„Akordeono galimybės gerokai pranoksta mūsų įsivaizdavimą – tai lyg vieno žmogaus valdomas orkestras“, – tikina D. Alejūnas.
– Gal galite prisistatyti?
– Esu akordeonistas, kompozitorius ir atlikėjas. Mano grojama muzika kupina jausmų ir harmonijos, kuri gali prasidėti džiazu ir baigtis klasika. Muzika turi stebuklingą galią, kuri gali užvaldyti žmogaus jausmus ar papasakoti tūkstančius istorijų. Grodamas visada stengiuosi nustebinti žmones ir parodyti, kad akordeonas gali groti ne tik liaudies ar užstalės muziką.
Esu baigęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) muzikos akademiją – įgijau pedagogikos bakalauro laipsnį. Vėliau baigiau atlikimo meno magistrantūrą. Bet tai tik pradžia, nes tikrasis kelias tik prasideda. Dirbu Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokykloje akordeono mokytoju.
Dar studijuodamas VDU atradau, kad mėgstu ir galiu muziką rašyti pats. Po vasaros būdavo tradicinis atsiskaitymas, tad rugsėjo 1-ąjai visada pateikdavau ką nors iš savo kūrybos. Taip ir prasilaužiau. Paskutiniais studijų metais parašiau didžiausios sėkmės sulaukusį savo kūrinį trijų dalių siuitą akordeonui „Mažo herojaus pasaka“, kurią galima išgirsti socialiniame tinkle „Youtube“.
– Gal čia apie jus?
– Ne, rašiau apie mistinį viduramžių herojų, apie laikus, kai vyrai dar kariaudavo kardais...
– Iš kur esate kilęs? Kaip atradote muziką?
– Mano gimtinė – Kuršėnai. Man – 26-eri, o kai buvau antrokas, mane pastebėjo muzikos mokytojas. Suprato, kad esu gabus, tad prašė tėvų, kad leistų mane į muzikos mokyklą groti akordeonu. Mama skambino močiutei – klausė patarimo. Močiutė nustebo, bet iš karto paklausė, ar ne akordeonu nori sudominti anūką, nes kaip tik tądien prie šiukšlių konteinerio rado išmestą 120 bosų akordeoną ir jį parsinešė namo. Močiutė, žinoma, šią mintį palaikė, nes mano mama kažkada metė pianino mokslus, tad su anūku atgimė jos viltis turėti šeimoje muzikantą. Taigi, mano draugystę su akordeonu nulėmė atsitiktinumas... Močiutė man visada labai padėdavo ir motyvuodavo nemesti muzikos, tęsti, kad ir kaip būtų sunku.
– Jaunimui muzikos mokslai kartais nusibosta, jie meta, o paskui gailisi...
– Ir man buvo momentų, kai norėjosi mesti, bet močiutė stengdavosi mane premijuoti pinigais už kiekvieną dešimtuką (juokiasi). Mesti mokslų neleido ir tėvai, sakydavę, kad ką pradėjai – privalai pabaigti.
– Ką tokio įžvelgėte muzikoje, kad ji tapo jūsų kompanione visam gyvenimui?
– Muzikoje radau save: ar liūdna, ar linksma – visada padėdavo akordeonas. Pagroji ir nusiramini. Labai žavėjausi savo pedagogais. Norėjau būti kaip jie. Jaučiausi jiems skolingas už į mane investuotą laiką, suteiktas žinias. Negalėjau gadinti pedagogų darbo ir groti blogai ar pabėgti. Gerbiau juos.
– Iš kur semiatės motyvacijos tobulėti?
– Jūsų motyvatoriai?
– Mano buvęs dėstytojas – VDU Muzikos akademijos docentas Povilas Velikis. 2005-aisiais Povilas su kolega akordeonistu Dmitrijumi Mihailovu susibūrė į duetą „Subtilu-Z“, kuris vėliau išaugo iki grupės. Po 15 metų, kaip tik koronaviruso pandemijos pradžioje 2020-aisiais, šią veiklą baigė. Po kelių mėnesių nutarė viską pradėti iš naujo – subūrė grupę „U'Elements“. Net ir po gastrolių užsienyje, kad ir kaip būdavo pavargęs, Povilas Velikis grįždavo pas studentus ir nuoširdžiai mus mokydavo.
Esu dėkingas savo dėstytojui už tai, kad ruošė mane įvairiems konkursams, suorganizuodavo koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kai atrodo, kad viską žinai apie grojamą kūrinį, labai padeda išvykimas į konkursus. Tai padeda mums atpažinti save, pamatyti, ko dar trūksta, bei pasisemti naujų idėjų, tačiau ne kiekvienas turi sąlygas išvažiuoti į užsienį ir tai šiek tiek sumenkina muzikanto įvairiapusiškumą. Tai galima pakeisti. Yra ir kitų būdų plėsti pasaulėžiūrą.
Vienas iš būdų – lankytis koncertuose. Įvertinti kas, tavo nuomone, patiko, kas paliko didelį įspūdį. Užduoti sau klausimą, kodėl ar kuo šiame koncerte vienas atlikėjas skiriasi nuo kito. Juk lankydamiesi koncertuose galime pasisemti įvairiausių patirčių. Formuoti savo pasaulėžiūrą. Lietuvoje būna daug seminarų, atvažiuoja daug žymių akordeono atlikėjų bei profesorių iš kitų šalių. Labai didelę įtaką man padarė prof. Kazys Stonkus. Vienas iš tų žmonių, iškėlusių akordeoną į aukštumas. Jis rengė įvairius koncertus, kuriuose studentai galėjo sužibėti, kviesdavo įvairių akordeono atlikėjų, kurie vedė seminarus bei mokė muzikos, plėtė mūsų pasaulėžiūrą bei kultūros suvokimą. Kai Kazys Stonkus mirė, jo garbei sukūriau pjesę „Paskutinis traukinys“. Pjesė pernai buvo atlikta ir pristatyta akordeonistų sąskrydyje.
– Pedagogai labai svarbūs besiformuojančio jauno žmogaus gyvenime.
– Pradedančiam muzikui vienas iš reikšmingiausių potyrių – dėstytojo šiluma. Muzikantui dėstytojas yra ne tik mokytojas, bet ir tėvas, draugas, kolega, mokinys. Labai daug priklauso nuo dėstytojo, jie turi ne tik paaiškinti muzikos subtilybes, bet ir ugdyti jį kaip žmogų – asmenybę.
Mano vienas iš reikšmingiausių mokytojų buvo Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeono profesionalas Jonas Markevičius. Jis ne tik mokė mane muzikos, bet ugdė kaip paauglį, mokė kultūros bei kaip pasiekti muzikos aukštumų. Tarkim, mokė mane, kaip sugroti kūrinį „Vienuolynas“. Pasakojo, kad reikia įsivaizduoti kokiam nors miške vienuolyną, aplinkui tylu – nieko nesigirdi. Paslaptis bei nežinomybė slypi ten, kur niekas nežino. Paėjus toliau galima išgirsti varpus: vieną garsų ir kitus tarsi aidą. Šis pasakojimas man atvėrė akis ir labai įsiminė, kiek daug galima įsivaizduoti vien tik iš kūrinio pradžios. Muzikoje paslėptos emocijos leidžia perteikti klausytojui įdomiausius vaizdus.
Mokytojas Jonas Markevičius mane mokė, kaip reikia elgtis kultūringai. Į mokyklą visada ateidavau su paltu ir skrybėle, pamatęs mane mokytojas visada pasikviesdavo į šoną ir sakydavo, kad mokykloje – kaip bažnyčioje, ir nuimdavo skrybėlę. Tai moko būti inteligentiškesnius, kuo mes, muzikantai, ir pasižymime.
Jo žmona Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos akordeono specialybės mokytoja ekspertė, Šiaulių miesto garbės pilietė Marytė Markevičienė taip pat davė supratimą, kad muzikoje vienas solistas gali parodyti techniką bei emocionalumą, bet tikrieji muzikantai groja ansambliuose bei orkestruose, jei nori pasiekti kažko didelio ar įdomaus. Reikia mokėti groti su kitais muzikantais, tai mums padeda į save pažvelgti kritiškai, susilyginti su kolegomis, iš jų išmokti specialybės įmantrybių.
– Koks muzikos stilius jums mieliausias?
– Kiekvienas žmogus yra savaip ypatingas – vieni moka groti, kiti dainuoti, dar kiti – šokti. Muzikoje yra lygiai tai pat. Vieni muzikantai moka groti klasikinę muziką, liaudišką, kiti moka groti džiazą. Niekada muzikantas nesugros kūrinį lygiai taip pat. Vieną dieną jis gali jį sugroti liūdnai, kitą dieną linksmai. Vieni muzikantai nemėgsta džiazo, kiti nemėgsta liaudiškos muzikos, bet visi turi tą mėgstamiausią muzikos šaką. Jeigu muzikantas groja tai, kas jam nepatinka, pavyzdžiui, liaudišką muziką, tada atlikėjas kaip muzikantas neprogresuoja, jam nemalonu, negali atsipalaiduoti. Bet visada išsiskiria muzikantas, kai groja tai, kas jam patinka. Matosi, kad žmogus džiaugiasi paspaudęs kiekvieną natą. Jo akys tada žiba kaip deimantai.
Akordeonas yra žinomas kaip solinis instrumentas. Grojant akordeonu atrodo, kad groji ne vienu, o dviem instrumentais. Žinoma, šis instrumentas yra dar labai jaunas. Akordeono kilmę yra labai sunku surasti, bet, manoma, kad akordeonas kilęs iš Kinijos.
Akordeono veikimo principas yra labai panašus į kinų instrumentą šengą. Dauguma žmonių galvoja, kad akordeonas yra kilęs iš vargonų. Tame yra dalis tiesos, nes tiek akordeonas, tiek vargonai turi dumples.
Akordeonas dar nuo senų laikų laikomas liaudies instrumentu, bet bėgant metams atsiranda vis daugiau talentingų muzikantų, kurie juo groja įvairią muziką pradedant nuo populiariausių kūrinių ir baigiant profesionaliais kūriniais, kuriuos sukūrė akordeonistai, pamatę šio instrumento galimybes. Net ir dabar pasakius, kad groju akordeonu, daugelis žmonių tiesiog nusijuokia arba mano, kad akordeonu galima groti tik kaimo baliuose...
Labai mėgstu groti džiazą, kur labai svarbu palaikyti stabilų rimtą. Kai kurie akordeonistai, kad palaikytų rimtą, muša žemę koja. Kartais muzikoje reikia išlįsti iš savo kiauto ir bandyti kažką beprotiško, neįprasto. Taip mes atrandame kažką naujo. Norint groti akordeonu reikia gero fizinio pasirengimo, nes akordeonas pats negroja (juokiasi). Reikia tempti dumples, dumplių purtymas tai pat išnaudoja daug energijos. O kur dar pats muzikos natų vedimas, todėl akordeonistai dažniausiai vaikšto į sporto sales, kad galėtų palaikyti fizinę formą.
Muzikantui reikia ir daug ištvermės bei kantrumo. Ne visi žmonės gali sėdėti tarp keturių sienų ir groti visą dieną tą patį kūrinį. Tik muzikantai supranta, koks tai sunkus darbas. Juk kartojimas to paties dalyko iš naujo ir iš naujo gali žmogų privesti iki beprotybės.
Grojant akordeonu džiazą galima išbandyti kažką nutrūktgalviško. Taip ir atsiranda geriausi, įsimintiniausi įvykiai...
– Esate Juozo Karoso muzikos mokyklos akordeono mokytojas. Kaip jums sekasi sudominti vaikus?
– Naudoju pasiteisinusią savo nuostabių pedagogų taktiką. Pats daug groju, važiuoju ir siekdamas pritraukti domėtis akordeonu vaikus groju viską, kas jiems įdomu, kokios žinomos melodijos skamba jų aplinkoje, pavyzdžiui, iš žinomų animacinių filmukų. Tada jie susidomi ir atranda norą patys tai išbandyti, išmokti.
Daug norinčiųjų išmokti groti akordeonu sulaukiame ir po tokių žinomų akordeonistų kaip Martynas Levickis koncertų. Jis mūsų darbui labai padeda. Labai gerbiu šį profesionalą.
– Ką galima vadinti jūsų gyvenimo džiazu ar laisvalaikiu?
– Gal profesionalui pakaktų ir mažiau repeticijų?
– Dar studijuodamas LMTA, supratau, kad negrodamas nieko ir nepasieksi. Seniau grodavau po 1-2 valandas per dieną. Dabar neužtenka net 5 valandų. Ir man tai labai patinka.
– Ar lieka laiko kūrybai?
– Vasarą kartu su DJ Arnu Michelevičiumi publikai pristatėme šiuolaikinės elektroninės muzikos kūrinį, kuriame groju akordeonu, „Lumière dans la Lune“.
Jei tik matau galimybių kažką išmokti, sukurti – imu nieko nelaukdamas.
– Didžiausia svajonė.
– Populiarinti džiazą Klaipėdoje, kad jis nemirtų...
Norėčiau uždirbti daug pinigų, kad galėčiau padėti tėvams, atidaryti muzikos mokyklą, o gal savo restoraną, kuriame būtų grojama gera džiazo muzika.