Save Ovidijus apibūdina kaip meniškos sielos, entuziazmo kupiną žmogų, kuris myli gamtą ir viską, kas joje esti. Vaikinas gimė Plungėje, užaugo gražioje gamtos apsuptoje Žemaitijos sostinėje – Telšiuose. Vaikystėje visada po pievas lakstantis su draugais arba žaidžiantis su popieriniais lėktuvėliais berniukas jau ankstyvame amžiuje jautė dangaus potraukį, tad pradėjo domėtis orlaivių konstravimu.
„Mokykliniais metais buvau labai pasišventęs menui – piešimui, tapymui, dalyvaudavau įvairiuose dailės konkursuose, kur tikrai neblogai sekdavosi. Kiek save pamenu, buvau gana ramaus būdo, susimąstęs ir užsidaręs vidiniame pasaulyje. Vasaras leisdavau Telšių aeroklube, kur aš ir keli artimiausi draugai lankydavome sklandymo pamokas ir mokydavomės, kaip valdyti vaikišką mokomąjį sklandytuvą Lak-16, dar kitaip vadinamą „Kalakutu“, – pasakojo straipsnio herojus.
Paklausus, kada ir kaip susidomėjo fotografija, vaikinas teigė, kad tai atsirado dar tada, kai paauglystėje nusipirko savo pirmąjį mobilųjį telefoną su vaizdo kamera.
„Kadangi visada žavėjausi natūraliu gamtos pasauliu ir jo fenomenais, atsiradus kamerai mano rankose, kad ir labai primityviai, tiesiog pasinėriau į gamtos ir gyvūnijos fotografiją. Tada tas momentų įamžinimas buvo labai žaismingas ir, kiek pamenu, per daug į tai minties nebuvo įdėta, kas atrodydavo gražu mano akiai, tą ir „pyškindavau“, – sakė fotografas, kurio pirmieji bandymai fotografijos srityje buvo gamtos peizažų ir įvairių gyvūnų bei paukščių fotografavimas.
Po to telšiškis persimetė į portretų įamžinimą ir galiausiai – į komercinių produktų fotografiją. Visų fotografavimo pagrindų mokėsi iš interneto arba, tiksliau sakant, jutubo. Pasak jo, tuo ir žavus tas technologijų amžius, kad nepaliekant savo namų ir neišleidžiant nė cento pamokoms galima išmokti visko.
„Atsimenu, kaip stengiausi perprasti kiek įmanoma daugiau informacijos, peržiūrėdavau labai daug mokomųjų vaizdo medžiagų, pradedant nuo visų techninių kameros nustatymo ypatumų iki kompozicinių elementų bei apšvietimo, taip pat turiu vieną gerą draugą, kuris tuo metu jau fotografavo ir filmavo, tad jis kažiek pamokydavo bei parodydavo, ko nežinodavau ar nesuprasdavau. Žinoma, be praktikos visos teorinės žinios ir lieka tik teorinėmis žiniomis, tad dažnas fotografavimas pirmaisiais metais, šviesos stebėjimas, jos supratimas bei teorinių žinių pritaikymas realiame gyvenime atneša daugiausiai vaisių ir ugdo bei lavina tavo, kaip fotografo, pastabumą. Aišku, klaidos ir nepavykę kadrai taip pat moko tave kritiškai mąstyti ir suprasti, kas įvyko ne taip ir kur dar stinga žinių bei patirties“, – dėstė Ovidijus, prieš kelis mėnesius kartu su dar keliais kūrybingais žmonėmis susibūręs į gamtos stichijų medžiotojų komandą „Audrotojai“.
Kaip gimė idėja fotografuoti ir filmuoti gamtos stichijas, „audrotojas“ pasakojimą pradėjo nuo to, kad jį visada žavėjo audros, žaibai, viesulai ir visi kiti pavojingi atmosferos dariniai. Dar vaikystėje baimę kėlę reiškiniai laikui bėgant, pamažu dėl savo mistinio elemento pradėjo jį vis stipriau traukti, kol, galų gale, visiškai užbūrė.
„Dar dabar atsimenu savo pirmąją žaibo nuotrauką, užfiksuotą būtent tuo pirmuoju savo įsigytu mažu telefonu. Išvydus tą kadrą tame mažyčiame ekrane su visais žaibo linkiais ir atšakomis, man visiškai atėmė kvapą. Pati nuotrauka, aišku, buvo gana prastos kokybės dėl žemos tuomečių mobiliųjų telefonų kokybės. Pasvajodavau sau vis: „Jeigu tik turėčiau gerą fotoaparatą…“. Tuomet tai ir liko tik svajonė, nes geros kokybės kamerų kainos atrodė kosminės ir nepasiekiamos. Kai baigęs mokslus išvažiavau pasidarbuoti į užsienį ir užsidirbau pinigų, tada pagaliau įgyvendinau savo svajonę įsigyti skaitmeninę kamerą. Dar gyvendamas Anglijoje, stengdavausi pagauti gražių kadrų su audromis ir su tenykštės gamtos vaizdais, bet vis jaučiau savo vidumi, kad norėčiau grįžti į savo šalį ir kurti būtent čia. Galų gale kažkuriuo metu to jausmo ignoruoti nebegalėjau ir būtent šiemet ryžausi tam žingsniui.
Grįžęs susibėgau su savo senu geru bičiuliu Edvardu Grušu, kuriam ši audrų medžiojimo idėja labai patiko, ir po kelių medžioklių mes supratome, kad tai visiškai mus įtraukė. Galiausiai per Edvardą susipažinau su viena žavinga bei labai kūrybinga panele Marija Stonyte, kuri taip pat, kaip ir aš, žavisi visu natūraliu gamtos pasauliu ir visais dangaus fenomenais, tad nusprendėme ją pakviesti prisijungti ir, žinoma, ji mielai sutiko! Taip gimė mūsų audrų medžiotojų „Audrotojai“ komanda. Per kuklų kelių mėnesių audrų medžiojimo laikotarpį jau prikaupėme krūvą neišdildomų įspūdžių ir potyrių, kurie tikrai įstrigs ilgam atminty“, – šypsojosi fotografas.
Kalbėdamas apie pasiruošimą gamtos stichijų kadrų gaudymams, telšiškis akcentavo, kad jis vyksta kartais kelias dienas prieš prasidedant audroms.
„Vyksta meteorologinių žemėlapių skaitymas, visų kompiuterinių orų modelių peržiūra, audrų gaudynių dieną yra skiriama daug laiko žemės paviršiaus temperatūrų bei drėgmės analizei ir, be abejo, vyksta palydovinių debesų nuotraukų bei doplerio radaro stebėjimas. Tokios meteorologinės žinios labai gelbėja ir padeda susivokti, kuriame Lietuvos regione duotu laiku yra didžiausia audrų tikimybė, ir kokie pavojai mūsų gali tykoti. Norėčiau tik pabrėžti, kad gamta yra sunkiai nuspėjama ir net turint visus šiuos meteorologinius duomenis kartais gali grįžti nieko nepešęs. Na, ir, aišku, tą dieną svarbu turėti kamerą su pakrautomis baterijomis, švariais objektyvais ir sensoriais, kad pagautų nuotraukų kokybė būtų kuo aukštesnė, ir kad nereikėtų paskutinę akimirką galvoti, kur aš nukišau savo atminties korteles ir trikojį“, – pabrėžė audrų medžiotojas, kuris su komandos nariais, gaudydami gamtos stichijos kadrus, aplankė daug Lietuvos kampelių.
Pačioje pradžioje „Audrotojai“ laikėsi kuo arčiau Žemaitijos ir jos ribų, bet gana greitai suvokė, kad jiems to nepakanka, ir iki vasaros pabaigos spėjo pabuvoti vos ne visuose didžiuosiuose Lietuvos regionuose.
Ar nėra baisu stovėti su fotoaparatu ar videokamera, kai čia pat šėlsta gamtos stichijos? Straipsnio herojus atviravo, kad tai labai priklauso nuo „žvėries“, kurį bandai įamžinti tą dieną. Anot jo, ne visos audros atrodo vienodai grėsmingai, taigi ir emocijos, kurias jos sukelia, būna skirtingos.
„Palyginimui galiu duoti pavyzdį: būna pavienių pulsinių (vidumasinių) audrų ir jas gali praktiškai stebėti tiesiog iš šono visiškai saugiu atstumu dėl gana mažos tų audrų užimamos teritorijos. Yra ir kitas audrų tipas su gana dideliu tiek horizontaliu, tiek vertikaliu išsivystymu, kaip škvalo volas, angliškai vadinamas Shelf Cloud, kuris suformuoja vientisą, ilgą, grėsmingai atrodančią grandinę, neretai siekiančią net kelis šimtus kilometrų. Nuo tokios audros praktiškai neįmanoma pabėgti dėl jos didelio judėjimo greičio ir didelės užimamos teritorijos. Tokia stichija dažniausiai tave tiesiog „praryja“, jausmas būna toks, lyg būtum suvalgytas gigantiško banginio. Tokiu atveju tiesiog tenka pralaukti automobilyje, kol stipriausia audros dalis praeis ir pasitrauks. O baimės, kaip bebūtų keista, tame būna labai mažai, tačiau jaučiu natūralią pagarbą visiems gamtos fenomenams, o ypač – žaibui dėl jo didelės energinės galios ir nenuspėjamumo. Tik nesupraskit manęs klaidingai, pavojus yra, ir tikimybė nukentėti nuo stichijos visada išauga, kai esi labai arti jos. Aš manau, kad mūsų trijulei kol kas labai gerai sekasi išvengti didesnių pavojų ir gal tik atsitiktinumų dėka kol kas viskas klostosi sklandžiai“, – konstatavo Ovidijus.
Nors turi nemažai užfiksavęs įdomių, gražių ir žadą atimančių momentų, tačiau talentingas vaikinas tiki, kad įspūdingiausias momentas jo dar laukia ateityje, kuris bus įamžintas fotoaparatu ar videokamera.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją