangų. Tai pastebėjo ir aplinkiniai“, – prisimena jis. Atlikęs praktiką, Justas sulaukė pasiūlymo likti dirbti Kauno banko padalinyje arba rinktis verslo bankininkystės poziciją Vilniuje ir pasirinko pastarąją.

Direktoriumi tapo 25-erių

Pradėjęs dirbti verslo klientų vadybininku Vilniuje, Justas savo darbu buvo patenkintas. „Turėjau puikų, motyvuojantį vadovą, tobulėjau, du kartus pavyko pakilti į aukštesnes pareigas. Pradėjo ryškėti tolimesni karjeros keliai“, – vardija jis. Banke pradirbus 2,5 metų, iš darbo išeiti nusprendė Justo vadovas. „Šis pokytis nedžiugino, todėl vis dažniau atkreipdavau dėmesį į nuolat atkeliaujančius darbo pasiūlymus“, – pasakoja J. Laževnikas.

Vieną tokių atsiuntė vienas iš Justo klientų. Įmonės akcininkas jam pasiūlė finansų direktoriaus poziciją. „Tuo metu man buvo 25-eri. Dvejojau, tačiau įvertinau tai, kad įmonė buvo nedidelė – apie 30 darbuotojų, man buvo suprantami jos iššūkiai. Pasirodė, kad organizacijai visai praverstų žvilgsnis iš išorės, jauno žmogaus perspektyva. Nusprendžiau surizikuoti ir palikti gana šiltą esamą poziciją“, – prisimena vyras.

Nors šio pasirinkimo Justas nesigaili, iš tiesų šviežiai iškepto finansų direktoriaus kelias nebuvo rožėmis klotas. Praėjus mažiau nei pusmečiui, prasidėjo pandemija. „Mūsų verslui tai buvo itin nepalanku, turėjome daug iššūkių. Mažėjo atlyginimai, buvo ir atleidimų“, – įtemptą periodą pamena jis. Vieną rytą įprastas skambutis su akcininku prasidėjo žodžiais „dabar išaušo tavo valanda“. Apsikeitus keliais klausimais ir atsakymais, kontekstas Justui tapo aiškus – įmonę palikti nusprendė direktorius ir jis yra kviečiamas užimti šią poziciją.

„Pagalvojau, kad ateiti dirbti finansų direktoriumi buvo kur kas didesnis pasikeitimas, todėl surizikavau dar sykį. Iš pradžių buvau labai įsitraukęs, domėjausi, norėjau judėti pirmyn, pateisinti lūkesčius. Buvo įdomu, bet naujasis darbas netraukė tiek, kiek finansai. Mėgstu įsigilinti, suprasti, o vadovo darbas tuo metu buvo panašus į gaisrų gesinimą, teko rūpintis įvairiausiomis sritimis. Naujų iššūkių pobūdis man nepatiko, taip pat pasikeitė mano šeimos situacija – gimė vaikas“, – pasakoja Justas.

Visos programavimo sritys įdomios

Supratęs, kad, nepaisant atlyginimo, ilgai dirbti direktoriumi nenorėtų, Justas svarstė grįžti prie verslo finansų – turint patirties tai nebūtų sudėtinga. Tačiau neapleido ir mintys apie programavimą.

„Būdamas vadovu, turėjau progų pabendrauti su įmonėje dirbančiais programuotojais, suprasti, kokias problemas jie sprendžia, kaip jie prie jų prieina, kokia jų kasdienybė“, – pasakoja vyras. Kolegų darbas jam pasirodė įdomus, norėjosi jį išbandyti.

„Pasirengiau finansinį planą 10-čiai mėnesių. Pirmus keturis nusprendžiau skirti programavimui, kad, jei kartais neužsikabinčiau, dar spėčiau gauti reikalingas licencijas ir įsidarbinti finansų sektoriuje. Bet po keturių mėnesių supratau – kuo toliau, tuo įdomiau, – prisimena Justas. Sprendimas jam buvo tiesiog akivaizdus. – Buvo net kiek sunku išlaikyti mokymosi kryptį, nes visos programavimo sritys buvo labai įdomios – beje, ir dabar yra“.

Mėnesiai tiesiog skriejo: „Dienos būdavo panašios į darbo dienas – atsikėlęs ryte užsidarydavau ir mokiausi. Praėjus beveik metams, supratau, kad savarankiškai tobulėju lėčiau: randu kelių apeiti problemas, bet nežinau, kokie yra geresni, paprastesni būdai. Neturėdamas daug patirties, sunkiai galėjau įvertinti ir tai, ką rasdavau internete. Supratau, kad atėjo metas ieškotis darbo ar praktikos, kad įgaučiau patirties ir paspartinčiau mokymosi procesą“, – pasakoja Justas.

Pirmasis pasikalbėti jį pakvietė startuolis „Omnisend“. Sėkmingas pokalbis virto į praktiką.

„Iškart pasakiau, kad suprantu įmonės viziją samdyti patyrusius žmones, ateinu pasisemti iš jų patirties, atlikti darbų, o būti įdarbintas nesitikiu, – pasakoja vyras. Praktikos metu jam pavyko pabendrauti su skirtingomis įmonės komandomis. – Užduotis man buvo tiesiog tobula, nes norėjau suprasti, kaip vyksta programuotojų darbas, kaip jis organizuojamas“.

Jo sugebėjimai ir pastangos neliko neįvertinti – užbaigęs praktiką, J. Laževnikas liko dirbti įmonėje jaunesniuoju programuotoju. Prabėgus pusei metų į savo naująją karjerą jis žiūri su tokiu pat entuziazmu: „Atsinešiau į ją tvirtą discipliną, darbo etiką ir požiūrį į darbą. O programavimo srityje manęs vis dar laukia beribis ežeras – tiek visko dar galiu sužinoti ir išmokti“.